Miškas apsuptas miesto: Šeškinės ozas ir Jamonto parkas

Paklausus vilniečių, kas tai yra ozas, dauguma tikriausiai pasakytų, kad tai prekybos centras. Taip, toks prekybos centras Vilniuje tikrai yra, bet tikroji žodžio ozas reikšmė yra kita. Tai siauras ir ilgas ledynmečiu iš sąnašų susidaręs kalvagūbris, kurio aukštis gali siekti keliasdešimt metrų. Lietuvoje yra keli ozai, o vienas iš jų, Šeškinės ozas – Vilniuje. Prisipažinsiu, pats gal tik prieš kokius metus sužinojau tikrąją ozo reikšmę, todėl jau nuo vasaros ieškojau progos pasivaikščioti po Šeškinės ozą. Tai išskirtinis gamtos paminklas, kuris susiformavo maždaug prieš 16 – 18 tūkstančių metų, kai Vilniaus apylinkėse tirpo paskutinis ledynas. Suaižėjusiame ledo masyve atsirado plyšių ir ertmių, pro kuriuos skverbėsi tirpstančio vandens srautai, o jų paliktos žvirgždo, smėlio ir uolienų sąnašos galiausiai virto tuo, ką matome ir šiandien – kalvagūbriu.

Žygį į Šeškinės ozą su Vilniaus keliautojų klubu pradedame nuo Ventos gamyklos. Tarsi slapstydamiesi nuo visuomenės, neriame į arčiausiai esantį miškelį ir į gatvę išlendame tik tada, jei kitaip praeiti neįmanoma. Taip kertame Didlaukio gatvę, praeidami Mykolo Riomerio universitetą, kuris kasmet į darbo rinką (o dalį ir tiesiai į darbo biržą) išleidžia būrį teisininkų ir kitokių specialybių absolventų.

Šalimais stovi Valstybinės teismo medicinos tarnybos pastatai.

Tarp Stanevičiaus ir Geležinio vilko gatvių augančiu miškeliu vingiuojame link ozo. Vietomis ošia gražus ir tvarkingas pušynas, vietomis atsiveria mišraus miško plotai su gausiomis išvartomis.

Žygiuojame miškeliu karsi pagal žodžius iš užstalės dainos „aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę…”

Kadangi Vilnius yra žemai skraidančių angelų miestas, tai vieną jų užtikom Stanevičiaus gatvėje ant pamiškėje stovinčio privataus namo stogo. Neaišku, pagal kokius kriterijus tie angeliukai renkasi kur pasėdėti, bet, matomai, ne kiekvienas paprastas vilnietis gali tikėtis tokios garbės. Sako, tie angeliukai kas kažkiek laiko keičia savo buvimo vietą.

Miškelyje matyti ir gana gerai pramintų takų, vedančių tiek iš Fabijoniškių į Baltupių pusę, tiek išilgai miškelio. Sutinkame vieną kitą bėgiką ir šiaip pasivaikščioti išėjusius žmones. Oras išvykai į gamtą pasitaikė tikrai geras, nors iš ryto Vilnių buvo nuklojęs nestoras sniego sluoksnis. Jo likučių matyti ir miške.

Einant toliau prasideda išvirtusiais medžiais užgriuvusi ir nukritusiais medžių lapais nuklota štačiašlaitė raguva, kurioje savo tėkmę pradeda Baltupio upelis, dar kitaip Cedronu vadinamas. Ši vieta 1996 metais įtraukta į saugomų teritorijų sąrašą įsteigiant Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinį.

Nusileidus žemiau į slėnį Cedrono upelio vagoje pasirodo vanduo. Matyt vietinių šaltinių upelis nėra gausiai vandeniu maitinamas, o jo didžiausia energija būna pavasarį, kai tirpsta sniegas ir „išeina” įšalas.

Trumpam atsisveikinę su Cedrono upeliu, išeiname į pievą, kurioje įrengta viena iš 32 Vilniuje esančių vandenviečių.

Tolumoje matosi medžiai, kurie auga ant Šeškinės ozo kalvagūbrio. Iki jo dar keli šimtai metrų.

Priešais Šeškinės ozo pušynėlį tyvuliuoja nedidelis ledyninės kilmės ežerėlis. Prižiūrima pieva, įrengti takeliai ir suoliukai – puiki aplinka aplinkinių daugiabučių gyventojui poilsiui. Sako, vasarą čia galima pamatyti ir besideginančių, ir net meškeriojančių.

Prieš pora metų sutvarkytoje Šeškinės ozo teritorijoje pastatyti informaciniai stendai, įrengta vaikų žaidimo aikštelė, nutiesti kieto grunto takeliai, statesnėse įkalnėse įrengti laiptai, todėl galima pasivaikščioti ar pabėgioti, pasivažinėti dviračiu ar ramiai pastumdyti vaikišką vežimėlį. Tik neabejotinai trūksta informacijos, nes važiuojant Ozo gatve pro Akropolį iš pirmo žvilgsnio ši teritorija primena apleistą pievą su krūmynais.

