Slidinėjimo kurortas Kitzbiuhelis – tarp geriausių Europoje

Kitzbiuhelis mus pasitiko vakaro šviesomis apšviestais spalvotais pastatais ir darganotu oru. Prognozė neramino, nes slidinėjimo kurortas įsikūręs 800 metrų aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausiai esančios slidinėjimo trasos nepakyla aukščiau nei 2km, todėl pliusinė oro temperatūra ir lietus tirpdė ir taip nestorą sniego sluoksnį.

Kitzbiuhelis (Kicbiuhelis – taip šį pavadinimą lietuviškai verčia internetiniai šaltiniai, bet man toks vertimas atrodo kiek „kreivai”) yra šiaurinėje Austrijos Alpių dalyje, maždaug pusiaukelėje tarp Zalcburgo ir Insbruko, kur susiformuoja beveik žemyninis klimatas ir jau spalio mėnesį iškritęs sniegas išsilaiko iki pat gegužės. Slidinėjimo sezono trukme Kitzbiuhelis gerokai lenkia kitus slidinėjimo kurortus, nusileisdamas tik ledynams, kur sniegas laikosi ištisus metus. Kovo pabaigoje, kai saulė oro temperatūrą slėnyje sušildo iki 10 laipsnių, o čiulbantys paukščiai neleidžia abejoti ateinančiu pavasariu, keliais šimtais metrų aukščiau vis dar baltuoja slidinėjimui pakankamas balto sniego sluoksnis.

Kitzbiuhelis yra vienas iš tų slidinėjimo kurortų, kuris dažnai minimas kaip vienas geriausių pasaulyje. Prieš keletą metų vienas vokiečių kalnų slidinėjimo portalas iš 500 slidinėjimo kurortų jį išrinko netgi pačiu geriausiu. Pagal kokius kriterijus vertino ir kaip pavyko išlikti objektyviais – neaišku, tačiau dėl keleto dalykų ne visiškai norisi sutikti. Pirmiausiai tai keltuvai. Keletas iš jų savo amžių jau skaičiuoja dešimtmečiais, todėl pastebimas tiek fizinis, tiek moralinis susidėvėjimas. Ką jau kalbėti apie jų greitį, kuris visai nedžiugina. Po Italijos ir Prancūzijos norisi platesnių trasų, o vietomis ilgos lygios atkarpos ir pervažiavimai tarp trasų ima erzinti. Kitaip sakant, jei šis slidinėjimo kurortas ir geresnis už kitus, tai ne trasomis ir ne keltuvais. Prisipažinsiu, per vėją ir lietų smagu atsisėsti ant šildomų keltuvo sėdynių, tačiau vien to negana, kad vadintis geriausiu. Beje, šiais metais Kitzbiuhelis geriausiųjų Europos slidinėjimo kurortų rinkimuose užėmė 6 vietą.

Gal kiek kitaip šis kurortas atrodo profesionalių kalnų slidininkų akimis, kadangi Hahnenkamm kalno šlaitais driekiasi greitojo nusileidimo trasa Streif. Legendinė trasa garsi ne tik savo įvairialypiu reljefu, bet kartu pripažinta kaip pati vaizdingiausia. Leidžiantis ja žemyn atsiveria viso slėnio panorama, o pats Kitzbiuhelio miestelis atsiduria tiesiog po kojomis. Streif trasa atvira visiems išskyrus tas dienas, kai čia vyksta pasaulio slidinėjimo taurės etapas, o mažiau patyrusiems slidininkams ir šeimoms įrengtos palengvintos trasos atkarpos. Visgi pavasarį ši trasa malonumo suteikia nedaug, nes pakankamai žemai esanti trasa greitai pažliunga ir nusileidimas tampa eiliniu statistiniu. Belieka leidžiantis žemyn nepamiršti pasigėrėti vaizdais.

Kitzbiuhelis slidininkų meka tapo ne tik dėl šios trasos. Šio slidinėjimo kurorto istorija prasideda dar 1893 metais, kai tuometinis miesto meras Franz Reisch su medinėmis slidėmis pirmą kartą Austrijoje sugebėjo nusileisti nuo kalno. Įkvėptas norvegų poliarinio tyrinėtojo F. Nanseno parašytos knygos ir nusileidęs nuo Kitzbiuheler Horn kalno jis tapo tikru kalnų slidinėjimo sporto pionieriumi, o beveik po dešimt metų Kitzbiuhelyje buvo įkurta kalnų slidinėjimo mokykla, 2002 metais šventusi 100 metų jubiliejų.

Kam rūpi ne tik paslidinėti, bet dar ir kiek pasidomėti pačia vietove, grįžę gali pasigirti, jog buvo pačioje kalnų slidinėjimo gimtinėje. Dabar Kitzbiuhelio regione yra 215 kilometrų trasų, kurios beveik visos jungiasi į vieną sistemą. Tik į Kitzbiuheler Horn kalno trasas kelia atskiras keltuvas iš kitos Kitzbiuhelio miestelio pusės, tačiau vietiniai patarė negaišti laiko ir ten neslidinėti, nes dėl nedidelio kiekio sniego veikia tik kelios aukščiausiai esančios trasos. Patikėjom ir pirmas pora dienų murkdėmės šlapiose Hahnenkamm ir Pengelstein kalnų trasose, o šlapius rūbus džiovinome jaukiuose mediniuose kalnų restoranėliuose. Trečią dieną pasirodžius saulei iš pat ryto išskubėjome į 3S keltuvą, kuris atveria galimybę pasiekti Resterhiuhe slidinėjimo regioną. Patys kitzbiuheliečiai giriasi, kad pati vaizdingiausia slidinėjimo trasa – Streif, o pats vaizdingiausias keltuvas – 3S. Turiu omeny vazdus nuo trasos ir iš keltuvo, nes nei vienas, nei kitas patys savaime  nėra vaizdingi. 2005 metais pastatytas keltuvas yra daugiau nei 3600 metrų ilgio ir jungia kalnus, tarp kurių atstumas yra 2,5 km. 3,5 mln. eurų kainavusį keltuvą varo 400kW galios elektros varikliai, kurie kabinose sėdinčius slidininkus per slėnį perkelia per 9 minutes. Aukščiausioje vietoje keltuvą nuo žemės skiria 400 metrų, pagal tai jis yra pats aukščiausias pasaulyje.

Saulėtą dieną nuotaika buvo geresnė ne tik dėl oro, bet ir dėl kur kas smagesnių trasų. Resterhiohe slidinėjimo zonos trasos ir platesnės, ir įvairesnės, todėl diena netruko prabėgti. Tik nusileidus žemiau į slėnius trasose sniegas buvo pažliugęs, bet sunkesnį nusileidimą atpirkdavo iš keltuvų atsiverianti vaizdinga Alpių slėnių panorama.

Grįžtant į Kitzbiuhelį, netoli tos vietos, kur prasideda garsioji Streif slidinėjimo trasa, stovi nedidelė koplytėlė. Statyta ne taip jau seniai – 1961 metais koplytėlė pavadinta Šv. Bernardo, alpinistų globėjo vardu. Retas kuris čiuoždamas slidėmis sustoja ir aplanko lankytojams atvirą mažą koplytėlę, kurios sienas puošia miniatiūriniai šventieji paveikslai, o priekyje stovi nedidelė skulptūra, vaizduojanti Mariją, laikančią Jėzų.

Keltuvai Kitzbiuhel slidinėjimo regione veikia iki 16 val. kai kurie 15 minučių ilgiau dirba, tačiau aktyvus gyvenimas kurorte nesibaigia tuo. Vos nusileidus nuo kalnų slidininkų jau laukia Apres-ski barai, o vėliau pramogas mėgstančių slidininkų laukia gausybė barų, restoranų ir naktinių barų. Miestelyje, kuriame gyvena kiek daugiau nei 8000 gyventojų, jų yra virš šimto. Pramogas kiekvienas gali išsirinkti pagal norus ir kišenę, pas ką ji pilnesnė laiką gali leisti miestelio centre įsikūrusiame Kitzbiuhel Casino. Kazino įsikūręs barokiniu stiliumi išpuoštame XVI a. statytame pastate, kurio išorė daro didesnį įspūdį nei vidus.

