Architektūros dėka atgimęs Vilkaviškis

Dėl ko verta keliauti į Vilkaviškį? Ką ten galima pamatyti? Bene dažniausiai minimi šios krypties lankytini objektai yra Paežerių dvaras, Virštyčio regioninis parkas ar Ožkabaliai. Tačiau visi jie yra už miesto ribų. Pačiame mieste daugiausiai dėmesio sulaukia autobusų stotis. Gal čia kokia klaida? Ar tikrai verta važiuoti į Vilkaviškį, kad pamatyti autobusų stotį? Klausimas intriguojantis, todėl kelionėje į šį miestą lydi nekantrumas. Nuo išankstinių vertinimų susilaikau – jei nustebino Kazlų Rūda, gal nustebins ir Vilkaviškis?

Prieš kurį laiką lankantis Panevėžyje užsukau į autobusų stotį. Neatsitiktinai, su ekskursija. Įžengęs vidun pasijutau it nukeliavęs laiku kelis dešimtmečius atgal. Sustojimas stotyje teatralizuotai ekskursijai po Panevėžį parinktas tikrai vykusiai. Po Nepriklausomybės paskelbimo laikas šioje stotyje tarsi sustojo. Tinkama vieta inscenizuoti to laikmečio aktualijas. Sentimentalu pajausti praėjusio laiko dvasią, bet šiandienos kontekste tokia stotis turėtų kelti gėdos jausmą miesto valdžiai. Gal ir čia manęs laukia kelionė laiku? Bingo! Beveik pataikau, tik ta kelionė laiku nukelia ne į praeitį, bet į ateitį.

Ar šis pastatas tikrai yra autobusų stotis? Ar čia Vilkaviškis? Užrašai neleidžia apsigauti ir vėl jaučiuosi maloniai nustebintas. Iš atminties iškyla Salomėjos Nėries eilių žodžiai: „Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės…“ (Beje, poetė yra viena garsiausių Vilkaviškio krašto asmenybių). Perfrazuoju šiuos žodžius, skirdamas juos ne mergaitei, bet Vilkaviškiui: „Iš kur miestui tiek drąsos, kad įgyvendintų tokį projektą?”. Ta drąsa pakeitė miesto veidą. Dabar jau suprantu, kodėl autobusų stotis yra populiariausias lankytinas objektas mieste.

Architektas Gintaras Balčytis projektavo pastatą siekdamas maksimaliai išsaugoti sklype augusius senus medžius. Vietoj to, kad juos nukirstų, architektas nusprendė pastatu tuos medžius „apgaubti“. Stotyje suformuotos vidinės terasos ir angos stoge, per kurias medžių kamienai kyla į viršų. Tai sukuria jausmą, tarsi būtum ne stotyje, o parke. O čia ir architekto požiūris: „Pastatas keičia visuomenės supratimą apie šiuolaikinės architektūros galimybes iš esmės. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse tokių projektų, kur medžių grupės išsaugomos ir tampa architektūros dalimi, galima rasti labai retai. Tai ne tik pastatas – tai kryptis, rodanti, kad provincijos miesteliai, dėka kokybiškos architektūros, turi šansą atgimti.”

Praeinu pro parodą autobusų stoties viduje ir pasuku į „Premo”. Tai gurmaniškų prekių parduotuvėlė, kurioje galima pasivaišinti skania kava ir nusipirkti Vilkaviškyje pagamintų ledų. Visada teikiu pirmenybe smulkiems, į klientą orientuotiems verslams. Vilkaviškis čia užsideda dar vieną pliusą. Skani kava, skanūs ir ledai, kurie Vilkaviškį garsina vis labiau. Įdomus faktas, kad Vilkaviškio ledų fabrikas „Art glacio” gamina ir košerinius ledus. Vienok tai skamba kaip reklama, tačiau žinoma, kad košerinių produktų gamyba pasižymi aukštais kokybės reikalavimais. Taip kad į Vilkaviškį verta vežtis šaltkrepšį ir parvežti lauktuvių skanių ledų. O kad būtų įdomiau galima Vilkaviškio turizmo informacijos centre užsisakyti ledų edukaciją-degustaciją. Skamba skaniai, ar ne?

