4 sezonai – intriguojantis pavadinimas. Pirmą kartą jį išgirdus kyla asociacija, jog tai rūbus gaminančios kompanijos prekinis ženklas, tačiau taip nėra. Tokiu vardu pavadinta sveikatingumo trasa, esanti Asvejos ežero pakrantėje to paties pavadinimo regioniniame parke. Apie šią trasą pirmą kartą išgirdau vykdamas į Gurakalnės pelkę, kurioje įrengtas neilgas pažintinis takas. Apart nedidelės lentelės su trasos pavadinimu tąkart daugiau nieko pamatyti nepavyko, o paieškos internete taip pat baigėsi nerezultatyviai. Gal jau laikas išsiaiškinti, kur tie 4 sezonai veda ir ką einant ta trasa galima pamatyti, nes pasivaikščiojimas prieš metus baigėsi paklydimu?

Tąkart paklydimas netikėtai virto atradimu, nes miške aptikom didelę sapnų gaudyklę. 12,7 metro aukščio ir daugiau nei 10 metrų skersmens menininko Vladimiro Paranino sukurta sapnų gaudyklė yra didžiausia pasaulyje. Nustebino ir aptiktas 4 stichijų labirintas, kuris lyg ir nesusijęs su 4 sezonų trasa, bet mįslingai turi savo pavadinime tokį patį skaičių. Neįtikėtina tokius objektus atrasti netyčia ir tuo pačiu nesmagu grįžti atgal nepasiekus norimo tikslo. Neabejojau, kad grįšiu, nes neįmintos mįslės neleidžia ramiai gyventi.

Dar kartą nuvažiavęs prie Asvejos ežero automobilį pastatau prie poilsio centro „Oro Dubingiai“ vartų. Nuo čia prasideda miško kelias, o prie jo stovi nedidelė lentelė su užrašu „Trasa 4 sezonai, 11 km, Startas“. Ir viskas, jokios schemos ar paaiškinimų, net nupurto nuo neapibrėžtumo. Ne ką daugiau apie šią trasą galima sužinoti ir poilsio centro tinklapyje, kuris yra bene vienintelis šaltinis, minintis šią trasą. Rašoma, jog trasa skirta judėti ištisus metus, o keliaujant galima atrasti 3 apžvalgos aikšteles. Trasos schemos tinklapyje irgi nėra, tačiau poilsio centras siūlo šiaurietiškojo vaikščiojimo lazdas ir dviračius. Nusprendžiau paskambinti, bet vietoje šiaurietiškų lazdų prašau bent šiek tiek informacijos apie trasą. Nustebęs balsas išklausė ir pažadėjo perskambinti. Aš padėkojau ir laukiu perskambinant iki šiol.

Jaučiu, kad bus nuotykių, bet jų nebijau, todėl pasileidžiu trasos rodyklės rodoma kryptimi. Vos už keleto šimtų metrų pamatau stendus, kurių pernai dar nebuvo. Tai Asvejos regioninio parko naujai įrengto pažintinio tako informaciniai stendai. Vienas jų stovi prie miško kelio, kitas – Liudgardo šlaito viršuje. Pažintinis takas toliau veda žemyn ir ežero pakrante tolsta į Rytus, tačiau apsiribojęs Liudgardo šlaitu apsisuku ir patraukiu atgal į 4 sezonų trasą. Ji turėtų būti paženklinta rodyklėmis ir ženklais ant medžių, tačiau pastarųjų aptikti nepavyko. Tik už kiek daugiau nei kilometro, prie 4 stichijų labirinto stendo, aptinku paguldytą trasos rodyklę ir negalvodamas apie jos rodomos krypties teisingumą nužingsniavau miško keliu.

Kertamas miškas ir išsišakojantys miško keliukai vis labiau stiprino abejonę, ar neišklydau iš trasos, kol priekyje pasirodęs kelias Dubingiai-Joniškis tuo galutinai įtikino. Pasiklydau. Nėra protinga vadovautis numesta rodykle, bet kai neaiški tako schema, kas belieka? Pradėjau naršyti internetą, gal bent ką rasiu už ko užsikabinti. Ir savo paties nuostabai radau apleistą šios trasos Facebook profilį, kurio viename iš įrašų įkelta trasos schema. Akyse prašviesėjo, o kūnas prisipildė jėgų, todėl su dviguba energija vėl grįžau į trasą prie Baluošos upelio, kuris jungia Baluošų ir Asvejos ežerus.

Nors upelio ilgis yra vos 1,1 km, tarpukariu jo vandenys suko vandens malūno ratą. Nedidelis upelis, nedidelis ir informacinis stendukas prie jo, o perėjęs upelį patenku tarsi į kitą žemę. Čia miškas atrodo gūdesnis, dar labiau nutolęs nuo civilizacijos, kuriame lyg Kanapinis su Lašininiu kovoja du metų laikai – pavasaris ir žiema. Vietomis sniego kaip viduržiemį – viskas baltuoja, vėsuma alsuoja, o po kurio laiko staiga baltą spalvą keičia žalia ir šiluma padvelkia. Vyksta įnirtinga kova, pranašumas vis dar žiemos pusėje, tačiau iniciatyva priklauso pavasariui.

