Ekstremalus pasivaikščiojimas Labanoro girioje

Prieš kurį laiką tyrinėjome didžiausio Lietuvoje regioninio parko, Labanoro regioninio parko vakarinę dalį – Mindūnų apylinkes. Šįkart, nors ir turėdami mažiau laiko (tą laiką mums riboja artėjantis škvalas), važiuojame į pačią Labanoro girios glūdumą. Ten, prie pagrindinio girią kertančio kelio Molėtai – Ignalina įsikūrusi Labanoro gyvenvietė. Įsikūrusi ji prie Labanoro ežero, bet turbūt labiausiai Labanoro vardą išgarsino ne gyvenvietė ar ežeras, o giria, kuri yra antra giria pagal dydį Lietuvoje. Labanoro giria ypač turtinga augmenija ir gyvūnija. Jai čia gyventi geras sąlygas sudaro vešlūs miškai, pelkės, raistai ir ežerai, kurių Labanoro regioniniame parke priskaičiuojama net apie 300. Kad čia gausu gyvūnijos įsitikiname vos išlipę iš automobilio, kai mus pasitiko po kojomis besiraitantis gluodenas.

Sutikome jį pačioje pažintinio tako pradžioje. Labanoro girios pažintinis takas nėra nei labai žinomas, nei labai reklamuojamas, todėl nusprendėm savo akimis jį pamatyti. O kartu bent kiek ir Labanoro girios dvasią pajausti. Labanoro girios pažintinis takas prasideda vos už poros kilometrų nuo Labanoro gyvenvietės prie pat kelio, vedančio link Kaltanėnų. Parko administracija pasirūpino rudą lankytinos vietos kelio ženklą pastatyti, todėl nepastebėti jo beveik neįmanoma. Čia pat stovi ir informacinis stendas, kviečiantis susipažinti su Labanoro giria pėsčiomis einant, kalnų dviračiu važiuojant ar stumiant vaikišką vežimėlį. Užbėgant už akių pasakysiu, kad su kalnų dviračiu gal ir pravažiuosit, nors vietomis teks nulipus vesti ar neštis jį, bet su vaikišku vežimėliu važiuoti nesiūlyčiau. Pradžioje takas veda miško keliuku, kuris vėliau pereina į miško taką ir nieko blogo nežada.

Pažintinio tako ilgis – virš 2 kilometrų ilgio. Nors stende nurodomi 2km, mes nupėdinome beveik 3km. Ir išklydę iš tako nebuvome, nes vis sparčiau žingsniuoti vertė nenusakomas oro tvankumas ir kažkur visai netoliese blykstelėdami žaibai ir po jų vis greičiau ir greičiau išgirstamas griaustinis. Kartas nuo karto užeinantys vėjo gūsiai su pradedančiais iš tamsių debesų kristi pavieniais dideliais lietaus lašais privesdavo jaustis nejaukiai. Rizikavome patekti į gamtos stichiją, netgi labai rizikavome.

Tako pradžioje dar spėjame paskaityti informacinius stendus apie Labanoro girią ir čia esančius pilkapius, kurie liudija, jog šiose vietose žmonės gyveno jau IX – XIII a. Stovi stendas ir apie skruzdėlyną, kuriame, kaip Mikutavičiaus dainoje „trys milijonai… skruzdėlių”.

Einant toliau, dangus vis labiau niaukiasi, o takelis vis labiau siaurėja. Per kertinę miško buveinę, kur saugant augmeniją ir gyvūniją jau virš 20 metų nebevykdoma jokia ūkinė veikla, veda išilginių lentų takas. Vaikščioti čia smagiau geru oru, nes palijus lentos tampa labai slidžios. Iš šonų ant tako užvirtusi augmenija vos tik pajudinta ant rūbų beria rasą.

Kirtęs sengirią Labanoro girios pažintinis takas nuveda prie Labanoro ežero, kurio apaugę ir pelkėti krantai priverčia atsargiai eiti pagyvenusiu medinių lentų takeliu. Veikiamos drėgmės ir laiko, vietomis gerokai papuvusios, kai kurios lentos rodos vos vos atlaiko žmogaus svorį. Vietomis tenka įveikti drėgnas tako atkarpas vedančias natūralia miško danga, o šalia tako sukrautos supuvusių lentų krūvos byloja apie kadaise čia buvusį ištisą medinių lentų taką. Ši Labanoro ežero pakrante vedanti tako atkarpa prašyte prašosi parko darbuotojų pagalbos, kaip ir šis avarinės būklės lieptelis.

Gal šviečiant saulei ši tako atkarpa ir neatrodo taip liūdnai, bet kai pakilus vėjui ir prasidedant lietui tenka vos ne bėgte skubėli link automobilio, vaizdas atrodo liūdnokas. Nėr laiko net ir egzaminą apie Labanoro girią atlikti, nes vis stiprėjantis lietus nuveja bet kokį norą stabtelti prie paskutinio stendo, raginančio pasitikrinti žinias. Vos po minutės įsėdus į automobilį gamtos stichija pradeda šėlti visu smagumu. Ne tas žodis kaip pasisekė, kad grįžom namo beveik sausi. Tik gaila, kad oras privertė skubėti ir susipažinom su Labanoro giria tik paskubomis. Tad patarimas besiruošiantiems pasivaikščioti pažintiniais takais – įsitikinkit, kad artimiausias 2 – 4 valandas oras bus geras. Priešingu atveju pažintinis takas nesuteiks to džiaugsmo ir smagumo, kurį gali suteikti.