Madeira. III dalis – tai buvo kažkas tokio

Madeiros kraštovaizdis įspūdingas ir tuo galima įsitikinti žvalgantis iš daugybės saloje esančių apžvalgos aikštelių. Portugališkai tai yra „miradouro” – įsidėmėkit, jei ruošiatės ten keliauti. Peizažai su kalnais ir vandenynu vienas už kitą gražesni, tačiau vien tik važinėjant po apžvalgos aikšteles ir gėrintis vaizdais ilgainiui pabosta. Norisi ne tik vaizdo, bet ir patirties, todėl lankantis Madeiroje tiesiog būtina pasivaikščioti pėsčiųjų maršrutais. Ši sala – tikras žygeivių rojus.

Madeiroje yra daugybė oficialiai pažymėtų ir gerai prižiūrimų pėsčiųjų maršrutų. Juos galima suskirstyti į dvi kategorijas – levadas ir veredas. Levados – tai unikalūs Madeiros drėkinimo kanalai, sukurti vandeniui nuo drėgnesnės šiaurinės salos dalies nukreipti į sausesnius pietinius regionus, kur auginami bananai, cukranendrės ir kitos kultūros. Šie kanalai yra unikalus inžinerinis statinys, įrengtas uolose, vedantis per miškus ir tunelius. Levados yra suprojektuotos taip, kad vanduo tekėtų kuo tolygiau, nevyktų erozija, nebūtų patvankos, todėl takai yra su nedideliu nuolydžiu. Jei baugina sunkūs žygiai kalnuose, tai takai palei levadas gali būti puiki alternatyva.

Veredomis vadinami visi kiti pėsčiųjų maršrutai, nevedantys palei levadas. Tai gali būti nuo seno likę takai, kuriuos naudojo vietiniai gyventojai. Tai gali būti specialiai įrengti maršrutai, vedantys į kalnų viršūnes, į kitas vaizdingas ir unikalias salos vietas. Veredos gali būti tiek paprastos, tiek ir sudėtingos, todėl renkantis jas reikėtų įvertinti fizines galimybes bei pasidomėti jų ilgiu ir sudėtingumu.

Savaitė laiko Madeiroje prabėga akimirksniu, o per tą laiką norisi pamatyti ir patirti kuo daugiau. Žygiai levadomis ir kitais pėsčiųjų maršrutais yra viena tų veiklų, be kurių viešnagė šioje saloje neįsivaizduojama. Teko gerai pasukti galvą ką pasirinkti. Nesunku susirasti TOP pėsčiųjų maršrutus Madeiroje, tačiau atsižvelgus į kompaniją, įvertinus populiarumą ir galimus turistų srautus, apsispręsti nebuvo lengva. Būtina pasidomėti ar pasirinktas maršrutas atidarytas, nes taip būna ne visada. Taip nutiko nuvykus į Vereda do Areeiro.

PR1 Vereda do Areeiro – tai neabejotinai vienas populiariausių ir įspūdingiausių pėsčiųjų maršrutų Madeiroje, jungiantis dvi aukščiausias salos viršūnes: Pico do Arieiro ir Pico Ruivo. Jos yra virš 1800 metrų aukščio ribos. Tako dalis eina aukštai kalnų keteromis, dažnai virš debesų sluoksnio. Kadangi prie Pico do Arieiro rytais susirenka daugybė žmonių pasitikti virš „debesų jūros” tekančią saulę, daug kas po saulėtekio leidžiasi į žygį šiuo taku. Ne pats maloniausias jausmas eiti vorele pirmyn ir nuolat prasilenkinėti su grįžtančiais atgal. Takas kai kur siauras, todėl kas bijo aukščio – bus dar baisiau. Ryte vaizdai tikrai puikūs, bet realybė tokia, jog tenka būti masinio turizmo sūkuryje.

Oficialiai PR1 Vereda do Areeiro yra laikomas sudėtingu pėsčiųjų maršrutu. Negaliu vertinti objektyviai, kadangi žygio metu takas maždaug už 1,2 kilometro nuo Pico do Arieiro buvo uždarytas. Iš įveiktos atkarpos man jo sudėtingumas pasirodė vidutinis. Reikia tyrėti omeny, kad visas maršruto ilgis į vieną pusę siekia 7 kilometrus, o į abi puses – 14, ir einant kalnuota vietove tai jau daug.