Tenka sutikti, autobusų stotis tikrai padarė įspūdį. Ji 2024 metais pripažinti tvariausiu pastatu Baltijos šalyse. Smagu, kad tokie sprendimai gimsta ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje. Visgi stoties teritorijoje yra dar kai kas įdomaus. Tai to paties architekto suprojektuotas gelžbetoninis medis-laikrodis. Įgyvendinant projektą pastarajam neužteko pinigų. Vilkaviškiečiai nepasidavė, įkūrė laikrodžio paramos fondą ir iš suaukotų pinigų įgyvendino architekto sumanymą pilnai.

To pačio laikrodžio paramos fondo dėka kitapus gatvės dienos šviesą išvydo dar viena skulpūra. Ji skirta baleto šokėjai Somiai Gasket. Tai Vilkaviškyje gyvenusių žydų šeimoje gimusi mergaitė, kurios gyvenimo aistra buvo baletas. Pradėjusi šokti Paryžiaus klubuose ir kabaretuose, vėliau ji Amsterdame subūrė Olandijos nacionalinio baleto trupę, kuri tapo dabartinio nacionalinio šios šalies baleto pagrindu.

Kitapus Šeimenos upės matosi dar viena paminklinė skulptūra – laivo inkaras. Kaip bebūtų keista, krikštatėvius turi ne tik žmonės, bet ir laivai. Krikštijant priešmininį laivą „Sūduvis”, partneriu tapo Vilkaviškio miestas. Baigęs tarnybą laivas „Sūduvis” prisišvartavo Klaipėdoje ir atvėrė duris kaip muziejus, o vienas iš laivo inkarų buvo atgabentas į Vilkaviškį. Pasak gidės, upės pakrantėje stovi ne originalus laivo inkaras, bet kopija. Ne tiek svarbu, kuri versija teisinga, svarbiausia – gražiai įprasminta „Sūduvio” ir Vilkaviškio draugystė.

Per Vilkaviškį tekančią Šeimeną ne upe, o upeliu reikėtų vadinti. Jis vos kelių metrų pločio, bet miestui suteikia gyvybės. Prieš dešimtmetį šioje vietoje buvo žolėmis ir krūmynais apaugę paupiai, o dabar įrengtas smagus ir vaizdingas pasivaikščiojimo takas. Sako, net kitapus upės gyventojai savo ūkius labiau tvarkosi, todėl miestas tapo dar graženis. Bene daugiausiai dėmesio sulaukia šiame take esantis tiltas po tiltu. Po automobiliams skirtu tiltu praeinantis pėsčiųjų tiltas yra vienintelis toks sprendimas Lietuvoje.

Toliau einant taku galima ir žydinčias sakuras pamatyti. Jų ne tiek, kiek Vilniuje, bet ir Vilkaviškis ne Vilnius.

Netoli sakurų alėjos į dangų stiebiasi du balti bokštai. Tai Vilkaviškio katedra. Ji dar labai jauna. Antro pasaulinio karo metu katedra buvo apgriauta, tačiau sovietinės valdžios metais ji nebuvo atstatinėjama. Po karo viskas kas liko, buvo sulyginta su žeme ir įrengtas skveras. Tik po Nepriklausobybės paskelbimo prasidėjo atstatymo darbai ir katedra atstatyta nuo nulio. Viskas, kas išliko iš senųjų maldos namų, tai kryžiaus kelio paveikslai, kabantys bažnyčios viduje.

Kalbant apie Vilkaviškio krašto asmenybes nepaminėti Jono Basanavičiaus vardo būtų šventvagystė. Su šiuo visuomenės ir kultūros veikėju, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru geriausia susipažinti jo gimtinėje – Užkabaliuose. Centrinėje Vilkaviškio aikštėje stovi jam pastatytas paminklas. Dailės kritikų paminklas įvertintas kaip vienas labiausiai pavykusių šio dešimtmečio paminklinių darbų mūsų šalyje. Solidžiai atrodantis paminklas Vilkaviškiui suteikia dar daugiau solidumo.

Su Vilkaviškiu atsisveikinu jausdamas, kad valandos buvo maža. Miestas vertas bent pusdienio. O architekto žodžiai, jog provincijos miesteliai, dėka kokybiškos architektūros, turi šansą atgimti, skamba, tarsi būtų skirti būtent Vilkaviškiui. Miestai, gebantys suderinti savo architektūrinį paveldą su šiuolaikiškais ir moderniais sprendimais yra patys patraukliausi. Tebūnie nedidelis ir esantis provincijoje, tačiau Vilkaviškis tokio šarmo irgi turi.