Nesėdėk Namuose

Žagarės ozo pažintinis takas – subalansuotas vasarai

Anksčiau ištarus Žagarės pavadinimą akimirksniu kildavo asociacija su vyšniomis. Toli gražu ne kiekvienas greitai surasdavo žemėlapyje kažkur prie Latvijos sienos įsikūrusį miestelį. Dar mažiau galėdavo pasigirti, jog jame lankėsi, tačiau retas kuris nebuvo girdėjęs apie žagarvyšnes. Populiariausia ir gausiai deranti vyšnių veislė augo kone kiekviename sode ir taip didino Žagarės žinomumą dar toli iki tol, kol lietuviai atrado keliones po Lietuvą. Pradėjus vystyti vietinį turizmą miesteliui nereikėjo išradinėti dviračio ir jų pradėtas rengti vyšnių festivalis tapo dešimtimis tūkstančių lankytojų sutraukiančiu kasmetiniu renginiu. Žagarės vyšnių festivalyje esu apsilankęs ir aš, tačiau ką veikti Žagarėje kai vyšnios dar tik sirpsta?

Atsakymo į šį klausimą ieškau Žagarės regioniniame parke, kuris prieš metus prailginęs Mūšos tyrelio pažintinį taką paliko įrašą rekordų knygoje, kaip turintis ilgiausią per pelkę einantį pažintinį taką. Net ir National Geography dėmesio sulaukęs lankytinas objektas tarsi sako, jog Žagarė garsi ne tik vyšniomis. Čia gausu gražios gamtos, po kurią pasivaikščioti kviečia dar vienas Žagarės regioniniame parke įrengtas pėsčiųjų maršrutas – Žagarės ozo pažintinis takas.

Vos pravažiavus paskutinius Žagarės gyvenamuosius namus link Naujosios Akmenės vedančiu keliu, kairėje kelio pusėje iškyla kalva. Tai Žagarės piliakalnis o kartu ir ozo pradžia.  Žagarės ozas – neeilinis ledynmečio kūrinys. Prasidėjęs prie Žagarės iš atskirų dalių susidedantis ozas tęsiasi apie 50 kilometrų ir pasibaigia jau Latvijos teritorijoje. Tai ilgiausias ozas Baltijos šalyse, kurio Lietuvoje esanti dalis siekia apie 17 kilometrų.

Žagarės piliakalnis dar vadinamas Žvelgaičio arba Plikuoju kalnu, o taip pat Aukštadvariu. Pagal per kasinėjimus aptiktus radinius spėjama, jog šioje vietoje yra stovėjusi medinė pilis, sieta su kunigaikščiu Žvelgaičiu. Vėliau įkurtas Aukštadvario dvaras, nuo kurio ir yra kilęs vienas iš piliakalnio pavadinimų. Nuo 20 metrų aukščio kalvos šiaurėje galima įžiūrėti jau Latvijos teritorijoje ošiančius miškus, o pietuose žalumoje paskendusia lyguma savo vandenis plukdo Švėtės upė.

Kitame gale piliakalnio, ant to pačio ozo, randu alyvomis kvepiančias dvejas kapines. Šiuose kraštuose pamatyti liuteronų kapines nėra didelis netikėtumas, tačiau neįsivaizdavau, jog gali būti dar ir laisvamanių kapinės. Kas jie tokie? Akimirksniu kyla asociacija su „laisvo elgesio žmonėmis“, tačiau tai tik žodžių panašumas. Tarpukario Lietuvoje buvo tokia organizacija, kuri vadinosi laisvamanių etinės kultūros draugija. Ji vienijo netikinčiuosius, kūrė mokslu pagrįstą pasaulėžiūrą ir dorovę, rūpinosi savo narių teisine ir moraline būkle bei reikalavo atskirti Bažnyčią nuo valstybės ir mokyklos. Laisvamanių draugijos Žagarės skyrius buvo vienas aktyviausių Lietuvoje, todėl vietos kunigams tai nepatiko. Užmerkę akis prieš 10 Dievo įsakymų jie bandė įvairiais būdais pažaboti laisvamanių veiklą ir kaip vieną iš priemonių naudojo draudimą laisvamanius laidoti viešosiose kapinėse. Sako, tik didelė suma pinigų padėdavo šį klausimą išspręsti teigiamai. Neilgai trukus laisvamaniai pradėjo steigti savo kapines, vienos kurių yra ant Žagarės ozo.

