(Ne)įveikiamas maršrutas Lėvens slėnyje

Po lietingos vasaros šilta rugsėjo pradžia atrodo tarsi dovana. Gamtos kompensacija už vasaros atostogas, praleistas su rūbais nuo lietaus. Tiesą sakant, nebuvo ta vasara jau tokia bloga, bet šiltas ruduo džiugina dar labiau. Aklai pasitikėti rudeniu irgi nereikia – pakeliui į Kupiškį užeina lietus. Lyja ir Palėvenėje, bet čia susiduriu su kita problema – Palėvenėlė nėra tas pats kas Palėvenė. Šias gyvenvietes skiria 18 kilometrų, štai kaip būna kai į navigaciją vedi ne tikslų adresą, bet orientyrą. Palėvenę privažiuoju po 15 minučių. Lietus praėjęs, pro debesis jau šviečia saulė.

Atrodo, jog kažkas viską surežisavo taip, kad išvengčiau lietaus. Prietarais netikiu, bet vis tiek einu į bažnyčią. Į Palėvenės bažnyčią, pirmą lankytiną objektą Lėvens kraštovaizdžio draustinio pėsčiųjų maršrute. Čia prasideda 17 kilometrų žiedinės formos pėsčiųjų maršrutas, besidriekiantis abiem Lėvens upės krantais. Jokio informacinio stendo nėra, todėl maršrutą randa tik tie, kas žino ko ieškoti. Iš ko suprantu, kad radau? Iš baltos-mėlynos-baltos spalvos ženklo ant medžio. Taip paženklintas maršrutas. Jį randu nesunkiai, tik štai vartai į šventorių – užrakinti.

Palėvenės bažnyčia stovi ne vieniša. Šalia jos – domininkonų vienuolynas. Restauruotame vienuolyno svirne įsikūrę bendruomenės namai. Rašoma, jog čia galima paragauti vienuolių patiekalų ir Kupiškio krašto naminio alaus. Žinau kokių galių turi šio krašto alus, bet vis tiek įkišu galvą vidun. Ten nei gyvos dvasios, tik stalai atrodo šventiškai padengti. Tikrai ne atsitiktiniams lankytojams ruošiama puota. Čia dar yra muziejus ir kabantys krėslai su vaizdu į Lėvens upės slėnį. Gražus vaizdas atsiveria.

Sekdamas tako ženklinimą keliu, kuriuo ir atvažiavau, nusileidžiu iki Lėvens. Niekur neradau parašyta, kuria kryptimi reikia eiti šiuo maršrutu, todėl pasukęs pagal laikrodžio rodyklę netrukus prieinu Noriūnus. Jie kitapus upės ties Palėvene. Senu grindiniu užkilus aukštyn prieš akis išnyra balto mūro pastatas. Tai Noriūnų dvaro rūmai. Greta stovi ir daugiau dvaro sodybos pastatų, kurie yra privati nuosavybė. Noriūnų dvaras yra vienas iš 5 Kupiškio krašto dvarų, apjungtų į turistinį maršrutą „Kupiškio dvarų romantika”.

Toliau maršrutas veda tiesiu keliu, kurio vienoje pusėje žaliuoja dvaro parkas, kitoje – ūkiniai dvaro sodybos pastatai. Priekyje tarp medžių pasirodo jau antras dvaro sodybos dolomitinis bokštas ir maršrutas vėl nusileidžia į slėnį. Po praėjusio lietaus ore tvyro drėgmė, o vasariškai kaitinanti saulė oro temperatūrą pakelia arti 30^o laipsnių. Lėvens slėnis tampa tikru „troškintuvu”, o per veidą nubėgo pirmieji prakaito lašai.

Žygiuoju keliuku per paupio pievas, bet upės beveik nesimato. Ją užstoja aukštos žolės ir krūmynai. Slėnio pusėje į nedidelius sklypus suskirstytoje žemėje kur nekur stovi nedideli nameliai ir kempingai. Tokiuose tik nuo saulės ir lietaus pasislėpti. Tokia kaimietiška kolektyvinių sodų versija. Kai kur triūsia žmonės. Vienur derlius jau nuimtas, žemė suarta, kitur dar žydi gėlės, geltonuoja kelių metrų aukščio saulėgrąžos ir sirpsta obuoliai.

Toliau matosi ir senų sodybų. Ten darbymetis – žmonės bulves kasa. Dirba prakaituodami, o aš einu prakaituodamas – tvanki diena pasitaikė. Einu pro nenupjautų javų laukus ir dairausi kokio pavėsio. Dar geriau būtų priėjus prie Lėvens atsigaivinti vandeniu, bet upė nei matoma, nei pasiekiama.

Per ramybėje paskendusį slėnį besidriekiantis kelias siaurėja ir prie vienos iš sodybų jis pavirsta į taką. Kaip tik ten atsiveria vaizdas į upę, o jos pakrantėje įrengtas lieptas. Bus tikra palaima atsigaivinti vėsiu Lėvens upės vandeniu ir atsisėsti pavėsyje, bet realybė greitai nuleidžia ant žemės. Tokie lūkesčiai subliūkšta vos sustojus, kadangi uodų čia ištisi debesys. Spėju nusiprausti veidą ir iš pavėsio traukiuosi į saulę – geriau prakaitas lai bėga nei uodai kanda.

