Pokalėdinis žygis aplankant Jeruzalės skulptūrų sodą

Kai jau buvo suvalgytos visos silkės ir kiti 12 kūčių patiekalų,  išdalintos visos kalėdinės dovanos, o skrandžiai dar virškino skanias ir sočias kalėdinio stalo vaišes, pasirodė Vilniaus keliautojų klubo tinklalapyje informacija apie trečią Kalėdų dieną organizuojamą žygį Kalvarijų miško takais. Bus proga bent kiek aptirpdyti du ar tris po švenčių atsiradusius kilogramus ant juosmens ir vėl patyrinėti dar neišvaikščiotas Vilniaus vietas. Žygyje lankysime Jeruzalės skulptūrų sodą, kuriame tikrai ne dažnas lankėsi, maža to daug kas apie jį nelabai ką ir tegirdėjęs. Na o pradedam žygį Žaliųjų ežerų gatvėje ties Verkių dvaru prie vieno iš jo pastatų (užvažiuojamieji namai – arklidės).

Vilniečiams Verkių dvaras, o tiksliau Verkių dvaro parkas tikrai gerai pažįstamas. Geru oru čia gausu atvažiavusių pasivaikščioti miestiečių, o ir vestuvininkai mėgsta šią vietą dėl gražios aplinkos ir nuo parko atsiveriančios panoramos. Panoramą paliekame žygio pabaigai ir iš karto nuo dvaro arklidžių leidžiamės link Verkės upelio, kuris būdamas vos kelių kilometrų ilgio yra net 3 kartus užtvenktas. Šis pusiau akmeninis, pusiau raudonų plytų arkinis tiltukas palei užtvanką stovi visai netoli Žaliųjų Ežerų gatvės, tačiau nuo jos vaizdas nežavi. Visas grožis pasimato nusileidus upeliu žemiau tiltuko.

Pakeliui link kitos užtvankos vėl užlipome ant kalno, kur vakarinėje dvaro parko dalyje stovi vandens bokštas.

Šalia bokšto šaltis naktį iš vandens ledo kompoziciją padarė.

Pro medžius matosi restauruoti Verkių dvaro centriniai rūmai, kurie pastatyti pagal L. Gucevičiaus projektą.

Vakariniu kalno šlaitu leidžiantis žemyn prieiname dar vieną nedidelę užtvanką. Perėjus tiltuku keliausime link Jeruzalės, bet dar prieš tai padarę nedidelį lanką praeiname pro dvarui priklausančią vandens kėlimo stotį su siurbine. Pinigų visiems dvaro pastatams renovuoti nepakako, todėl mažiau svarbių pastatų būklė kasdien vis blogėja.

Kiek aukščiau malūno į Verkės upelį įteka bevardis upelis atitekantis iš Jeruzalės tvenkinio ir taip kadaise prisidėjęs prie malūno sukimo. Žygio maršrutas kaip tik ir veda palei šį bevardį upelį žygiuojant tai kalvų keteromis, tai raguvų dugnais. Netoli Jeruzalės gatvės bevardis upelis patvenktas ir nors užtvankos aukštis gana didelis, pati užtvanka nedidelė ir gana stipriai apžėlusi.

Tiek bevardžio, tiek Verkės upelio šlaituose gausu išvirtusių ir nupjautų medžių, kurie palikti gulėti. Daug jų tarsi specialiai taip nuversti, parėmę abu šlaitus guli. Pasirodo šie medžiai neatsitinkinai čia nuversti ir palikti, nes būtent šiose vietose gyvena retas ir saugomas vabalas – niūraspalvis auksavabalis. Dėl šio vabalo teritorija yra įtraukta į europinį saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000. Sako, prieš kurį laiką nupjautus ir nuverstus medžius aplinkiniai gyventojai suskubdavo „privatizuoti”, todėl jiems buvo pasakojama kokią kilnią misiją šie gulintys medžiai atlieka ir kodėl juos čia reikia palikti pūti.

Šios atokesnės vietos patinka ne tik vabalams. Viename upelio šlaite stovi žemesnio socialinio sluoksnio atstovų vasaros rezidencija.

Kadangi rimtesnių šalčių šis gruodis neatnešė, tai Jeruzalės tvenkinyje dar ir žvejojančių galima pamatyti.

Pakeliui link Geležinio Vilko gatvės matome nemažai gerai pramintų takelių. Važiuojant keliu šios vietos neatrodo labai patrauklios pasivaikščiojimams, tačiau pagal takelius matosi, kad pėsčiųjų eismas kai kur tikrai intensyvus. Per šlapesnę vietą nuo kažkurių laikų netgi metalinis tiltelis pastatytas.