Einu taku galvodamas kur tas piliakalnis baigiasi, kai prieš akis voratinklis išnyra. Tokio nebuvau dar matęs – didelis ir medinis, su geležiniu voru viduje. Žagarės regioninis parkas nesivėlė į apžvalgos bokštų statymo lenktynes ir panašu, kad nepralošė. Stilizuota ir voru pavadinta regykla yra unikalus apžvalgai skirtas statinys, kuriame net ir tokie renginiai kaip skaitymai vyksta. Jei kažkas norėtų išsiskirti ir pravesti seminarą neįprastoje vietoje, ši regykla būtų puikus pasirinkimas. Tik mažų vaikų iš akių paleisti negalima, tarp suolų esantys tarpai pakankamai dideli.

Tikriausiai kyla klausimas, ar visi šie lankytini objektai yra Žagarės ozo pažintiniame take? Taip, bet atsakymą į šį klausimą aš pats radau tik atėjęs iki regyklos. Internete galima rasti grafiškai pavaizduotą Žagarės ozo pėsčiųjų pažintinio, mokomojo, poilsio tako schemą, kur matosi, jog takas prasideda kitapus piliakalnio. Ten, kur nedidelėje automobilių stovėjimo aikštelėje palikęs automobilį pradėjau pažintį su Žagarės ozu ir kur prie laiptų į piliakalnį stovinčiame informaciniame stende neradau nei menkiausios užuominos apie pažintinį taką. Prie regyklos įrengtas stendas lyg ir sustato viską į savas vėžes – maršrutas tikrai prasideda kitapus piliakalnio. Tačiau kodėl tako pradžioje nėra informacijos apie patį taką, o taip pat ir ženklinimo šioje atkarpoje, taip ir neaišku? Regioninio parko direkcija galėtų pasakyti, jog taip formaliai į pažintinius takus, apart manęs, beveik niekas nežiūri, ir iš principo jie būtų teisūs, tačiau visada sakiau ir sakysiu, jog aiškumas yra ta vertybė, kurią keliautojai vertina bene labiausiai.

Priėjus Žvelgaičių ežerą pasitinka ne tik erdvi automobilių stovėjimo aikštelė, bet ir puikiai sutvarkyta ir poilsiui pritaikyta infrastruktūra. Pavėsinės, persirengimo kabinos, pliažai – jų šiame pažintiniame take tikrai gausu, todėl išsiskyrus interesams kol vieni tenkina pažinimo poreikius, kiti ramiai gali mėgautis vandens ir saulės procedūromis. Akivaizdu, jog būtent čia patogiausia pradėti pažintį su Žagarės ozu ar tiesiog poilsį gamtoje.

Prieš pradedant eiti Žvelgaičių ežerą juosiančiu taku pasidavęs smalsumui neriu į krūmus, kuriuose stovintis informacinis stendas supažindina su Žvelgaičių šaltiniu. Nors rašoma, jog šį šaltinį žino tikriausiai kiekvienas žagarietis, tačiau netoli aikštelės esantį ir iš ąžuolo išdrožto žalčio figūra papuoštą šaltinį nesunku pražiopsoti.

Neusunku praeiti ir pro Zigelio malūno liekanas. Nors vietiniai ozo dauboje telkšantį vandens telkinį ežeru vadina iš tiesų tai tvenkinys, kurio vandenys anksčiau suko Zigelio malūno girnas. Pasukus link poilsiavietės „Prie pušyno“, kairėje kelio pusėje, matosi akmeniniai pamatai – viskas kas liko iš čia stovėjusio malūno.

Žagarės regioninio parko įrengti Mūšos tyrelio ir Žagarės ozo pažintiniai takai tikrai patektų jei ne į TOP10, tai į TOP20 gražiausių Lietuvos takų, o poilsiavietė „Prie pušyno“ galėtų drąsiai galynėtis gražiausios poilsiavietės rinkimuose. Trinkelėmis išklotos aikštelės, skiedromis dengtos vienodo stiliaus pavėsinės, prižiūrėtos pievelės ir gėlynai sukuria ypač jaukią atmosferą, o plaukiojanti pirtis su kitomis vandens pramogomis šią poilsiavietę paverčia tiesiog idealia poilsio zona.

