Įsivaizduokite laikus, kai nebuvo didelių prekybos centrų, interjero salonų ir dizainerių. Namų statybą, įrengimą ir įvairių rakandų gamybą tekdavo patikėti keliaujantiems medžio amatininkams. Geriausi buvo graibstyte graibstomi – juk visiems norėjosi tvirtos trobos, gražių skrynių ir patikimų statinių.

Kas pastatė trobą?

Ar įmanoma pasistatyti namą rankomis ir be architekto? Žinoma! Senovėje lietuviams namus ir kitus trobesius statė puikiai šį amatą išmanę vyrai, vadinti dailidėmis. Jie puikiai žinojo, kaip pakloti pamatus, suręsti tvirtas sienas, iškelti gegnes. Kitaip tariant, dailidės buvo senovės projektuotojai ir darbų vykdytojai. Užsakymų jie gaudavo keliaudami po kraštą, o pačių nagingiausių ir kruopščiausių meistrų ieškodavo patys užsakovai. Dailidystės amato paslaptis tėvas perduodavo sūnui, kaip ir įrankius.

Kai trobesys būdavo pastatytas, gegnės iškeltos, o ant jų pakabintas vainikas, ateidavo eilė kitam amatininkui – stogdengiui. Stogai Lietuvoje ilgus amžius būdavo dengiami nendrėmis, o nuo XX a. pr. skiedromis. Šiuo amatu užsiimdavo vargingesni kaimiečiai, važinėdavę iš kaimo į kaimą. Visgi patikimai uždenti stogą – nes kas norėtų, kad į trobą prilytų, – buvo sudėtingas ir atsakingas darbas. Įdomu tai, kad šiais laikais, kai yra įvairių sintetinių stogo dangų, nendriniai ir skiedriniai stogai vėl populiarėja, o dailidės profesiją galima įgyti profesinio mokymo įstaigose.

Senieji „interjero dizaineriai“

Sienos ir stogas – dar ne viskas, trobai reikėjo grindų, langų ir durų, palangių, langinių ar kitų smulkių elementų. Apie visa tai pagalvodavo stalius. Kūrybingi staliai pasirūpindavo ir išorine namo puošyba – stogo kraigus dekoruodavo dailiais lėkiais, vėjalentėmis ar apvadais. 

Galiausiai, pastatytą namą reikėdavo įrengti. Tradiciškai kaimo troboje stovėdavo suolai, stalai, lovos, lopšiai, lentynos, spintos, kėdės, rankšluostinės, skrynios, komodos ir pan. Juos pagamindavo baldžiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą ir siūlydavę savo paslaugas. Turtingesni valstiečiai galėjo sau leisti puošnesnius baldus – raižytus įvairiais raštais, drožinėtus, tapytus, skynios būdavo kaustomos. Bene gražiausios skrynios būdavo skirtos merginų kraičiams sudėti – kraičio skynia buvo tikras garbės reikalas – svarbu ne tik kas joje, bet ir kaip atrodo.

Maistui laikyti, žmonėms maudytis

Senais laikais indus, įrankius ir įvairias talpas tekdavo pasigaminti patiems arba įsigyti iš amatininkų. Vieni populiariausių indų tūkstančius metų buvo kubilai, o juos gamindavo kubiliai. Kubiluose būdavo laikomos ir birūs produktai, ir skysčiai, dažniausiai – alus, midus, vynas. Pagaminti išties gerą kubilą ar statinę buvo sudėtinga ir kartais prireikdavo dvejų metų! Todėl kubiliai buvo vertinami ir gerbiami, o jų darbo technika laikoma paslaptyje. Taip pat kubilių rankose gimdavo ir kiti daiktai – kibirai, muštuviai, kaušai geldos ir t. t.

