Kad ir ką apie savo išskirtinumus kalbėtų ir rašytų Gražutės regioninis parkas, didžiausią įspūdį man paliko Salako pažintinis takas ir jame aptiktas Jūros muziejus. Tikriausiai tokie netikėtumai labiausiai ir įsirėžia į atmintį tik dar labiau paskatindami keliauti ir ieškoti naujų atradimų. O jų tiek daug nebūna ir neverta tikėtis nuolat jų rasti, nes atradimai įsimintiniausi ir būna tada, kai jų nesitiki. Ir dabar, nesitikėdamas atradimų, jau nežinau kelintą kartą vėl važiuojų į Gražutės regioninį parką, kur iš tašytų akmenų pastatytos aukščiausios Lietuvoje bažnyčios pašonėje prasideda pėsčiųjų maršrutas “Briedžių takais”. Pavadinimas toks, jog neaišku ko tikėtis, tačiau iš aprašymo galima suprasti, jog gražios gamtos vaizdų nestigs.

Pėsčiųjų maršrutas Briedžių takais

Geresnio orientyro pradžiai ir nesurasi, tačiau pirmąją rodyklę su trimis simboliais (Gražutės regioninio parko logo, žygeivio simbolio ir oranžinio skritulio) automobilių stovėjimo aikštelės pakrašty pamatėm ne iš karto. Be jokių informacinių stendų ir kitokių paaiškinimų pėsčiųjų maršrutas prasideda tasi tai būtų savaime suprantama kelionės iš namų tąsa. Ar turistinio ultramaratono antrojo etapo pradžia, kai atvažiavus 150 kilometrų reikia iššokti iš automobilio ir pradėti 11 kilometrų ilgio etapą pėsčiomis. Vieninteliais kelrodžiais lieka maršruto žemėlapis iš regioninio parko internetinės svetainės ir kiek pablukę oranžinės spalvos skrituliai ant medžių, kurie sąžiningai lydėjo mus visą kelią iki pabaigos.

Pėsčiųjų maršrutas Briedžių takais

Iš pradžių takas ėjo per pievą, vėliau prasidėjo pamiškės medžiai, kurie galutinai paslėpė į kelionę išlydėjusį Salako bažnyčios bokštą. Einant tolyn vis mažiau ir mažiau matėsi berželių ir kitokių lapuočių, kol aplinkui, kiek tik akys aprėpia, liko vien tik tiesios ir lieknos pušelės. Jų tūkstančiai, šimtai tūkstančių ir jos visos tiesumu ir lieknumu konkuruoja viena su kita tarsi vyktų gražiausių Lietuvos pušelių grožio konkursas. Miško kelias veda per banguojančias kalvas, tolygiai žaliai ir minkštai apklotas samanomis bei primenančias banguojančių jūrą, kuri ošia ne bangavimu, o gražuolių pušelių siūbavimu.

Pėsčiųjų maršrutas Briedžių takais

Kad ir kaip gražiai žmonės kalba apie skirtingose Lietuvos vietose augančius pušynus, tačiau matant tokį švarų, šviesų ir jaukų mišką sunku patikėti, jog jis tikras. Nesvarbu, kur šis maršrutas veda ir ką jame galima pamatyti, vien jau dėl tų kelių kilometrų, kuriuos tenka praeiti Giteniškių mišku, verta čia pabuvoti.

Pėsčiųjų maršrutas Briedžių takais

Kai atrodo, kad šis plonais tiesiais kamienais į dangų besistiebiantis grožis niekada nesibais, miškas pradeda keistis ir pro rudus medžių kamienus kažkas pradeda baltuoti. Tai pelkėtuose Ganiavos ežero pakraščiuose augantys beržynai, o už jų ir dangaus mėlynę atspindintys ežero vandenys. Tai draustiniu paskelbta paukščių mėgstama vieta ir dėl jų perėjimo nuo balandžio 1d. iki rugpjūčio 1d. čia rekomenduojama nesilankyti.

Ne mažiau nei pati vieta, intriguoja jos pavadinimas. Yra istorija, pasakojanti, jog caro metais, kai buvo draudžiama gyvulius ganyti pievose ir miškuose, ūkininkai juos vesdavo į pelkes. Neretai gyvuliai pradėdavo skęsti, o jų gelbėti susirinkdavo visas kaimas. Galimai šiame ežere ir aplinkinėse pelkėse nuskendo ne vienas gyvulys, kai jie ganiavos metu būdavo vedami girdyti. Tikra ši istorija ar ne, bet šiandien ežeras vadinamas būtent Ganiavos vardu ir yra dar vienas gražus gamtos kampelis Briedžių tako maršrute.

Pėsčiųjų maršrutas Briedžių takais

Prie Ganiavos galima pamatyti ir vieną iš dviejų maršrute įrengtų informacinių stendų, pasakojantį apie 9 sampilų Giteniškės pilkapyną. Ieškantys mistikos ar paslapčių turėtų palyginti sampilų išdėstymą su vieno iš žvaigždynų forma ir paspėlioti – sutampa jie ar ne?

Pėsčiųjų maršrutas Briedžių takais

Ilgai džiuginęs akį gražiais pušynais takas persirita per žvyrkelį, vedantį į Zarasus, ir nuvingiuoja toliau daug niūresnėmis spalvomis nuspalvintu lapuočių mišku. Įkopę į pora statesnių kalvų ir pavingiavę tarp medžių atsiduriame palaukėje. Pakraščiuose pūpso keletas sodybų, kurios tarsi miega besniegės žiemos miegu ir laukia pavasario, kada į kiemą įsuks automobilis ir atrakinę užrūdijusias spynas kuriam laikui čia vėl apsigyvens žmonės. Tada einančius maršrutu amsėdamas atbėgs pasitikti palaidas šuo, o nuo darbų atsitraukęs vasarotojas palydės nustebusiu žvilgsniu.

