Pasaulis už bėgių: Naujininkai

Vieną dieną akys užmatė straipsnį apie projektą „Gatvės gyvos”. Tas projektas – tai viso labo vienas entuziastingas vyrukas, kuris organizuoja nemokamas ekskursijas po Vilnių, bet vos perskaitęs kelis sakinius, supratau, kad artimiausioje ekskursijoje dalyvausiu ir aš. Juk šiame komerciniame amžiuje taip sunku surasti ką nors gryno ir natūralaus.

Pagaliau Gyvos gatvės Facebook paskyroje pasirodė informacija apie artimiausią ekskursiją, kuri vadinasi „Pasaulis už bėgių: Naujininkai”. Keletą sekundžių galvoje sukosi negatyvios mintys – ar nuo tokios ekskursijos pradėti, ką tuose Naujininkuose žiūrėti, bet smalsumas bei noras pamatyti ir patirti ką nors nauja, greitai nugalėjo.

Ir ne be reikalo, nes jau pati ekskursijos pradžia trečiame geležinkelio stoties perone leidžia suprasti, kad ekskursijos formatas kitoks. Iš tikrųjų Naujininkų rajonui pradžią ir davė geležinkelio nutiesimas. Carinės Rusijos valdžios sprendimu buvo pastatyta geležinkelio atšaka Sankt Peterburgas – Varšuva, kur Vilnius tapo svarbiu tarpiniu sustojimu, o pirmasis garvežys į Vilnių įpūškavo prieš 155 metus.  Tais laikais pradėta naudoti garo energija, o tuo pačiu ir atsiradęs geležinkelis, įtakojo sparčią sandėlių ir gamyklų statybą. Šiame rajone atsirado daug pastatų su rūkstančiais kaminais, todėl jis pradėtas vadinti Kaminais. Šalimai besikuriantys darbininkai įkūrė gyvenvietę, kurią senieji vilniečiai (gyvenantys kitoje pusėje nutiesto geležinkelio) pavadino Naujuoju pasauliu. Taigi, Naujininkams pradžią davė Naujasis Pasaulis ir Kaminai.

Dabartinis geležinkelio stoties pastatas statytas 1945 metais, po to kai galingas sprogimas senąją geležinkelio stotį sulygino su žeme.

Pasiklausę istorijos apie Naujininkų kūrimąsi, bei nuteikti nueiti apie 6 kilometrus palaikant gerą tempą, pajudame link Sniego gatvės. Ten stovi pareigūnų pataisos namai, nepasižymintys nei architektūrine, nei kokia kitokia verte.

Akyla apsaugos sistema užfiksuoja mūsų susibūrimą ir išėjęs pareigūnas užklausia kokiais tikslais mes čia susirinkome? „Ekskursija čia tokia vyksta, su Naujininkais pažindinamės” – nuskamba maždaug toks atsakymas ir mes nueiname savo keliais, o jis savo. Per daug įsijautėm į ekskursiją, kad galvotumėm, ką jis spėjo pagalvoti apie mūsų ekskursiją.

Sekantis objektas buvo bene labiausiai nuspėjamas iš anksto – Tyzenhauzų pastatyta ligoninė. Kuriantis darbininkų gyvenvietei, ant priemiestyje turėtos žemės Tyzenhauzai pastatė ir įsteigė akių ligoninę, kuri paskutiniu metu buvo žinoma kaip Šv. Roko ligoninė.

Berods po Zuoko sprendimo iškelti iš čia ligoninę (nes paveldosauginiame pastate ją išlaikyti per brangu) pastatas yra tuščias. Šalia esančią teritoriją vilniečiai gana neblogai žino, kadangi greta esančiuose gimdymo namuose daugelis išvydo pirmąją šviesą.

Tolesnis ekskursijos maršrutas veda Liepkalnio gatve į viršų. Kairėje pusėje stovintis koplytstulpis į ekskursijos programą neįtrauktas. Kadangi gidas geros sportinės formos ir palaiko greitą tempą, tai šis smulkus objektas lieka namų darbams.

Lėčiau vaikštančių dalyvių ar romantiškai rankomis susikabinusių porelių tenka keletą minučių palaukti, kad pratęsti pasakojimą apie Liepkalnio gatvėje stovinčią seną muitinę. XVIII a. atvykstančius į Vilnių čia pasitikdavo Baltieji stulpai – miesto riboženkliai, ant kurių viršaus puikavosi Vyčiai. Caro valdžia Vyčius buvo pakeitusi ereliais, o sovietiniais laikais stulpai tiesiog buvo nugriauti, pasiliko tik muitinės pastatas.

Termometro stulpelis rodė +30C. Laimingi buvo tie, kurie savo kuprinėse turėjo vandens. Buvo ir dar laimingesnių, kurie kuprinėse turėjo ne tik vandens, bet čia Naujininkai ir nieko tuo nenustebinsi. Kadaise darbininkų gyvenviete buvęs rajonas iki šiol neatsikratė neigiamos reputacijos šleifo, o daugelis vilniečių įsitikinę, kad čia gyventi nesaugu. Policijos ataskaitose Naujininkai nepatenka į pavojingiausių miesto vietų sąrašą, o ir patys Naujininkų gyventojai sako, kad čia gyvenantys mėgsta išgerti, bet nėra piktybiniai, tik blogai, kad namų kampus apsisioja.