Kitzbiuhelis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XII a., bet augti ir klestėti miestelis pradėjo po poros šimtų metų. XVI a. į šį regioną atvyko daug vario ir sidabro kalnakasių, o XIX a. antroje pusėje Kitzbiuhelį atrado turistai. Tapti tarptautiniu turizmo centru Kitzbiuheliui padėjo nustiestas geležinkelis. Miestas per laiką augo ir plėtėsi, kol tapo prestižiniu Alpių slidinėjimo kurortu. Dabar miestelio centras, kurį sudaro viena tiesi ir kita puslankiu einanti bei galuose susijungiančios gatvės, tarsi muziejus po atviru dangumi – pastatai restauruoti, jų fasadai išmarginti piešiniais ir nudažyti ryškiomis spalvomis, gatvės išgrįstos akmenimis ir atiduotos pėstiesiems. Ant namų stogų vis dar kabo girliandos, ne tik kabo bet ir šviečia tamsiu paros metu, taip sukurdamos jei ne Kalėdinę tai tikrai šventinę atmosferą, nes Kalėdas jau visi senai pamiršo ir parduotuvių vitrinos pradedamos puošti velykiniais atributais.

Kol antrąjį kvėpavimą įgavę poilsiautojai uliavoja restoranuose, šėlsta naktiniuose klubuose ir pub’uose, o azartiškieji mėgaujasi vis didesniais statymais kazino, ramybės mėgėjai vaikščiodami gėrisi viduramžių miesto senamiesčiu.

Gausu masyvių, ryškiomis spalvomis nudažytų pastatų, ant kai kurių iš jų puikuojasi piešiniai ar stilizuoti užrašai. Prie pat rotušės stovi 700 metų jubiliejaus proga pastatytas paminklas, vaizduojantis Bavarijos karalių Liudviką, imperatorių Maksililianą I ir tirolietę Margaritą Maultasch. Rašoma, kad Liudvikas II buvo miesto įkūrėjas, apie kitus du informacijos nebuvo.

Šiek tiek į šiaurę nuo senamiesčio ribų stovi tys bažnyčios. Akmeninės, išlikusios nuo viduramžių, nors savo išvaizdą nuo pirminės pakeitusios keletą kartų. Dieną visų jų durys atviros, bet vidus puošnumu nenustebins, gal tik vaizdas nuo jų į senamiestį ir aplink į viršų kylančias Alpių viršūnes žavi. Lietingą vakarą pasivaikščiojimas ne toks jaukus, kadangi aplink bažnyčias įsikūrusios kapinaitės.

Kiekvieną dieną radau laiko po senamiestį pasivaikščioti ir dienos metu, ir sutemus, geru oru, ir lietui merkiant. Tiesiog ore tvyro viduramžių atmosfera deranti su šiuolaikiškai sutvarkytu senamiesčiu bei prabanga tviskančiomis parduotuvėmis ir prašmatniais viešbučiais. Kitzbiuhelis gražus ir madingas, bet nepigus. Italijoje slidinėjant lietuvių nesutikti neįmanoma, o štai čia dominuoja anglų ir vokiečių kalbos. Nesigirdėjo lietuvių kalbos, nesigirdėjo ir lenkų, gal tik vienas kitas rusakalbis pasitaikė. Keliantis keltuvu šalia kėlėsi anglai ir poilsiautojai iš Australijos, tai pastarieji kokius 7 kartus pavartojo terminą „fucking prices”. Daug ką pasako, bet visokių vietų reikia. Vieniems svarbu paslidinėti, kitiems svarbiau kur slidinėti nei pats slidinėjimas.

Tiems, kam svarbu Facebook paskyroje įsidėti nuotrauką, įrodančią, kad buvo ne bet kur, o Kitzbiuhelyje, verta tai padaryti prie ožio, nes jis Kitzbiuhelio simbolis. Jų pilna visur – ir miestelyje, ir kalnuose. Ir galvos sukti nereikia ką lauktuvių parvežti, magnetukų, pakabukų ir visokios kitokios atributikos su šiuo gyvūnų pilna, tik pinigų turėk. Tik jei 300 eurų už naktį negaila, tai ką reiškia tie niekingi papildomi 7 eurai magnetukui?

Jei būti sąžiningam iki galo, tai reikia pasakyti, jog skipaso kaina neišsiskiria iš kitų regionų, todėl Streif trasa paslidinėti gali ir vidutinio biudžeto poilsiautojai. Aukštesnį kainų lygį siekia kainos už gyvenimą, maitinimąsi ir pramogas pačiame Kitzbiuhelyje. Sako, buvęs Maskvos meras Lužkovas turėjo ar planavo įsigyti viešbutį Kitzbiuhelyje už 40 mln. eurų, bet austrai pasipriešino tokiai ruso investicijai. Be prabangių viešbučių ir parduotuvių miestelyje yra ir Kitzbiuhelio muziejus, kam istorija ir kultūra rūpi labiau nei apsipirkimas ir pramogos – apsilankykit.