Atviras slėnis baigiasi ir link krūmynų veda siaurai pramintas takas. Kyla abejonė, ar tikrai juo reikia eiti? Tuo labiau, kad prie tako kabo lentelė su užrašu WC. Nematau kito varianto, todėl einu taku. Jokio WC ten nėra. Panašu, jog užrašas skirtas sustojusiems ir į krantą išlipusiems baidarininkams. Supraskit: paeikit taku tolyn ir susiraskit tinkamą vietą. „Pavojingą atkarpą” sėkmingai praeinu, o tada ir maršruto ženklinimas atsiranda. Einu teisingu maršrutu, tik kad tas ėjimas nedžiugina.

Tarp medžių vedančiu taku eiti nėra sunku, tik šlapia ir labai puola uodai, o štai išėjus į atvirą nepjautą pievą tako beveik nesimato. Žodis „pieva” čia nelabai tinka. Tai krūmynų apsupta aukšta žole, dilgėlėmis ir avietėmis apaugusi teritorija su vos matoma bryde. Bandau dilgėles guldyti lazda, bet tai beviltiška. Ir tada apima tokia būsena kai nebegalvoji apie erkes, negalvoji apie dilgėles, o tiesiog nuogomis kojomis rankas iškėlęs aukštyn brendi per jas.

Laukymės pabaigoje ant apleisto sodo obels šviečia baltos-mėlynos-baltos spalvos ženklas. Jis reiškia, jog „einu teisingu maršrutu”. Jau matau sodybos pastatus, nedidelį upelį ir tiltelį per jį. Uodų nebespėju baidyti, o kojos tiesiog dega nuo dilgėlių. Šiais metais nebuvau labiau sukąstas uodų nei čia, o labiau sudilgintas nesu buvęs nuo vaikystės. Jaučiuosi, tarsi būčiau nuėjęs ne 6, o 30 kilometrų.

Išėjęs į keliuką netrukus prieinu ir asfaltą. Dešinėje pusėje stovi vandens malūnas. Iki jo netoli, bet suku kairėn, link Stirniškių piliakalnio, link pabaigos. Būtent šioje vietoje per malūną perėjęs į kitą upės pusę Lėvens kraštovaizdžio draustinio pėsčiųjų maršrutas veda atgal į į Palėvenę. Visai šalia yra dar vienas lankytinas gamtos objektas – Stirniškių atodanga. Pasuku link jos ir priėjęs informacinį stendą matau du į krūmynus vedančius takus. Apsisprendžiu akimirksniu: „Ne, ačiū, aš ten jau buvau, paskaitysiu stendą ir užteks”.

Keliaujant toliau vienoje kelio pusėje pasirodo išpuošti ir sutvarkyti mediniai pastatai, kitoje pusėje – parkas. Jo gilumoje – Palėvenės dvaro rūmai. Tai 1654 metais Mykolo Komaro įkurtas dvaras, nuo kurio ir kilo Palėvenės pavadinimas. Kelios Komarų kartos pirkdamos žemes stipriai išplėtė dvaro valdas, o dvaro žemės ūkis buvo tvarkomas naujoviškai. Iškilo pretenzingi dvaro rūmai, kurie Antrojo pasaulinio karo metais stipriai nukentėjo. Apgriuvę mūro bokštai taip stovi iki šiol. Aptrupėję dvaro rūmų griuvėsiai ir prižiūrima aplinka spinduliuoja gerą aurą. Nusipelniau minutės poilsio po tokios atkarpos.

Iš karto už dvaro rūmų teka Lėvuo. Galiu tik įsivaizduoti, koks puikus vaizdas atsiveria plaukiant baidare. Lėvens slėnio puošmena, į kurią veda dilgėlėmis apaugęs takas. Sukilusių emocijų vedinas noriu Ventos kraštovaizdžio draustinio pėsčiųjų maršrutą išdėti į šuns dienas, bet susilaikau. Šis dvaras padeda susilaikyti. Verta jį aplankyti. Ir lai būna jis gyvu priekaištu tiems, kurie sugalvojo įrengti tokį pėsčiųjų maršrutą, bet nesugeba jo prižiūrėti.

Dar kilometras ir pavargęs nuo tvankumo, uodų ir niežulio užkopiu ant Stirniškių piliakalnio. Atsivėrusi panorama neprilygsta dvaro sodyboje matytam vaizdui. Upės nesimato, tik kitapus jos dulka į slėnio šlaitą kylantis žvyrkelis. Reikėtų grįžti iki malūno ir juo eiti iki Palėvenės. Būtų papildomi 8 kilometrai prie tų nueitų 9km. – toks yra pilnas Ventos kraštovaizdžio draustinio pėsčiųjų maršruto ilgis.

Nulipęs nuo piliakalnio nesuku atgal – antra maršruto dalis liks neįveikta. Aplinkybės taip susiklostė ir neprižiūrėta maršruto atkarpa tapo lemtinga. Pribaigė ne tiek fizinis, kiek emocinis nuovargis. Ir svarbiausia – iki dilgėlyno ėjau ne vienas. Sutarėme susitikti kažkur Panevėžys – Kupiškis kely. Geri žmonės paveža, viskas baigiasi laimingai. Čia buvo ta situacija kai patiri savo kailiu, ką reiškia patarlė „šaukštas deguto statinę medaus sugadina”. Jei neskaitėt įrašo apie patarles, paskaitykit, jis čia – Patarlių takas. Jei nebuvot Patarlių take, apslankykit, jis – Krekenavoje. Nieko įspūdingo, bet bent jau neišsidilginsit.