Ne mažiau idiliškai atrodo ir tarp Žvelgaičių ežero ir Švėtės upės vingių ošianti siaura pušyno juosta. Gražiu šileliu einančiu keliu driekiasi Žagarės ozo pažintinis takas, nepaliekantis progos išklysti iš teisingo kelio net ir nematant ženklinimo.

Kad pasirinkau netinkamą kryptį supratau ne iš karto. Tik po kiek laiko atsisukęs pamačiau žalios spalvos rodyklę, o atsivertęs tą vienintelę internete randamą seną pažintinio tako schemą įsitikinau, kad einu priešinga kryptimi nei kad sunumeruoti tako objektai. Sukit ratą aplink Žygaičių ežerą eidami prieš laikrodžio rodyklę ir visą kelią jus lydės aiškumas ir ramybė.

Po kurio laiko sustoti priverčia kryžkelė: į kairę eisi – prie Švėtės upės nusileisi, dešinėn pasuksi – Meilės salą pamatysi. Man viskas įdomu, nežadu nieko praleisti, todėl prisėdęs ant laiptų žiūriu į vos tekančius Švėtės vandenis. Sako, upės krantuose galima pamatyti dolomito atodangų, o vandenyje rasti ypač švarų vandenį mėgstančių vėžių, tačiau atsistoju eiti toliau nepamatęs nei vieno iš jų.

Gal ką nors įdomaus rasiu Meilės saloje, į kurią veda pantoninis tiltas? Ant jo porelė fotografuojasi, tokia baikšti kaip laukinės gervės, o praeinant paprašo, kad jų niekur kadruose nesimatytų. Nuraminu prasilenkdamas, ne paparacis aš ir ne vestuvių fotografas bei toliau žingsniuoju plūduriuojančiu tilteliu apžiūrėti vidury salos stovinčią medinę skulptūrą, vaizduojančią porą ir ją apsivijusį žaltį. Vestuvininkai čia mėgsta fotografuotis, tačiau įkabintų spynų ant specialiai tam reikalui įrengtos nedidelės tvorelės nesimato.

Kitoje Žvelgaičių ežero pusėje Žagarės ozo pažintinis takas pasikeičia neatpažįstamai. Iki tol ėjęs keliu per gražų pušyną takas apsukęs ežerą toliau eina pačiu gūbrio viršumi. Kairėje pusėje stataus šlaito apačioje telkšo karjerai su įrengtomis poilsiavietėmis, dešinėje – ošia pušynas.

Žagarės ozas stipriai pasikeitė sovietiniu laikotarpiu, kai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sovietų valdžia į šį gūbrį žiūrėjo kaip į žvyro telkinį. Iškastas žvyras buvo naudojamas karinių objektų statybai bei statybinių blokelių gamybai, o pastačius Naujosios Akmenės cemento gamyklą jis pradėtas gabenti ten. Daugelyje vietų Žagarės ozas buvo visiškai nukastas, o iškastus karjerus užtvindžius vandeniu susidarė tvenkiniai.

Nors pažintinis takas ir pavadintas Žagarės ozo vardu, jame įrengti pažintiniai stendai pasakoja ne tik apie ozą (gal net kiek ir per mažai apie jį informacijos). Lietuvių ir anglų kalbomis supažindinama su paukščiais, vabzdžiais, miško augalija, nepamirštama ir Švėtės upė, tačiau vaizdingas kraštovaizdis ir sutvarkyta regioninio parko teritorija kur kas labiau vilioja gėrėtis aplinka nei skaityti stendus.

Pasižvalgęs iš renovuoto apžvalgos bokštelio perėjau dar vieną tiltelį ir beliko padėti tašką šiame šiame maršrute. Žagarės ozo pažintinis takas baigėsi. Nors regioninio parko internetiniame tinklapyje rašoma, jog tako ilgis – 3,6 kilometro, man gavosi visi 5km. Tikrai nebūčiau pasakęs, jog sukoriau tokį atstumą, tačiau įtraukiančiame pažintiniame take ir laikas, ir atstumas eina daug greičiau. Štai tau ir Lietuvos pakraštys. Panašu, kad Žagarė turi svarių argumentų kovoje dėl turistų nekalbant apie pagrindinį kozirį – Žagarės vyšnių festivalio. Kad ir kokia nedidelė ta Žagarė, vienu kartu jos neįveikti. Teks grįžti vėliau.

Exit mobile version