Nuo Gurakalnio pelkės iki Liudgardo šlaito

Tyrinėdami Dubingių apylinkes nepalikom nuošalyje ir Gurakalnės pelkės pažintinio tako. Tai vienas trumpiausių pažintinių takų, todėl važiuoti vien tik dėl jo – neverta. Tuo pačiu galima pasivaikščioti ir po Dubingius, kurie vos už kelių kilometrų. Gurakalnės pelkė plyti Dubingių miške, vos keli šimtai metrų nuo Asvejos ežero. Tai vien tik krituliais ir paviršiniu vandeniu maitinama pelkė, užimanti apie 3 hektarų plotą.

Vieninteliame, tako pradžioje stovinčiame informaciniame stende gan lakoniškai supažindinama su pelke ir jos augmenija. Pastaroji čia gana skurdi ir auga tik augalai, kurie gali išgyventi rūgščioje terpėje gaudami mažą kiekį mineralinių medžiagų. Tą jau mes sužinojom lankydamiesi Varnikų pažintiniame take, taip pat vedančiame per pelkę, kuri, beje, pasirodė kur kas gražesnė. Kad ir kokia nedidelė ši pelkė, atspindžiai nuostabūs.

Skersai pelkės veda medinis takelis. Matyt, ne jaunas, nes yra išpuvusių lentelių, kurios pakeistos kuolais iš nestorų medelių. Toks visai netvirtas vietomis atrodo, bet mus atlaikė.

Pasibaigus pelkei, tolimesnę tako kryptį rodyklės rodo. Tokios nelabai prie regioninio parko stiliaus tinkančios, bet savo funkciją atlieka ir susiorientuoti padeda. Priešingu atveju būtų sunku suprasti kur tas pažintinis takas.

Šis takas trumpiausio tako titulą pelnė, nes tai pats trumpiausias pažintinis takas, kuriuo mes ėjome. Internete rašoma, jog jo ilgis vos 0,5 km siekia. Vertėtų pasakyti, kad ir suradimas gana klaidus. Iš anksto nepasidomėjus, jį surasti gana sudėtinga. Važiuojant nuo Dubingių link Joniškio (čia ne tas, daugeliui žinomas Joniškis) už kilometro ar dviejų yra posūkis į dešinę su nuoroda į seminarų ir poilsio centrą „Dubingiai”. Tikrai nepamaišytų nuoroda ir į pažintinį taką. Tuo labiau, kad privažiavus „Dubingių” poilsiavietę pasitinka gana neišraiškingos rodyklės, kurių viena rodo kryptį link Liudgardo šlaito, kita – link Gurakalnės pelkės. Tik iš anksto pasidomėję arba nebijantys paklaidžioti patrauks į mišką, nes nėra nei užuominos, kad Gurakalnės pelkėje yra pažintinis takas, nei koks atstumas iki jo. Sakyčiau, pažintinis takas su orientacinių įgūdžių lavinimu jį surandant.

Jei jau radot tokią rodyklę tai sukit dešinėn ir žygiuokit kelis šimtus metrų, kol kairėje pusėje už posūkio atsivers pelkės vaizdas. Būtent prie šios rodyklės mes fiksavom maršruto pradžią ir pabaigą.

Nuo rodyklių mes sukorėme apie 1,5 km. Tai tris kartus didesnis atstumas nei pats pažintinis takas, tačiau tuo pačių rekomenduočiau aplankyti ir Liudgardo šlaitą. Jis yra priešingoje pusėje nei pelkė, tik kiek arčiau. Apie tokios vietos egzistavimą sužinojom tik pamatę rodyklę. Tarp Baluošos žiočių ir Gurakalnės kaimo yra status pušimis apaugęs šlaitas, kurio ilgis siekia 570m, aukštis 20-25 metrus. Nuo šlaito atsiveria graži Asvejos ežero panorama.

Nors šlaitas status, iki ežero galima nusileisti betoniniais laipteliais, kurie, panašu, dar sovietinius laikus mena. Laiptai veda iki pat lieptelio, tiksliau, iki lieptelio konstrukcijų. Šis lankytinas objektas į jokią iš ES fondų finansuojamą programą nepateko, todėl vaizdelis nedžiuginantis.

Pro Gurakalnės pelkę ir Liudgardo šlaitą driekiasi sveikatingumo trasa „4 sezonai”, kuri prasideda prie šalia esančio seminarų ir poilsio centro „Dubingiai”. Trasos ilgis 11 kilometrų ir joje galima pasigrožėti vaizdais iš 4 apžvalgos aikštelių. Trasa galima eiti, bėgti, važiuoti dviračiu, čiuožti slidėmis.