Nesėdėk Namuose

Kodėl vasario 2-ąją reikia eiti į pelkes?

Buvau pasižadėjęs, jog pelkių dieną nuvažiuosiu į pelkę. Nepavyko, todėl važiuoju kelias dienas pavėlavęs. Vasario 2-ąją minima Pasaulinė pelkių diena ir tą dieną dažniausiai būdavo organizuojami žygiai bei kitos išvykos į pelkes. Šiais metais dėl pasikeitusių gyvenimo taisyklių tokių renginių nevyko, tačiau pelkės savo dieną vis tiek minėjo. Prieš pat kelionę sugalvojau pasidomėti, o kas gi sugalvojo pelkių dieną minėti žiemą? Pasirodo, niekas specialiai to neplanavo. Prieš 50 metų tą dieną buvo pasirašyta tarptautinė Ramsar sutartis, pagal kurią pasaulio valstybės įsipareigojo saugoti pelkes savo teritorijose. Lietuvai 1993 metais ratifikavus konvenciją į Ramsar sąrašą įtrauktos 7 teritorijos. Tai Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatai, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksas. Gal kitais metais vasario 2-ąją aplankysiu vieną iš šių teritorijų, o šiais metais važiuoju į Ilgelio pelkę, per kurią nutiestas Varnikų pažintinis takas.

Tai arčiausiai Vilniaus esantis pažintinis takas per pelkę, todėl lankytojų stoka tikrai nesiskundžia. Net ir šiuo metu, kai sniego storis siekia arti 40 centimetrų, takas kuo puikiausiai praeinamas. Vaikščiojantys žmonės sumindė sniegą ir per visą maršruto ilgį susiformavo suminto sniego brydė. Žygiuoju ja tarsi bėgiais, nereikia nei nuorodų, nei ženklinimo dairytis. Bet kokio kryptelėjimo į šoną metu koja prasmenga sniege iki kelių. Jokios pagundos nukrypti į šoną, nors tokiems nuklydimams lyg ir labai neprieštarauja miškų urėdija. Atrodytų, ko jau ko, bet tokiu metu informacinius stendus skaityti nėra aktualu. Beveik viskas, kas vertinga, padengta sniegu. Net ir tie dar užakti nespėję Piliškių ir Bevardžio ežerėliai paslėpti po vientisa balto sniego antklode. Vis gi sniegą ir ledą nuo informacinių stendų nuvalę lankytojai net ir žiemą juos paskaito. Varnikų pažintinis takas populiarus ištisus metus.

Žengiu pro tako pradžioje pastatytus medinius vartus, kurie tarsi koks fantastinių filmų portalas teleportuoja tiesiai į paslaptingą pelkių pasaulį. Iš karto žvilgsnį patraukia apsnigti medžiai, kurių nuo sniego nusvirusios šakos kaip niekas kitas gerai perteikia žiemišką miško grožį. Ir dar geriau nei kitais metų laikais matomi čia stovinčių ąžuolų siluetai, apie kuriuos rašoma viename iš informacinių stendų. Čia takas tiesus kaip styga ir po truputį besileidžiantis žemyn, tačiau per sniegą net sunku suprasti kur baigiasi gruntas ir prasideda medinių lentelių danga. Tik tada, kai pušelių ūgis tampa artimas žmogaus ūgiui, tampa aišku, jog prasideda žemapelkė.

Jei už žiemišką miško grožį svarbiau uogos, saulašarės ir ant takelio užlipę pasišildyti driežai – laukit pavasario. Tada ir sekančioje tako dalyje esanti aukštapelkė su ežerėliais atsiskleidžia visu gražumu. Tik vargu ar bus galima patirti tokią tylą ir akinantį baltumą, kuriuo dabar galima džiaugtis su niekuo nesidalinant.

Per pelkę ėjusi tako dalis baigiasi. Toliau Varnikų pažintinis takas vingiuoja pavėsingu mišku tarp kalvų ir pelkės, kol pasiekia miško kelią. Jis ir parveda į tako pradžią, pakeliui dar papasakodamas apie žievėgraužį tipografą bei parodydamas ledyno paliktą stačiašlaitę daubą. Neprailgo tie 4 kilometrai žiemiškų vaizdų, o kartu tai buvo pirmas apsilankymas pelkėje tokią snieguotą žiemą. Tebūnie kiek pavėluotai, bet Pelkių dieną paminėjau ten, kam ji ir skirta.

Exit mobile version