Daiktai ir produktai nuo seno buvo laikomi ar gabenami ir pintose talpose, todėl bene kiekviename Lietuvos kaime gyveno pynėjas. Jis įgudusiais rankų judesiais pindavo krepšius daržovėms, obuoliams ar miško gėrybėms. Taip pat pynėjai pindavo sėtuves grūdams sėti, indus pelams sijoti ar net lopšius kūdikiams ir daugybę kitų talpų dabar jau egzotiškai skambančiais pavadinimais – gorčius, krabes, underes.  

Ir žinoma, namų nebūna be šaukštų. Nors šaukštas laikomas vienu seniausių įrankių, kuris buvo gaminamas iš pačių įvairiausių medžiagų, iki pat XX a. lietuvių namuose vyravo mediniai šaukštai, pagaminti drožėjo arba šaukščiaus. 

Mediniai dirbiniai pramogai

Iš medžio buvo gaminama daugybė praktiškų ir buityje nepamainomų daiktų. Visgi pasitaikydavo ir kitokių objektų – medinių muzikos instrumentų ir žaislų. Seniausi lietuviški muzikos instrumentai siekia neolito laikus (kaulinės švilpynės, barškučiai ir pan.). O štai mums artimesniais laikais netrūko iš medienos ir medžio žievės pagamintų pučiamųjų instrumentų – birbynių, lamzdelių, skudučių, skrabalų. Muzikos instrumentai būdavo naudojami tiek piemenų, tiek per šventes, apeigas ar net plėšrūnams atbaidyti. Dažniausiai muzikos instrumentus gamindavo patys muzikantai, išmanę medžio apdirbimo amatą. 

Rodos, visi anksčiau išvardinti mediniai dirbiniai skirti suaugusiems, bet ir mažiesiems šis tas tekdavo. Specializuotų medinių žaislų gamintojų nebuvo, o žaislus gamindavo staliai, dailidės, tėvai arba net patys vaikai. Mažiesiems iš šiaudų ar balanėlių pagamintas paukštes kabindavo virš lopšio, didesni vaikai žaisdavo su iš medžio išdrožtomis figūrėlėmis (paukščiais, arkliukais ir pan.) arba su mediniais namų apyvokos daiktais. Įdomu tai, kad mediniai žaislai šiuo metu išgyvena tikrą atgimimą ir yra labai mėgstami. 

UNESCO paveldas ir edukacijos

Kryždirbystė yra vienintelis tradicinis lietuviškas amatas, įtrauktas į UNESCO Nematerialiosios kultūros paveldo sąrašus. Kryždirbystės tradicijos Lietuvoje atsirado kartu su krikščionybe ir ilgainiui pavirto unikaliu pasaulyje pagoniškus ir katalikiškus simbolius apimančiu menu. Sakoma, kad kryždirbystė – tai amato, meno ir tikėjimo sąjunga. Unikalūs kryžiai Lietuvoje statyti įvairiomis progomis, juose užkoduoti simboliai ir istorijos.  

Šis unikalus lietuviškas amatas išliko ilgus amžius ir net sovietinės okupacijos metais, nors kryždirbystės tradicijas Lietuvoje perduoda tik meistrai savo mokiniams, jokios mokyklos ar kursų nėra. Šiuo metu Lietuvoje vis dar yra keturios dešimtys sertifikuotų kryždirbių, o jų rengiamose edukacijose galima sužinoti apie kryždirbystės meną.

Taip pat Lietuvoje rengiamos ir kitos medžio apdirbimo amatų edukacinės programos. Staliai ir baldžiai gali papasakoti apie amato ypatybes, taip pat išmokyti naudotis įvairiais drožybos įrankiais. Kubiliai, pynėjai ir šaukštų drožėjai atskleidžia savo amato paslaptis, o norintys net gali įsigyti rankų darbo gaminių.  Kad ir kurios rūšies medžio amatininko edukaciją pasirinksite – sužinosite daugybę įdomių faktų apie Lietuvos istoriją, kasdienį gyvenimą, o gal net ir patys ką nors pasigaminsite. 

Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo.

Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *