Nesėdėk Namuose

Žalgirių pažintinis takas – Oskarais įvertintos pelkininkų gyvenimo istorijos

Nuo kelio Šilutė – Rusnė į mišką takas veda pylimu. Aplinkui auga drėgmę mėgstanti augmenija o abiejose kelio pusėse matosi telkšantis vanduo – tai buvęs kelias per pelkę. Rupkalvių pelkė Žalgirių miške ne šiaip sau pelkė, garsėjanti joje augančiais pelkiniais augalais ar perinčiais retais paukščiais, tai pelkė, kurioje prieš šimtą metų ir seniau gyveno žmonės. Keletas jų sulaukė ir mūsų dienų. Prieš kelis metus mirė paskutinis pelkininkų kaimo žmogus, užvertęs paskutinį puslapį, šios, beveik 200 metų trukusios istorijos. Dabar apie čia buvusią pelkininkų koloniją galima suprasti tik iš suformuoto pylimo, vedančio į pelkę, o sužinoti iš kelių informacinių stendų, kuriuos čia pastatė Nemuno deltos regioninis parkas, įrengęs Žalgirių pažintinį taką.

Nors Žalgirių pažintinis takas veda į pelkę, nieko gražaus čia nėra, nes jis ne apie pelkę, o apie joje gyvenusius žmones. Pastebėję, jog nusausinus pelkių durpynus galima užauginti gerą derlių, žmonės čia pradėjo keltis XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje. Jų daugėjo ir 1861 metais buvo įkurta pelkininkų kolonija, kuri po daugiau nei dešimtmečio pavadinta Bismarko vardu. Vokietijos imperijos kanclerio vardas pavadinime atsirado neatsitiktinai, vietos gyventojai taip pasivadino norėdami atkreipti valdžios dėmesį. Tokia viešųjų ryšių akcija suveikė ir Vokietijos valdžiai skyrus pinigų buvo nutiesti keliai. Nereikia pamiršti, jog tuo metu Nemuno žemupys priklausė Vokietijai, todėl Bismarko kolonijoje užaugintos bulvės ar surinktas medus keliaudavo į Vakarų Europą, kur šie produktai buvo ypač vertinami.

Kolonijos klestėjimo laikais pelkėje gyveno apie 1700 gyventojų. Čia stovėjo virš 300 sodybų, o vaikai ėjo net į kelias kolonijos mokyklas. Buvo ir vieta, kur amžinam poilsiui atguldavo kolonijos gyventojai – tai kapinės. Jų teritorija yra už antrojo informacinio stendo esantis krūmynais apaugęs pelkės plotas – buvusios Bismarko kolonijos vidurys.

Visgi didžiausias išbandymas pelkininkų kolonijai buvo geografinė padėtis, kadangi didžiuliai žemupio plotai kartą ar du kartus per metus būdavo užliejami potvynio. Viskas atsidurdavo po vandeniu, kuris būdavo ne tik lauke, bet ir namuose. Kambaryje į viršų sukelti baldai, o tvarte ant mėšlų krūvų palypėję galvijai turėdavo „pralaukti“ potvynį, kurio metu gyventojus gelbėdavo tik valtys. Buvo sunkai įsivaizduojamos gyvenimo sąlygos, tačiau žmonės iš Bismarko kolonijos nebėgo. Daugelį jų palikti gimtas vietas privertė tik Vokietijos pralaimėtas karas.

Einant pažintiniu taku pelkininkų sodybų neteks pamatyti, beveik visas jas sudegino sovietų valdžia. Vienintelis Hermano Zudermano vardu pavadintas ąžuolas, stovintis Žalgirių pažintinio tako pabaigoje, yra tai, ką galima pamatyti nieko nežinant apie Bismarko pelnininkų koloniją. Šis pažintinis takas ne apie gražią gamtą, tačiau jis pasakoja istorijas, kurios vertos trijų „Oscarų“. Sunkus pelkininkų gyvenimas įkvėpė vokiečių rašytoją Zudermaną, dažnai aplankydavusį Bismarko koloniją, aprašyti sunkią vietos gyventojų buitį ir gyvenimą. Jo novelė „Kelionė į Tilžę“ 1927 metais buvo ekranizuota ir pelnė 3 „Oscarus“, o apie pelkininkus sužinojo visas pasaulis.

Dabar su pelkininkais ir Bismarko kolonija susipažinti kviečiami ir lietuviai. Nemuno deltos regioninio parko įrengtas, vos ilgesnis nei 1 kilometras į vieną pusę, Žalgirių pažintinis takas veda į pačią Bismarko kolonijos širdį. Vokiečių suformuotu pylimu nuėjęs į Rupkalvių pelkę takas pasisukęs nuveda iki pelkininkų kapinių vietos, kur įrengtas informacinis stendas. Nuo jo į dešinę nusidriekęs takas baigiasi ties Hermano Zudermano ąžuolu, pragyvenusiu kelias pelkininkų kartas. Atgal reikia grįžti tuo pačiu maršrutu.

Rupkalvių pelkėje gyventojų nebeliko, tačiau kolonijos gyventojams pavojų kėlę potvyniai vyksta ir dabar. Potvynio vandens užlietas Žalgirių pažintinis takas gali būti nepraeinamas, todėl prieš vykstant reikia įsitikinti, jog juo eiti saugu. Ir ne tik tai. Šis pažintinis takas yra vienas tokių, kuris paliks keleriopai didesnį įspūdį jei prieš tai pasidomėsit pelkininkais. Informaciniai stendai pateikia tik labai glaustą informaciją ir keletą faktų, todėl į lietuvių kalbą išversta Helmano Zudermano apysaka „Jonas ir Erdmė“ puikiai tiks namų darbams.

Exit mobile version