Po saulėtekio dėl didelio kiekio žmonių ir vėjuoto oro atsisakiau minties eiti šiuo taku. Tai buvo puikus sprendimas, kadangi čia grįžęs vakare radau ne mažiau gražų vaizdą su vos vienu kitu žygeiviu. Ne problema ir automobilį palikti aikštelėje prie pat viršūnės, nors ji mokama ir nepigi. Reikia susimokėti už laiką į priekį, todėl būtina pasiplanuoti. Kadangi maršrutu iki uždarytos vietos galima keliauti apie 1,2 kilometro, tai 2 valandų pakanka. Tai trumpa, tačiau tikrai labai vaizdinga atkarpa, kur patys įsimintiniausi dalykai – apžvalgos aikštelė virš gilaus tarpeklio ir keteros viršumi vedantis takas.

Kitame maršruto gale yra Achada do Teixeira. Šią vietą iš šiaurinės salos pusės galima pasiekti automobiliu, yra didelė automobilių stovėjimo aikštelė ir restoranas. Link Pico Ruivo veda PR1 maršruto atšaka, paženklinta PR1.2. Ji nėra tokia sudėtinga, nėra tokių stačių pakilimų ir nusileidimų, o ėjimas iš akmenų suformuotu taku gana komfortiškas. Kitapus tarpeklio matos ant Pico do Arieiro stovintis oro erdvės stebėjimo bokštas, kitoje pusėje – žaliuojantys ir žydintys šiaurinės salos pusės kalnų šlaitai.

Tikslas – užlipti į Pico Ruivo viršūnę – liko nepasiektas. Diena pasitaikė karšta ir atsižvelgus į kompanijos savijautą teko pusiaukelėje apsisukti. Ribojo ir laikas. Priekyje jau matėsi zigzagu į viršūnę vedantis takas, todėl likusi tako dalis būtų buvusi kiek sudėtingesnė. Tenka sutikti, maršruto PR1 sudėtingumas vidutinis ar aukštesnis. Tai žygis kalnais, o ne lengvas pasivaikščiojimas palei levadas, todėl normali fizinio krūvio tolerancija privaloma.

PR1 pėsčių maršrutas nėra žiedinis, todėl žygiuojant tektų arba grįžti atgal, arba organizuotis pervežimą. Jau buvau pradėjęs apie tai galvoti, tačiau laiku apsilankęs visitmadeira.com tinklapyje ir sužinojęs, jog viena atkarpa uždaryta, pakeičiau planus. Galima rinktis ir alternatyvius maršrutus, aplenkiant uždarytą atkarpą, tačiau šios kelionės metu žygiams buvo skirtas ribotas laikas. Laukia kitos veiklos ir vietos, todėl tenka atsisveikinti su maršrutu PR1 nepraėjus jo pilnai. Kad jis vaizdingas ir vertas kiekvieno išlieto prakaito lašo jam įveikti – akivaizdu. Ir ypač tada, kai vasarą žydi visa Madeira. Sutinku, gražu žydinčios gėlės ir žydintys medžiai miesteliuose ir pakelėse, tačiau suprasti, ką reiškia „žydi Madeira” galima tik užkilus į kalnus.

Pamatęs, kas darosi rytais PR1 maršrute, apie populiariausią levadą das 25 Fontes net nebegalvoju. Norisi būti kiek atokiau nuo pagrindinio turistų srauto. Žygiams pritaikytų levadų saloje yra dešimtys, todėl tikrai yra iš ko pasirinkti. Kalba eina apie žygiams pritaikytas ir oficialiai pažymėtas levadas, kadangi bendras šių drėkinimui skirtų kanalų ilgis čia viršija 2000 kilometrų. Milžiniškas darbas, kurį teko atlikti kolonizuojant salą. Labai sunkius ir pavojingus darbus daugiausiai dirbo vietiniai gyventojai, nuteistieji ir iš Afrikos atvežti vergai. Dabar smagu žygiuoti palei levadas ir grožėtis Madeiros gamta, tačiau jų istorija slepia daug pragariško darbo ir žmonių kančių.

Levada Fajã do Rodrigues – toks buvo mano pasirinkimas. Ji prasideda Ginjas kaimelyje, netoli São Vicente, ir veda iki Ribeira do Inferno upelio ištakų. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki levados pradžios reikia paeiti kelis šimtus metrų žvyruotu keliu. Tokiais keliais važiuoti Madeiroje neteko, o matant bendrą kelių kokybę ir tunelių gausą apima beviltiškumo jausmas. Lietuvoje avarinės būklės tiltams sutvarkyti reikia kelių metų, o kas būtų jei reikėtų kokį tunelį iškasti? Planai padengti asfaltu Lietuvos vieškelius sėkmingai dulka po tų pačių vieškelių sukeltu storu dulkių sluoksniu. Liūdna. Anksčiau bent krepšiniu garsėjome, bet dabar ir jį į savo rankas paėmė politiniai funkcionieriai.

Į kasdienybę grįšiu po savaitės, o dabar leidžiuosi į žygį pirmąja levada, kuri pažymėta PR16. Ką joje rasiu ir ko tikėtis – nežinau, neturėjau laiko pasidomėti. Žinau tik tiek, kad jos ilgis siekia beveik 4 kilometrus į vieną pusę ir kad tuo pačiu keliu teks grįžti atgal. Tuo pačiu tikiuosi lengvo pasivaikščiojimo, kadangi didelio aukščių skirtumo ar stačių nuokalnių tikrai nebus. Su tokiais lūkesčiais buvau teisus, tačiau gyvenimas tuo ir žavus, kad jis visada randa ką tau pasiūlyti apie ką nesi pagalvojęs. Šioje levadoje tai buvo tuneliai. Apie juos skaičiau, nenustebau pamatęs, bet kad vienas iš jų bus kilometro ilgio… Arūnas Valinskas pasakytų: „tai buvo kažkas tokio”.

Užbėgant už akių pasakysiu, kad grįžau su viena mėlyne ant peties ir purvinomis rankomis. Kokia čia problema kai visą kelią vanduo po ranka tikrąja to žodžio prasme? Vandens ten daug ne tik levadoje, bet ir visoje aplinkoje. Tunelyje nuo lubų varva, išlindus reikia praeiti pro ant tako krentančius krioklius, o žaluma apaugusiomis uolomis vanduo tiesiog bėgte bėga. Drėgnieji miškai – pavadinimas viską pasako. Visgi daugiausia adrenalino sukilo tunelyje, į kurį įėjus šviesos jo gale beveik nesimato. O kai pasirodo, tai netrukus supranti, kad tai priešais ateinantys žygeiviai su žibintuvėliais. Reikės prasilenkti. Jei toje vietoje tunelis platesnis, prasilenkti lengviau, jei siauras – tenka peržengti levadą ir prisilaikant į šlapias lubas leisti praeiti grįžtantiems atgal. Sprendimai gimsta akimirksniu, tik ėjimui susilenkus vaistų nėra. Tunelis neaukštas, o bandant nors kiek atsitiesti kenčia galva arba pečiai.

Čia reikėtų dėti šauktuką, kad kenčiantys nuo uždarų patalpų baimės ar šiaip stambūs žmonės įvertintų savo galimybes. Gerai, kad pirmieji du tuneliai trumpi – suprasit, ar kilometro ilgio išbandymas jums bus įveikiamas. Maždaug 600 metrų aukštyje įrengta levada baigiasi ties upelio ištakomis, kurios yra tarsi mažas krioklys. Dėl ilgo tunelio ir ant galvos tykštančio vandens antra levados dalis kiek ekstremalesnė, tuo tarpu pirma – vaizdingesnė. Čia levada veda per vaizdingą mišką, atsiveria vaizdai į apačioje esantį slėnį. Yra ir kaskadomis krintantis krioklys. Lengviau vertinti kai gali palyginti, tačiau tokiu pasirinkimu ir potyriais likau labai patenkintas.

Yra toks lietuviškas posakis – jei neprivalgei, neprilaižysi. Būtent juo norėjau pradėti paskutinės kelionių po Madeirą dienos aprašymą, tačiau persigalvojau. Savaitė šioje saloje tikrai trumpas laiko tarpas, tačiau intensyvios kelionės leido gana neblogai pažinti salą. Paskutinę dieną nesigailėjau, kad jau reikia keliauti namo, nejaučiau nepatenkinto pažinimo alkio, tačiau nusprendžiau likusios valandos dar gali suteikti daugiau emocijų. Čia buvo pagrindinė priežastis susirasti trumpą levadą netoli Funšalio. Pažinimo potyriais jaučiausi pasisotinęs, bet dar vieno skanaus kąsnelio neatsisakysiu. Tiesą pasakius, čia maitinuosi tik desertais.

Nesiplėsiu į pirmą istorijos dalį, į kokią levadą važiavome ir kaip jos neradome, pradėsiu nuo antros dalies, kaip viešnagę Madeiroje užbaigėme trumpu ir lengvu pasivaikščiojimu palei levadą iki apžvalgos aikštelės. Takas, pažymėtas PR11, vadinasi Vereda dos Balcões. Jis neilgas, vos 1,5 kilometro į vieną pusę, todėl puikiai tinka trumpam pasivaikščiojimui. Tai ypač lengvas maršrutas, be stačių pakilimų, be laiptelių, todėl jį galima nesunkiai įveikti ir su vaikišku vežimėliu.

Maršrutas prasideda ir baigiasi Ribeiro Frio miestelyje, esančiame Madeiros šiaurinės dalies centre. Vieta vaizdinga, veikia restoranai, bet automobilio pastatymas yra iššūkis. Lankytojų nemažai, tačiau per vaizdingą mišką einantis takas pakankamai platus. Maždaug iki pusiaukelės takas eina palei levadą. Ji ne tokia didelė ir vandeninga kaip prieš tai matyta. Likusius kelis šimtus metrų takas veda pro uolas, kol prieš akis atsiveria vaizdas į slėnį. Tai mirador de Balcões – apžvalgos aikštelė, kurios pavadinimas atspindi jos panašumą į balkoną.

Nors diena pasitaikė giedra, iš apžvalgos aikštelės vaizdas ribotas. Rytinė salos dalis paslėpta po „debesų jūra”. Ji užpildo ir dalį slėnio. Išsisklaidžius debesims prieš akis galima išvysti tris aukščiausias Madeiros viršukalnes. Turbūt ne be reikalo ši apžvalgos aikštelė patenka į tokių vietų TOP sąrašą. Pačiais gražiausiais vaizdais iš Mirador de Balcões pasigrožėti nepavyko, tačiau keliaudami mėgaujamės debesų teikiama gaiva. Jei pietinėje salos pusėje +26^oC, tai čia su trumpomis rankovėmis atrodo kiek vėsoka.

Jei apvažiavai visą salą, tačiau pėsčiųjų maršrutu nenuėjai į labiausiai į rytus nutolusią vietą – pamatei ne viską. PR8 – Vereda da Ponta de São Lourenço yra maršrutas, kuris atskleidžia visiškai kitokį Madeiros veidą, nei įprastai matai žaliuose laurų miškuose ar kalnuose. Jis veda į rytinėje salos dalyje esantį pusiasalį, kur kraštovaizdis yra atšiaurus, sausas ir dramatiškas. Dramatiškas – užtenka vieno žodžio apibūdinti šiai salos daliai. Pėsčiųjų maršrutas prasideda ir baigiasi automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje netoli Caniçal miestelio. Tiesa, vietos čia randa tik atvykę anksčiausiai, o vėliau pastatytų automobilių eilės abipus kelio nusidriekia iki pat Caniçal.

Maršrutas yra vertinamas kaip vidutinio sudėtingumo. Jo ilgis į vieną pusę yra 4 kilometrai, todėl laukia 8 kilometrų kelionė per atšiaurų ir vėjuotą salos rytinį galą. Netoli iškyšulio pabaigos yra oazė su ten veikiančia kavine Casa do Sardinha. Nusileidus į įlanką prie vandens galima plaukti stebėti banginių ir delfinų. Siūloma ekskursija nuplaukti iki tolimesnės salos, ant kurios stovi švyturys. Nors internete rašoma, jog laivelis gali parplukdyti ir į Caniçal, tokio pasiūlymo nemačiau.