Į prie pat ežerėlio prasidedantį ozą lipame laipteliais.

Kalvagūbris yra apie 1,2km ilgio, 50 m pločio ir 18m aukščio. Užlipus laiptais į viršų, takelis veda kalvagūbrio ketera, o kitas takelis eina ozo apačioje palei rytinį šlaitą.

Šis gamtos sukurtas pylimas tiek ankstesniais laikais, tiek I-ojo ir II-ojo pasaulinio karo metais tarnavo žvalgybos tikslais, todėl iki šiol dar yra išlikusios apkasų liekanos. Po II-ojo pasaulinio karo ozas nukentėjo nuo bombų sprogdinimo (buvo sprogdinamos mieste rastos nesprogusios bombos), vėliau čia buvo kasamas žvyras miesto statyboms. Nuo kalvagūbrio keteros atsiveria miesto panorama.

Gal kiek bendrą vaizdą užstoja sodų teritorijoje iškilę gyvenamieji namai, nuo kurių visas miestas kaip ant delno. Atsisukus į kitą pusę – Šeškinė. Kadaise tai buvo kaimas su mediniais pastatais, vėliau teritorija priklausė Radviloms, o šią teritoriją prijungus prie Vilniaus miesto, 1977 m pradėta statyti daugiabučius.

Toliau darydamas kelis zigzagus, ozas tęsiasi iki Ozo ir Gelvonų gatvių sankryžos. Kitapus Ozo gatvės matosi baltarusių pamėgtas, turbūt didžiausias Baltijos šalyse prekybos centras Akropolis.

Kaip niekur kitur Europoje, Vilniuje didžiulių prekybos centrų pristatyta tiesiog miesto vidury. Dar vienas toks, ozo bendravardis, stovi nusileidus Ozo gatve žemyn.

Tyčia ar ne, bet šios aukštos įtampos linija sutampa su Šeškinės ir Fabijoniškių riba. Beje, Fabijoniškės to paties pavadinimo kaimo vietoje pradėtos statyti 1986m.

Paliekant Šeškinės ozo teritoriją, verta paminėti, kad jis pirmą kartą buvo įvardintas geologų Sobolevų 1911 m, gavo tarptautinį pripažinimą ir buvo įtrauktas į enciklopediją Britanica.

Kertame palei Šeškinės ozą einančią Geležinio Vilko gatvę. Žygeivių laimei ir vairuotojų nelaimei šioje vietoje yra nereguliuojama pėsčiųjų perėja.

Dabar mes Baltupiuose. Nuo XIV amžiaus čia būta dvaro, o kaip Vilniaus mikrorajonas pradėjo kuris 1978 m. Baltupiai įsikūrę prie Baltupio upelio, kurio ištakas mes matėme Cedrono kraštovaizdžio draustinyje kitapus Geležinio Vilko gatvės. Netoli Kalvarijų ir Didlaukio gatvių sankryžos Baltupio upelis užtvertas ir kurį laiką teka po žeme.

Vis trumpam išeidami į urbanizuotą zoną vėl tęsiame žygį miškingais plotais. Netoli Ventos gamyklos yra Jamonto parkas. Anksčiau čia buvo galingų pušų miškas, bet dėl ligų, o gal ir dėl Ventos gamyklos skleidžiamų teršalų, šių medžių nebeliko. Dabar čia tankus beržynas, gal net per tankus.

Jamonto parko pavadinimas kilo nuo paskutinio Baltupio dvarininko pavardės. Dvaro stovėjimo vieta nėra aiški, o pats dvaras sugriautas I-ojo pasaulinio karo metais. Tarybiniais metais parkas buvo gavęs Ventos pavadinimą, bet vėliau pervadintas Jamonto vardu. Prieš keletą metų šioje vietoje norėta iškirsti medžius ir įrengti stadioną, aikštynus, sporto zonas, tačiau planų atsisakyta stipriai pasipriešinus Baltupių bendruomenei. Parke ir dabar yra apleisti sporto aikštynai, tačiau dauguma takų asfaltuoti ir patogūs vaikščiojimui ir važinėjimui. Čia pat ir Venta.

Sovietų Sąjungos laikais tai buvo svarbi gamykla. Siekiant neužteršti miesto, ji buvo statyta toliau nuo jo, bet jam sparčiai plečiantis, ji tapo miesto dalimi. Didelėje gamyklos dalyje įsikūrusios parduotuvės ir kitokios komercinės įmonės, tačiau dalyje gamyklos vis dar vykdoma gamyba.