Iš žygio maršruto tikrai neatrodė, kad jame bus tiek kalvų ir raguvų. Nuolat teko ropštis į viršų ir leistis žemyn, todėl šis žygis buvo tikras iššūkis pasirinkusiems netinkamą avalynę.

„Mašinų stebėtojo” suoliukas netoli Geležinio Vilko gatvės.

Pagaliau pasiekiame ir Jeruzalės skulptūrų sodą, kuris  įsikūręs prie Lobio ir Baltupio gatvių sankirtos. Jį 1971 metais įkūrė garsus skulptorius Vladas Vildžiūnas. Čia skulptorius kūrė garsias skulptūras M. K. Čiurlioniui, L. Gucevičiui, Barborai-Radvilaitei. Šiuo metu sode stovi virš 50 įvairių autorių skulptūrų, o jas apžiūrėti galima nemokamai. Dalis jų stovi prie galerijos, kuri veikia tik šiltuoju metų laikų, dalis yra sodelyje tarp medžių. Prie skulptūrų nėra jokios informacijos, todėl tų apžiūrėjimas be gido nėra labai įdomus.

Per žygio vadovo duotas 10 minučių pasivaikščiojom po sodą ir pasidairę į skulptūras leidžiamės į antrą žygio dalį. Dabar jau kitais takeliais grįžtame iki Jeruzalės tvenkinio ir praėję Jeruzalės gatvę pro Jeruzalės darbo rinkos mokymo centrą vėl neriame į mišką. Kad čia įsikūrusi darbininkams skirta organizacija matosi iš kieme stovinčios „skulptūrėlės”, kurios braižas sovietinius laikus primena.

Einant mišku pasigirdo garsai, kurių iš pradžių neišėjo atskirti ar tai muzika, ar tai dainavimas. Tik po kurio laiko supratome, kad tai bažnytinė giesmė, o dar kiek paėjėję pamatėme ir iš kur ji sklinda. Netoliese ant kalniuko stovi Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kurioje lenkų kalba laikomos mišios.

Kelis kartus kertame Kalvarijų Kryžiaus kelią. Tai 7 km ilgio takas, kuris kiek įmanoma tikroviškiau atkartoja Izraelyje esančią vietovę. Čia pastatytos 20 koplytėlių, 1 mūriniai ir 7 mediniai vartai bei tiltas per Cedrono upelį, o Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia simbolizuoja Golgotos kalną. Pagal plotą šis Kryžiaus kelias priskiriamas pačios didžiausioms Kalvarijoms, kurių dar yra Italijoje ir Lenkijoje. Jis įrengtas gražiame stačiais šlaitais ir giliomis raguvomis išraižytame, mišku apaugusiame Neries slėnyje ir Cedrono slėnio šlaituose.

Toli nenuklysdami nuo Kryžiaus kelio prieiname stebuklingą šaltinį, kurio vanduo turi gydomųjų galių. Kas atsigėrė, kas veidą ar rankas nusiplovė, juk sveikatos nebus per daug. Svarbiausia tuo tikėti. Šaltinis trykšta gilioje raguvoje, todėl iki jo nulipti įrengti laipteliai, o visus nulipančius ir užlipančius pasitinka ant suoliuko sėdintis angeliukas.

Aplankę šaltinį pasukame į finišo tiesiąją, kur prie Verkių dvaro ir užbaigsime žygį. Pirmiausiai prieiname šalia Neries ir Verkės santakos stovintį vandens malūną. Tai, berods, trečiasis ant šio upelio stovintis vandens malūnas, pastatytas XIX a. antrojoje pusėje. Iš pradžių malūną suko upelio vanduo, vėliau – elektros energija. Dabar malūne veikia restoranas.

Nuo malūno link dvaro į kalną veda gan statūs laiptai. Jie nesenai atnaujinti ir įrengtos poilsio aikštelės, tik laiptelių žingsnis pasirodė nepatogus – lipti kas antrą laiptelį truputį per didelis žingsnis, o dedant koją ant kiekvieno laiptelio net kojos pinasi.

Užlipus galima pailsėti ir pasigėrėti atsiveriančia Vilniaus ir jį supančių miškų panorama, tačiau po žygio labiau norisi ko nors užkąsti ir išgerti kavos ar arbatos. Visgi 11km nužygiuota.