Pėsčiųjų maršrutas Briedžių takais

Ar tik ne iš šių sodybų atėjusią skalbti mergelę velnias bus pagrobęs ir įsitempęs ežeran, kuris Mergežeriu vadinamas? Jis visai netoli nuo čia ir būtent pro jį ir eina pėsčiųjų maršrutas.

Maršrutas Briedžių takais

Mergežerio pelkė su Mergežeriu ir Mergežeriuku yra labiausiai nutolusi maršruto vieta, kurią apsukęs takas pasuka atgal. Pušimis apaugusiomis kalvomis vingiuojančiu miško keliuku jau ir Mergežeriuką praėjom, kai staiga lyg iš niekur atsiradusi maršruto rodyklė nedviprasmiškai pasiūlo bristi į pelkę. Tapo aišku, kad išsireiškimas “drąsiai briskite į pelkę” nėra šiaip vaizdingas posakis, suteikiantis pėsčiųjų maršrutui vaizdingumo ir intrigos, tai tikrų tikriausias patarimas kaip elgtis šioje situacijoje. Turiu pasakyti, kad Gražutės regioninio parko darbuotojai rašydami maršruto aprašymą nei trupučio nejuokavo, bet aš tai supratau tik tada, kai prieš akis sukosi du pasirinkimai – grįžti atgal tuo pačiu keliu arba tęsti žygį šlapiais batais. Tai nėra brasta, kuria einant kojos smenga iki kelių ar dar giliau, todėl pusšimtį kilogramų sveriantis žmogus gali beveik nesuršlapęs batų pasiekti kitą pelkės krantą, tuo tarpu aš, būdamas beveik dvigubai sunkesnis, sausas pasiekti kitą krantą neturėjau jokių šansų. Teko susirasti lazdą ir kelias poros metrų ilgio storokas pušies šakas, kurias klodamas išilgai ir pakaitomis perkeldamas į priekį ėjau jomis per pelkę briedžių pramintu taku. Vietomis buvo galima saugiai lipti nuo kupsto ant kupsto, tačiau keletoje vietų nuo peršlapusios avalynės galbėjo tik pasiimtos pagalbinės priemonės.

Maršrutas Briedžių takais

Smagu sausais batais vėl jausti tvirtą pagrindą po kojom ir nesitikint daugiau netikėtumų kulniuoti atgal. Artėjant link Salako šviesų pušyną keičia brandesnis miškas su storesniais medžių kamienais ir saulę užstojančiomis eglėmis. Netikėtai už nugaros pasigirdęs garsas privertė atsisukti – lėtai mindamas dviratį link mūsų artėjo šių apylinkų gyventojas. Tokiu susitikimu jis buvo nustebęs ne mažiau nei mes ir prasitarė, kad šiame miške žmonių jis sutinka ypač retai. Keliaujančių po Lietuvą skaičius didėja, tačiau visi jie nori kažką pamatyti, artasti, patirti, o kiek iš jų randa laiko tiesiog pabūti miške, pasivaikščioti tokioje vietoje kaip ši? Japonijoje jau kuris laikas taikoma miškų terapija, kai patiriantiems stresą ar psichinių problemų turintiems žmonėms patariama pabūti miške. Tokios “miško vonios” rekomenduojamos net ir sergantiems vėžiu, nekalbant apie kitokių ligų kamuojamus žmones ar tiesiog norinčius atrasti vidinę ramybę. Maršrutas “Briedžių takais” pasirodė ideali vieta tokioms “miško vonioms”, kur galima ramiai ir saugiai pasivaikščioti jaukiu mišku, o kad nebūtų nuobodu, dar šį tą pamatyti. Prie viso to beveik nesutinkant žmonių, kas dar labiau sustiprina supančios gamtos pojūtį.

Maršrutas Briedžių takais

Iki Salako likus kiek daugiau nei kilometrui maršrutas išveda į kiek platesnį kelią. Dar labiau priartėjus prie miestelio, kairėje kelio pusėje, pasimato eilėmis stovinčios pasvirusios akmeninės plokštės. Tai senosios žydų kapinės, menančios tuos laikus, kai Salake iš 2500 gyventojų daugiau kaip pusę sudarė žydai. Jiems priklausė ne tik 40 iš 44 miestelyje buvusių parduotuvių, bet ir įvairūs kitokie amatai. Salako žydų klestėjimas baigėsi 1941 metais, kai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui juos išžudė vokiečiai. Iš pirmo žvilgsnio kapinės atrodo apleistos, bet rašoma, kad pagal žydų papročius viskas, kas užauga kapinių vietoje yra šventa .

Maršrutas Briedžių takais

Dar keli žingsniai ir tolumoje pasirodo Salako bažnyčios bokštas, žymintis pėsčiųjų maršruto “Briedžių takais” pradžią ir pabaigą. Dar kartą išvažiuojam iš Gražutės regioninio parko pilni gerų emocijų. Jei praeitą nustebino Jūros muziejus, tai šį kartą atradimu tapo regioninio parko pušynai. Jie čia atrodo gražesni nei kitur, gal todėl parkas ir pavadintas Gražutės vardu?

Pėsčiųjų maršrutas "Briedžių takais"

 

Taip pat bus įdomu...

2 komentarai

Atsakyti

Būtų naudinga galimybė takus filtruotis pagal ilgį, bei atstumus nuo didžiųjų miestų. Ačiū!

Atsakyti

Šią idėją jau gerus metus brandinu, bet viskas susiveda į pinigus. Jei viskas vyks pagal planą, ateity bus.

Parašyti atsakymą Ju Atšaukti

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *