Pėsčiomis aplink Bukčių kilpą, aplankant benamių gyvenvietę ir griežto rėžimo zoną

Po advento laikotarpio lietuviai atsigriebia su kaupu. Šeimos švente tapusios Kalėdos praiseda dar guodžio 24-osios vakarą, kai dažnuose namuose Kūčių stalą nukloja 12 patiekalų vakarienė. Nors, pasak Nijolės Balčiūnienės, anksčiau vadovaujantis Mėnulio kalendoriumi pakakdavo ir 9 patiekalų, šiais laikais lietuviai Kūčių valgių pasiruošia gerokai virš 12. Savaime aišku, kad reikia paragauti kiekvieno patiekalo, todėl dažnas skrandis susiduria su sunkumais. Sunkumai laukia ir sekančias dvi Kalėdų dienas, kai prie nemėsiškų patiekalų prisijungia ištisas mėsos ir saldumynų arsenalas. Išlaikyti saiko jausmą ir nepasiduoti kvepiančio ir skaniai atrodančio naminio maisto pagundoms išties sunku, todėl noras sudalyvauti žygyje po Bukčių mišką antrą Kalėdų dieną pasiropė puiki priežastis atsikelti nuo šventinio stalo. Tokių žygeivių, iškeitusių šiltą užstalę į pasivaikščiojimą po vieną iš keleto Vilniuje ošiančių miškų, susirinko kelios dešimtys.

Nors informacija apie žygį paskelbta Vilniaus žygeivių internetiniame tinklapyje, Bukčių miško gražiausius vaizdus rodo ir po įdomiausias vietas vedžioja archeologas Valdemaras Šimėnas. Ne pirmas ir ne paskutinis jo žygis po Vilniaus apylinkes, o žygių įspūdžiais ir planais jis dalijasi Facebook grupėje Valdemaro žygiai.

Žygis po Bukčių mišką tai tarsi tąsa prieš pora savaičių vykusios ekskursijos po Lazdynus. Jei jos metu išgirdom apie sovietinių laikų lietuvių architektų pasiekimus ir laimėjimus statant inovatyvų to meto Vilniaus mikrorajoną Lazdynus, tai dabar pabūsim arčiau gamtos ir pasivaikščiosim Neries kilpoje ošiančio Bukčių miško takais. Jei Lazdynai pradėjo statytis 1969 metais, tai jau prieš tai dešiniąjame Neries krante, ten, kur dabar prie Lazdynų ligoninės stovi naujų daugiabučių kvartalas, atsirado Vilniaus šiltnamių kombinato šiltnamiai. Iš kitoje Neries pusėje pastatytos termofikacinės elektrinės per Nerį buvo nutiesta šiluminė trasa, kuria atitekėjęs termofikacinis vanduo šildė šiltnamius. Šiandien išlikusioje dalyje šiltnamių teritorijos vykdoma gamybinė, prekybinė ir kitokia komercinė veikla, o kitą dalį okupavo daugiabučiai.

Nusileidos prie upės galima pamatyti ir senąjį metalinių konstrukcijų tiltą, per kurį buvo nutiesta į šiltnamius vedusi šiluminė trasa. Nors šia trasa tekėjo šilumą nešantis vanduo, pats tiltas dėl statybos metu padaryto broko taip niekada ir nebuvo priduotas eksploatacijai, o spaudoje ir šiandien galima rasti planų šį tiltą nugriauti.

Už kelių šimtų metrų pastatytas kitas tiltas, per kurį dešinįjį Neries krantą pasiekia ne tik iš termofikacinės elektrinės tekantis šilumnešis, bet ir kiti inžineriniai tinklai ir komunikacijos. Jei senuoju tiltu vaikščioti draudžiama dėl jo avarinės būklės, tai naujasis tiltas yra aptvertas ir pasiekti kitą Neries krantą juo taip pat nepavyks.

Žygiuojame paneriu, kol už nugarų lieka paskutiniai pievelėje pastatyti naujos statybos kotedžai. Takas virsta takeliu, o dar toliau kelią pastoja skersai tako nuvirtę medžiai. Šią vietą pasiekia tik žvejai ir benamiai, kurių gyvenvietę rasim užlipę ant kalno. Kitoje Neries pusėje pro plikas medžių šakas matosi buvusio Vilniaus Vingio pastatai, ant kurių puikuojasi Norfa Bazė iškabos.

Sovietiniais laikais buvusi stambi Vilniaus radijo komponentų gamykla Vilniaus Vingiu pervadinta tik po Nepriklausomybės atkūrimo ir tam, matyt, įtakos turėjo tai, kad gamykla pastatyta kaip tik toje vietoje, kur Neris daro vingį. Ir pats Bukčių pavadinimas kildinamas iš lenkiško žodžio buchta, kuris reiškia upės įlanką ar vingį. Manoma, kad į Grigiškes sielius klukdę sielininkai ir davė pavadinimą Bukčių kilpai ir Bukčių miškui, o pagal archeologinius kasinėjimus nustatyta, kad šiose apylinkėse žmonės gyveno dar akmens amžiuje.

Kaip atrodo XXI amžiaus Vilniaus benamių gyvenvietė galima pamatyti užlipus stačiu šlaitu į viršų.

Vaikščiojant Bukčių miško takais galima prieiti tiek prie daugiabučių, tiek prie nuosavų gyvenamųjų namų kvartalų, tai Lazdynai, Lazdynėliai ir Bukčiai. Jei vieni namai spindi prabanga ir akį traukia moderni jų architektūra, tai kitur stūkso neturintys jokios architektūrinės vertės kelių šimtų kvadratų ploto mūrai, statyti planuojant, jog juose gyvens 3 kartos į priekį.

Kaip vieną įdomesnių objektų galima įvardinti tarpukario metais lenkų įrengtą šaudyklą. Įrengti betoniniai įtvirtinimai, supilti pylimai tačiau išsamesnės informacijos apie juos internete surasti sunku.

Bene įdomiausiai atrodo supiltas nuo artilerijos apsaugantis 10 metrų aukščio ir 50 metrų ilgio pylimas. Dabar šio pylimo viršuje stovi daug diskusijų vietinėje bendruomenėje sukėlęs baltas kryžius, o nuo vieno pylimo galo iki kito veda pušų alėja.

Apsuptos aukštų pušų Bukčių miške yra išlikusios nedidelės senosios Bukčių kapinės, kuriose buvo laidojami aplinkinių kaimų mirusieji. Kapinėse galima pamatyti sentikių kapų, gausu antkapių su lenkiškais užrašais, dauguma jų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios.

Iki kapinių veda Lietaus gatvė, tačiau čia pat ji užtverta vartais ant kurių pakabinta įspėjamoji lentelė, jog į šią teritoriją įeiti draudžiama. Čia įrengta viena iš keleto Vilniaus vandenviečių.

Pabaigai grįžtam prie Neries, kur vakarinėje Bukčių kilpos dalyje upės viduryje matosi medžiais ir krūmais apaugusi sala. Paėjus kelis šimtus metrų prieš srovę kitoje Neries pusėje atsiveria vaizdas į statų šlaitą nuo pat vandens kylantį į viršų apie 70 metrų. Tai vos prieš pora metų atrastas ir į kultūros vertybių sąrašą įtrauktas Gariūnų piliakalnis.

Per 3 valandų žygį įveikę 11,5 kilometro ne tik prasimankštinom po šventinių vaišių, bet ir susipažinom su iki šiol netyrinėta Bukčių kilpa ir joje ošiančiu Bukčių mišku. Susipažinom ir su Valdemaru, kuris žygiuoja aplink Vilnių ir tyrinėja jo apylinkes. Gal prisijungsim ir ateity, juk jei sako, kad tas pačias vietas verta aplankyti skirtingais metų laikais, tai verta patyrinėti tas pačias vietas ir su skirtingais žmonėmis, kadangi kiekvienas pasaulį mato savaip.