Atėjus į maršruto pradžią pasitinka bilietų pardavėjas. Pėsčiųjų maršrutai Madeiroje yra nemokami, bet čia renkamas mokestis tako priežiūrai. Maždaug kaip regioninio ar nacionalinio parko lankytojo mokestis Lietuvoje. Kaina žmogui 3 eurai, o kol kortelių skaitytuvas nuskaičiuoja reikiamą sumą darbuotojas sako, kad šiandien žygiui geras oras. Kartais čia būna toks vėjas, jog žmogus negali išstovėti, visus augalus, kurių čia nėra daug, rauna su šaknimis ir neša. O kad atrodytų įtikinamiau, paėmęs abiem rankom judina šalia stovintį ženklą. Suprask, blogai čia būna kartais.

Sunku įsivaizduoti tokį orą, nes ir dabar jaučiasi stiprus šiaurinis vėjas. Debesys vietoje tamsūs, kartais labai lengvai palašnoja. Protarpiais išlenda saulė. Važiuojant į šią vietą pagalvojau, kad nepasisekė su oru, kad saulės nėra. Visgi po žygio taip nebemaniau. Pirmiausia, šioje Madeiros dalyje debesuotas dangus yra kasdienybė. O jei einant šiuo maršrutu ištisai šviestų saulė – būtų ne pyragai. Ne vieną kartą nukritus keliems lietaus lašams netgi norėjau, kad palytų šiek tiek daugiau. Marso paviršių primenančioje vietovėje gaivumo nedaug. Lietus tarsi dovana. Turbūt todėl ir augalija čia ypač skurdi.

Ponta de São Lourenço yra seniausia Madeiros dalis, susiformavusi per ankstyvuosius vulkaninius išsiveržimus. Šios uolienos yra milijonais metų senesnės nei centrinės salos dalies. Pusiasalis susidarė iš sustingusios lavos, vulkaninių pelenų ir kitų išsiveržimo metu išmestų medžiagų sluoksnių. Dėl skirtingų išsiveržimų ir jų intensyvumo, uolienos čia yra įvairių spalvų – nuo raudonos ir rudos iki geltonos. Kai kuriose vietose tas ypač gerai matoma.

Ši vietovė labiausiai atvira Atlanto vandenyno vėjams bei bangoms. Jūra ir vėjas tūkstančius metų nuolat formavo ir skaldė uolas, sukurdami stačius skardžius, uolėtas salas ir įspūdingas kyšulių formas. Čia auga tik atsparios, žemaūgės augalų rūšys, kurios sugeba išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Dėl šios priežasties čia nėra tankių miškų, o kraštovaizdis atrodo beveik dykumos.

Šis maršrutas taip pat vertinamas kaip vidutinio sudėtingumo. Jame yra laiptelių, kelios įkalnės ir nuokalnės. Paskutinė statesnė įkalnė yra pačiame pusiasalio gale, į kurią įkopus atsiveria vaizdas į toliau esančių dviejų salelių archipelagą. Tai tolimiausias Madeiros taškas, kurį galima pasiekti einant pėsčiomis.

Jei į Madeirą būčiau keliavęs vienas, šiame įraše pėsčiųjų maršrutų būtų žymiai daugiau. Bet čia iš serijos „kas būtų, jei…”. Ir tada prisiminiau, kad yra tokia knyga, ji taip ir vadinasi, parašė ją Irena Buivydaitė. Paprasta, gyvenimiška su smegenis apgaunančiu siužetu. Prisiminęs šią knygą ir pagalvojau, kad reikia atsikratyti tokių minčių. Nepaisant pačios kelionės į Madeirą, viskas kelionės po salą metu vyko neįtikėtinai sklandžiai ir sėkmingai. Ir tie trys pėsčiųjų maršrutai Vereda do Areeiro, Levada Fajã do Rodrigues, Vereda da Ponta de São Lourenço buvo neįtikėtinai geras pasirinkimas, leidžiantis pažinti ir pamatyti Madeirą kuo įvairesnę. Ar toks pasirinkimas tinka kiekvienam? Tikrai ne, bet kad geriau pažinti Madeirą būtinai reikia eiti.