Trasos schema iš interneto it kelrodė žvaigždė rodo kelią, nes kitokių ženklų nesimato. Pagal ją randu dvi apžvalgos aikšteles, vieną prie Asvejos ežero, kitą – prie Baluošų. Vaizdas žiemiškas, paįvairintas ištikimiausių poledinės žuklės mėgėjų siluetais ant ledo. Kitapus upelio trasa eina ratu, o iš keleto vėliau pastebėtų rodyklių supratau, kad ėjimo kryptis yra prieš laikrodžio rodyklę. Vienos tų rodyklių dar stovi, kitos – paremtos į medžius iš paskutiniųjų bando atlikti savo funkciją. Gal jos ir rodo teisingą kelią, tačiau pasitikėjimo nesukelia. Jei iš esmės nebus atnaujintas ženklinimas, 4 sezonų trasos dienos jau suskaičiuotos.

Tarp Asvejos ir Baluošų ežerų augančiame miške maršrutas daro didelį ratą. Vesdamas miško keliukais jis iš pradžių priartėja prie vieno vieno ežero, po to – prie kito. Vaizdingu maršrutu jo pavadinti negalima, nes tik trijose vietose galima prisiartinti prie vandens ir pasigėrėti Asvejos regioninio parko kraštovaizdžiais. Apie Baluošų ežero pakrantėje stūksantį piliakalnį sužinojau tik pro jį praėjęs. Nesusigundžiau grįžti, pagalvojau, jei jis būtų pritaikytas lankymui, tikrai būčiau matęs link jo kreipiančias rodykles. Pasitenkinsiu vaizdu į jį iš apžvalgos aikštelės ant Baluošų ežero kranto.

Netoli Baluošų ežero apžvalgos aikštelės ant vienos iš rodyklių matosi užrašas Alka. Netoli nuo čia, kur į Asvejos ežerą įteka Baluošos upelis, yra etnografinis Alkos kaimas. Pro jį maršrutas neveda, galima ten nebent savarankiškai apsilankyti. Mažame ežero pusiasalyje įsikūręs kaimelis turėtų būti gražus ir jaukus, bet tuo pačiu randu informaciją, jog anapilin iškeliavus seniesiems gyventojams šeimininkauti pradėjo poilsiaujantys miestiečiai ir šios vietos vertė sumenko. Pamatau ir dar vieną rodyklę su pažįstamu užrašu „Žingiai“. Tai vieta, kur per protaką susijungiantys du ežerai suformuoja vieną bendrą – Asvejos ežerą. Prieš kurį laiką netoli ežero buvo galima pasivaikščioti Žingių pažintiniu taku, kurio dabar jau nebėra. Jis buvo privačioje valdoje ir šeimininkams nusprendus buvo panaikintas. Visgi Žingiai per toli ir trasa jų nepasiekia.

Keliauti link maršruto pabaigos sekasi kur kas geriau – tarp Baluošos upelio ir poilsio centro jis eina tiesiai tuo pačiu keliu. Žinant maršrutą ir rodyklių nereikia, tačiau neturint 4 sezonų trasos schemos – problematiška. Su pasiklydimu 11km ilgio maršrutas pavirto 17km ilgio pasivaikščiojimu. Paguoda tokia, kad pavyko atsekti 4 sezonų maršrutą, tačiau jo ateitis atrodo liūdna. Trasa 4 sezonai atrodo pasenę ir neprižiūrėti, o tokios trasos reklamavimas lankytojams suteikia daugiau nusivylimų nei malonių patirčių. Šiuolaikiškas ir naujas Asvejos regioninio parko pažintinis takas palei Asvejos ežero pakrantę gali būti paskutinis vinis į 4 sezonų trasos karstą. Jei taip įvytų, kad kažkas šiai sveikatingumo trasai įpūstų gyvybės, atrasčiau vietos ir pažintinių ir maršrutų takų žemėlapyje. Dabar gi palauksiu šiltesnių orų ir su nekantrumu vėl važiuosiu į Asvejos ežero pakrantę, kur pažinimo džiaugsmo patirsiu neabejotinai daugiau.

2 komentarai

Atsakyti

Ačiū už nuorodą. Praėjom savo ratą ten ir mes. Palei Baluošą ėjom mažu takeliu, vaizdai puikūs. Prie Asvejos pasitenkinom apžvalgos aikštelėm. Pridėjus pietus Dubingių žirgyne, dienos išvyka tiesiog puiki.
Gaila, jei „numarins“ taką.

Atsakyti

Klaidžiojome ten vasarą. Radom puikią vietą maudymuisi. Atrodė, kad esam negyvenamoj vietoj 😉

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *