Svečiuose pas Bužuką

Prieš lankantis Girinio pažintiniame take Krekenavos girininkijoje, teko pastebėti, kad Girinio vardu pavadintas yra dar vienas takas Dzūkijoje. Pažintiniu taku jį vadinti nėra tikslu – jame nėra nei vieno informacinio stendo, todėl kai kur jis įvardijamas kaip Girinio sveikatingumo takas. Prasidėjęs prie Marcinkonyse esančio lankytojų centro Girinio sveikatingumo takas vingiuoja Marcinkonių apylinkių miškais ir apjuosęs Duobupio tvenkinį grįžta kur prasidėjęs. Tik tą vietą, kur tako pradžia, be vietinių pagalbos vargu ar pavyks rasti. Nėra nei lentelės, nei rodyklės, nei jokios kitokios informacijos apie tai, jog Marcinkonyse yra toks Girinio takas, todėl kur kas geriau atvykti tokiu metu kai dirba Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centras.

Čia galima ne tik susižinoti apie Girinio taką, bet apžiūrėti vos prieš metus įrengtą naują ekspoziciją, su kuria supažindina lankytojų centro herojus Bužukas. Pirmojo aukšto ekspozicija pasakoja apie Dzūkijos gamtą, gyvūnus, čia galima pasitikrinti žinias atskiriant medieną, grybus ar ant smėlio paliktus laukinių gyvūnų pėdsakus. Yra geologijos kampelis ir visa šio krašto kraštovaizdžio formavimosi istorija. Tiek suaugusiam, tiek vaikui įdomu susipažinti su vabalais ir drugeliais, kurie per didinamąjį stiklą matosi ypač gerai. Ekspozicija įrengta tikrai profesionaliai ir apgalvotai, gal tik vietomis iškyla klausimas dėl kokybės, nes kai kurių vabalų po didinamuoju stiklu kojos jau atsiskyrusius, o šeštadienį čia dirbusiai darbuotojai taip ir nepavyko įjungti gausiai įrengtų ekranų. Interaktyvumo išbandyti nepavyko. Gaila, nes bendras įspūdis galėjo pakilti nuo gero iki puikaus.

Ne ką mažiau įdomi ir informatyvi ekspozicija laukia ir apačioje, kur lankytojai supažindinami su etnografija ir istorija. Drįsčiau pavadinti Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centrą Marcinkonyse geriausiu ir įdomiausiu iš aplankytų ir iki 100-procentinio pažinimo džiaugsmo pritrūko tik lankytojų centro darbuotojos ekskursijos. Proga tokiai ekskursijai dar bus, nes tiek patys Marcinkonys, tiek Dzūkijos nacionaliniame parke esantys gamtos ir kultūros lobiai privers sugrįžti. Tuo labiau, kad šiose apylinkėse lieka dar nepražygiuoti bent trys gana ilgi pažintiniai takai.

Iš lankytojų centro, kuriame šeštadienį be lankytojų centro darbuotojos ir mūsų nesimatė nei gyvos dvasios, išėjome jau žinodami, kad Girinio sveikatingumo takas prasideda tiesiog už pastato kampo, ten, kur stovi medinis dviratis, o į mišką rodo Zackagirio tako rodyklė.

Iš pradžių Girinio ir Zackarigio takų maršrutai sutampa ir tą galima suprasti iš paženklintų medžių, kur raudona-balta spalva žymimas Zackagirio tako maršrutas, mėlyna-balta – Girinio tako maršrutas.

Dviejų takų maršrutas vingiuodamas pušynais kerta Varėna – Druskininkai plentą, kol prieina vietinės reikšmės upeliuką, kurio kitoje pusėje maršrutai išsiskiria: Zackagirio tako raudona-balta spalva pažymėta trasa suka į dešinę, o mėlynais brūkšniukais baltame fone paženklinti medžiai rodo sukti kairėn. Rudenį čia pasiklysti neįmanoma, nes tako ženklinimas matosi iš tolo, tarsi paženklinta būtų tik vakar. O vaikščioti reikia atsargiai, nes ant tiltelių ir lieptelių nukritę rudeninio lietaus ir sniego permerkti lapai yra slidūs it ledas.

Tokiu metu miškas atrodo tarsi nespalvotame paveiksle, kuriame dominuoja ruda spalva: rudi medžių kamienai, rudi nukritę lapai ir spygliai. Tik pušų viršūnių, kadagių ir ant medžių kamienų augančių samanų žaluma kiek pagyvina rudenišką gamtos vaizdą. Gamta ruošiasi žiemai, todėl miške negirdėti ir paukščių čiulbėjimo, tik kartas nuo karto kažkur virš medžių karkteli praskrisdama varna.

Kraštovaizdis pasikeičia priėjus Duobupio užtvanką, kitaip vadinamą Marcinkonių tvenkiniu. Šioje vietoje stovėjo senasis vandens malūnas ir užtvenkus Juodupio upelį susiformavo tvenkinys, aplink kurį toliau veda Girinio takas. Net ir rudenišku oru čia pasivaikščioti smagu.

Prie tvenkinio, įrengtos pavėsinės ir stovyklavietės. Tikėtina, vasarą čia vyksta šašlykų kepimas ir maudynės.

Šiltuoju metų laiku vargu ar čia būtų taip tuščia, bet rudenišką dieną vienintelis take sutiktas žmogus – tvenkinio krante žvejojantis žvejas. Telieka mėgautis Dzūkijos gamtos ramybe.

Aplink užtvanką apvedęs takas suka atgal link Marcinkonių bei atveda atgal prie lankytojų centro. Tako ilgis siekia 3,8 kilometro ir veda jis tiek keliukais, tiek siaurais miško takeliais. Tenka pereiti kelis nedidelius tiltelius, kurie rudenį dėl drėgmės ir apkritusių lapų ypač slidūs. Dar prieš iškeliaujant Girinio taku lankytojų centro darbuotoja patarė eiti juo prieš laikrodžio rodyklę, nes taip geriausiai matosi ženklinimas. Einant priešinga kryptimi teks paklaidžioti.

Grįžom iš Girinio tako tušti, a nei grybų, a nei uogų radom. Ne sezonas. Ir nelabai ką naujo sužinojom, tik grynu Dzūkijos pušynų oru pakvėpavom ir rudeniška ramybe pasidžiaugėm, kuri tvyrojo tiek ore, tiek vandenyje. To ir reikėtų tikėtis besiruošiantiems pasivaikščioti Girinio sveikatingumo taku.