Dar palypėję Liepkalnio gatve aukštyn, paskui gidą sukame į žaliuojančias kalvas, kuriose įsikūrusios stačiatikių kapinės su Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkve jų viduryje. Kapinės pradėtos kurti XIX a. pradžioje, o cerkvė pagal Čiagino projektą pirklio Zaicevo lėšomis pastatyta 1838m.

Po Antrojo pasaulinio karo kapinės pervadintos į Liepkalnio kapines. Anot gido, čia ilsisi daug garsių asmenybių, išpažinusių stačiatikių tikėjimą. Tai yra pagrindinės stačiatikių kapinės Vilniuje, kurios dar ir plečiasi.

LDK laikais valdovai rodė gana didelį pakantumą ir toleranciją kitataučiams ir išpažįstantiems kitą tikėjimą, todėl savo laiku Vilnius buvo vienas iš nedaugelio Europos miestų, kuriame vietą rado daugybės skirtingų tikėjimų atstovai.

Perėję Tyzenhauzų gatvę patenkame į sentikių kapines. Atsiskyrę nuo provoslavų, sentikiai caro ir sovietinės valdžios ilgą laiką buvo persekiojami bei tremiami ir tik praeito amžiaus pradžioje išgyveno religinį ir kultūrinį pakilimą. Pagal 2001 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje sentikystę išpažįsta per 27 tūkstančius gyventojų. Prie pat sentikių kapinių stovi Vilniaus Apvaizdos sentikių cerkvė.

Vertas pasirodė cerkvės vidus, bet tuo metu ten buvo pašarvotas mirusysis, todėl nesinorėjo drumsti ramybės. Žvilgtelėjimas vidun buvo grynai asmeninė iniciatyva, kadangi nei į vienų maldos namų vidų gidas nevedė, gal toks ekskursijos formatas, o gal dėl laiko stokos, ar kitų priežasčių. Sakoma, kad tai vienintelė bažnyčia Vilniuje, kurios kupolas yra paauksuotas (dengtas titano plokštelėmis, kurios padengtos titano nitridu).

Kalnuotu Naujininkų reljefu prieiname ir trečią mūsų ekskursijos maršrute esančią cerkvę – Vilniaus Šventojo Aleksandro Nevskio cerkvę, Lenkų gatvėje pastatytą 1898 metais pagal architekto Prozorovo projektą. Neabejotinai, ji pati gražiausia iš visų šiandien matytų, o gal net ir iš visų, stovinčių Vilniuje.

Cerkvė visai neseniai restauruota, todėl jos išorinis stovis ir vaizdas puikus, o vidaus nepamatom (durys tiesiog užrakintos). Cerkvėje vykdavo ne tik pamaldos, bet ir pamokos, kol 1960m. ji buvo nacionalizuota ir įkurta mergaičių kolonija. Tikintiesiems cerkvė grąžinta tik po 1990m.

Visai šialia cerkvės yra Vilniaus vaikų socializacijos centras, kuriame gyvena apie penkiasdešimt 14 – 17 metų amžiaus mergaičių ir jas prižiūri apie penkiasdešimt prižiūrėtojų. Čia siunčiamos nesunkių nusikaltimų padariusios paauglės. „Mergaičių kalėjimu” vadinama įstaiga įsteigta 1960 m., o sovietiniais metais, anot vietinių, čia rinkdavosi žmonės pasižiūrėti pro langus ką išdarinėja merginos.

Kažkuriuo momentu norėjosi išsitraukti žemėlapį (tiksliau sakant, įsijungti žemėlapį, nes elektronikos amžius negailestingai naikina tokias navigacijos priemones kaip žemėlapiai) ir pasižiūrėti, kurioje čia vietoje esame. Pagal matomą aplinką susiorientuoti sunku, nes praeiname tokiomis vietomis, kuriose anksčiau neteko būti. Čia turbūt dar vienas šios ekskursijos pliusas. Juk vargu ar eitumėt tiesiog šiaip pasivaikščioti po Naujininkus?  Čia pat Albertas (gido vardas, jei kas pamiršot) perspėja, kad tiesiausiu keliu neisim, jei jau atėjom į Naujininkus, tai po juos reikia ir pasivaikščioti. Tikrai sąžiningai vaikščiojam, jau kokį ketvirtą kilometrą žingsniuojam ir dar galo nematyti. Sparčiu žingsniu praeiname gerą atkarpą Dzūkų gatvės, kol kairėje pasirodo vienas iš nedaugelio Naujininkų naujos gyvenamosios statybos projektų su jau istorija tapusiu prekybos centru.

Butų kainos Naujininkuose tikrai žemos ir viskas dėl tos reputacijos. Kai praeidamas pro čia žaidžiančius vaikus tarp jų vartojamų rusiškų keiksmažodžių išgirsti tik vieną kitą lietuvišką žodį, pagalvoji, kad savo vaikai nori geresnės aplinkos. Sudeginto automobilio vaizdelis nuomonę tik patvirtina.

Sekantis lankytinas objektas – nuo sovietinių laikų pasilikęs ir mažai pasikeitęs taksi parkas. Tai masyvus monolitinis pastatas, kuriame sovietiniais laikais dirbo taksi parko administracija, buvo automobilių remonto dirbtuvės ir garažai. Sako, vienu metu Moskvič markės taksi automobilius vairuodavo moterys, tačiau po nuolat pasikartojančių incidentų (tikrai ne dėl avarijų) tos idėjos buvo atsisakyta.

Pastato viduje yra serpantinas, kuriuo taksi automobiliai užvažiuodavo į viršų ir nusileisdavo žemyn. Ši vieta tikrai verta dėmesio, tačiau ant vartų į serpantiną kabojo spyna.

Pastatas strategiškai patogioje vietoje ir galėtų sukurti kur kas didesnę komercinę vertę jį sutvarkius, bet kai yra virš 40 lietuvių savininkų, misija tampa neįmanoma.

Išlindę pro skylę tvoroje tęsiam ekskursiją. Netoli troleibusų žiedo tarp daugiaaukščių namų stovi koplytėlė.

Vaizdelis tikrai neblogas, tipiškas Naujininkams, bet tuo viskas ir baigiasi, nes nei kokių įdomių istorijų nei šiaip istorinių faktų neišgirstam. O štai pačio Naujininkų troleibusų žiedo vidury stovi skulptūra iš metalo, pastatyta 2009 metais, kai Vilnius Europos kultūros sostine buvo. Nei vienas iš ekskursijos dalyvių taip ir neatspėjo, kad čia pavaizduotas paparčio žiedas.

Prieš 20 ir daugiau metų tekdavo pasisvečiuoti Naujininkuose, todėl šios vietos atrodo pažįstamos. Senais laikais buvusių cigaretes ir kramtomą gumą pardavinėjančių kioskų, „gazirovkės” aparatų, vaizdo kasečių nuomos punktų, mėsos ir pieno parduotuvių neliko nei kvapo, bet daugelio gyvenamųjų namų ir gausybės čia stovinčių bendrabučių laikas tarsi nepalietė.

Liko nepasikeitę ir gatvių pavadinimai, kurie čia tikrai originalūs: Brolių, Garvežių, Dzūkų, Darbininkų, Sniego, Šaltkalvių, Iešmininkų, Konduktorių. Kuriame mikrorajone rasit tiek gatvių su tokiais spalvingais pavadinimais? Taip zigzagais vaikščiodami po Naujininkų gatves, pagaliau prieiname bėgius, už kurių, Burbiškių miškelyje, bus paskutinis ekskursijos objektas. Pakeliui per apleistą tiltą pereiname Tūkstantmečio gatvę. Šiuo tiltu lenkų okupacijos metais važiavo siaurasis geležinkelis.

Greta iš pažiūros labai panašus tiltas per Tūkstantmečio gatvę, kuriuo ir šiandien rieda traukiniai.

Gilyn į miškelį einame takeliu, kurio vietoje prieš Antrąjį pasaulinį karą riedėjo siaurasis geležinkelis. Dar ir dabar matosi grunte išlikusių pabėgių likučiai.

Po keleto minučių ėjimo, priekyje pasirodo apleisti mūriniai pastatai. Šioje vietoje prieš karą buvo lenkų kariniai sandėliai, o užkariavus vokiečiams, visa teritorija pateko į jų rankas. Po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus kraštas, kaip ir visa Lietuva, buvo įtraukta į Tarybų Sąjungos sudėtį ir šioje teritorijoje įsikūrė priešlėktuvinių sistemų dalinys.

Dabar pastatuose švilpauja vėjai o ant sienų puikuojasi gatvės grafiti. Taip jau sutapo, kad antra kelionė iš eilės baigiasi apleistuose pastatuose. Prieš keletą dienų kelionę baigėme apžiūrėję apleistus „Aušveitos” sanatorijos pastatus, šį kartą – karinio dalinio pastatų kompleksą. Skirtingos priežastys, skirtingos istorijos, tik tas pats slogus vaizdas sieja šias dvi vietas.

Atėjo laikas padėkoti Albertui už pažintį su Naujininkais. Net ir ekskursijos dalyviai iš pačių Naujininkų sakėsi pamatę šį rajoną kitomis akimis. Plojimai, padėkos ir „arbata”, juk ekskursija nemokama.

Prisipažįstu, tokioje ekskursijoje dalyvavau pirmą kartą, bet ne paskutinį. Nereikėjo skambinti ir registruotis, pervesti avanso ar kitaip užtikrinti savo dalyvavimą, nebuvo nieko oficialaus ir biurokratiško. Viskas paprasta, pradedant nuo partizaninio marketingo ir baigiant pasakojimais bei istorijomis. Paprasta, bet ne prasta. Visada galima norėti daugiau žinių, kompetencijos, profesionalumo, o jei to kai kur šiek tiek ir trūko, tai su kaupu viską kompensavo nuoširdumas ir entuziazmas.