Sėdžiu naujos Liudo Dapkaus knygos apie keliones pristatyme ir klausausi jo skeptiškų minčių apie smeigtukų žemėlapyje smaigytojus. Pasak jo, tie smeigtukai tik gražiai atrodo, bet nieko gero, tiesiog tuštybės skaičius. Skamba logiškai, ypač jei keliaujant svarbu ne kiekybė, o kokybė. Potyrių ir akimirkų ieškojimas su greičiu nesiderina, tačiau prieš atrandant kokybę daugelis praeina kiekybės kelią. Ir čia iškyla klausimas, gal aš dar kiekybės kelyje, gal dar nesubrendau iki kokybės, nes jau kelinti metai nesiliauju važinėti po Lietuvą ir praeitus pažintinius takus žymėti žemėlapyje? Smeigtukų nesmaigstau, tik apvalios formos žalias ikonėles dėlioju ant Lietuvos žemėlapio – išraiška kita, tačiau reikšmė ta pati – aš ten lankiausi. Visgi turėti tikslą ir tuo pačiu mėgautis procesu ne taip jau ir sunku, veikiau malonu ir įdomu, todėl artimiausiu metu ir toliau deginsiu kurą (tik ne aviacinį, kaip kad minėtos knygos autorius) ir spalvinsiu Lietuvos žemėlapį tomis pačiomis žalios spalvos ikonėlėmis.

Vieną tokią ikonėlę beveik prieš keturis metus pažymėjau ties Neries regioniniu parku, kur Šilėnų kaimo apylinkėmis nusidriekė naujas pažintinis maršrutas. Tada vaikščioti pažintiniais takais dar nebuvo taip madinga kaip dabar, todėl atvažiavus automobilį galima buvo pasistatyti kur nori. Gal tik sekmadieniais, kai Šilėnų bažnyčioje vykdavo lenkiškos pamaldos, į kurias kviesdavo lenkiškas užrašas ant bažnyčios durų ir į kurias susirinkdavo dauguma apylinkėse gyvenančių tuteišų, prie bažnyčios šventoriaus išsirikiuodavo mašinų eilė. Po ketverių metų Šilėnuose iš esmės niekas nepasikeitė – tie patys lenkiški užrašai, tas pats pamaldų laikas ir automobiliais apstatyti patvoriai. Tik jei anksčiau pasibaigus pamaldoms visi automobiliai išsivažinėdavo, tai dabar net ir saulei krypstant vakarop vietos automobiliui pastatyti tenka ieškoti tartum sostinės centre. Ar nebus dėl to kaltas neseniai atnaujintas Šilėnų pažintinis takas, kurio pasikeitimų pasižiūrėti atvažiavom vėlyvą sekmadienio popietę?

Vos privažiavus bažnyčią į akis krenta naujas pažintinio tako informacinis stendas, pasitinkantis keliautojus pavaizduotu maršrutu, trikalbiais užrašais ir ne kartą mano pasakytu patarimu, jog prieš pradedant eiti pažintiniu taku verta pasidaryti jo schemos nuotrauką. Šis patarimas gelbėjo mane ne kartą, todėl tokia rekomendacija pažintinio tako informaciniame stende maloniai stebina.

Šilėnų pažintinis takas

Šis apsilankymas jau antrasis Šilėnų pažintiniame take, todėl patarimu nepasinaudoju. Maršrutas išliko nepakitęs, tačiau galima pastebėti vis daugiau naujam gyvenimui prikeltų namų. Jie šiame kaime išskirtiniai dėl medinių puošybos elementų ir mėlynu kaimo herbu papuoštų fasadų. Tarsi mažosios Rumšiškės – muziejus po atviru dangumi, kuriame kiekvienas gyventojas tikras.

Šilėnų pažintinis kaimas

Šilėnų apylinkų gyventojai tikrai yra neatskiriama tokio muziejaus dalis, kadangi būtent jie prieš 200 metų pradėjo pinti tokias verbas, į kurias žiūrint akys raibsta. Kol didžioji Lietuvos dalis verbų sekmadienio rytą į bažnyčią nešdavosi žilvičio puokštę ar kadagio šakelę, šiame, nuo civilizacijos progreso apsaugotame gamtos kampelyje, vietiniams kilo mintis daryti dekoratyvines verbas, kadangi vaizdinguose slėniuose ir kalvelėse auga didžiulė įvairovė augalų, dalis kurių ypač reti. Apie verbų tėviškę pasakoja pirmasis už kaimo pamatytas informacinis stendas, stovintis kaip tik toje vietoje, kur anksčiau buvo nedidelis apžvalgos bokšelis. Ant išlikusių pamatų įrengta poilsiavietė, todėl atsiveriančią Sviliškių kraštovaizdžio draustinio panoramą dabar galima apžvelgti ne iš viršaus, o iš užstalės.

Šilėnų pažintinis takas

Sėdėti dar anksti, dar daug kelio laukia, o pasiryžusių jį įveikti netrūksta. Net prie informacinių stendų kartais tenka luktelti, kol mažieji keliautojai pasukinėja visus besisukiojančius elementus ar bando perskaityti po paveiksliukais besislepiančius aprašymus. Žiūrint į tokį dėmesio nestokojantį informacinį stendą viduje sukirba klausimas, kodėl vieni stato stendus, kuriuos skaityti neužtenka kantrybės net suaugusiems, o kiti įrengia tokius, nuo kurių sunku atplėšti net vaikus? Ir dar pagalvoja apie tas tako atkarpas, kurios mažiesiems gali būti nuobodžiausios. Nedidelės ir nesunkios užduotėlės ne tik padeda pažinti gamtą, bet suteikia tiek motyvacijos judėti, jog tie 6 kilometrai atrodo kaip perpus trumpesnis atstumas.

Šilėnų pažintinis takas

Pirmoje tako dalyje tenka į kalną lipti vidury miško akmenimis grįstu keliu. Tai brukas, kitados vedęs į Legotiškių dvarą, kuriame lenkų okupacijos laikais buvo įrangta moderni ir ištaiginga poilsiavietė. Sako, pusryčius ten pristatydavo tiesiai į kambarį, o laisvalaikiui leisti buvo įrengta didelė šokių salė su pianinu. Tokių šokių salių ir dabar galima rasti kai kuriose Lietuvos sanatorijose, tik jau be pianinų. Tikriausiai šokiai turi teigiamą poveikį sveikatai, kad taip ilgai tokia tradicija išliko. Apie buvusios poilsiavietės reikšmingumą byloja dar ir tas faktas, kad pats tuometinis Lenkijos prezidentas dalyvavo atidarymo iškilmėse, tačiau dabar tokios prabangos likučių neliko nei kvapo. Vienintelis likęs įrodymas – brukas, kuriame Neries regioninio parko direkcija paslėpė užduotį vaikams, kurią ne mažiau entuziastingai sprendžia ir suaugusieji.

Šilėnų pažintinis takas

Vienareikšmiškas šio pažintinio tako priešas yra automobiliai. Tiksliau, vairuotojai, kurie niekaip negalėdami minkštos sėdynės iškeisti į smagų pasivaikščiojimą gamtoje braunasi pro gausias žygeivių grupeles ir privažiavę Naujosios Rėvos piliakalnio prieigas mišką paverčia automobilių stovėjimo aikštele, kokias galima matyti maudysosi sezonu miškuose prie ežerų. Jei ir toliau Šilėnų pažintinis takas išliks populiarus tarp vilniečių ir jų svečių, eismo ribojimas neišvengiamas. Juolab jų parkavimas pačiame Šilėnų kaime panašėja į vietos gyventojų kantrybės išbandymą. Nebent pasimokę iš trakiečių jie pradės situaciją spręsti savaip.

Šilėnų pažintinis takas

Išsukęs iš miško kelio pažintinio tako maršrutas veda link Naujosios Rėvos piliakalnio, taip priversdamas išlipti iš automobilių ir pačius didžiausius tinginius. O tą padaryti tikrai verta, nes vietinių Popu arba Rusų bažnyčia vadinamas ir legendomis apipintas kalnas atveria gražiausius Neries slėnio vaizdus.

Šilėnų pažintinis takas

Ne mažiau įspūdingai atrodo ir pats piliakalnis, pasipuošęs pusmėnulio formos suolais, kurie traukia ne tik mėgstančius ramiai pasėdėti ir pasigėrėti gražia gamta, bet ir instagraminių vaizdų medžiotojus, kurie nenustygdami vietoje laukia, kol selfintis trukdantys gamtos mylėtojai pagaliau pakils nuo suolų. Pastarieji po kurio laiko iš tikrųjų pradeda nesmagiai jaustis, matydami vis didėjantį žmonių būrelį su įsmigusiais priekaištingais žvilgsniais ir paskutinį kartą nužvelgę Neries vingį užleidžia vietą kitiems, kurių tokio elgesio motyvų gal niekada taip ir nesupras. Jei vieni pajaučia pilnatvę nuo piliakalnio stebėdami besileidžiančią saulę, tai kiti savo vidinę ramybę randa tik Facebook’e paspaudę check-in funkciją ir įkėlę išliekamosios vertės neturinčią asmenukę. Asmenukę, kuri prilygsta įsmeigtam smeigtukui ir kurių taip nemėgsta Liudas Dapkus.

Šilėnų pažintinis takas

Visgi šis neįprastos formos piliakalnis gali padovanoti ne tik gražų kraštovaizdį, bet dar ir adrenaliną išskiriantį potyrį. Skrydis sūpuoklėmis virš piliakalnio ir skamba neįprastai, ir atrodo neįprastai. Tuo labiau tai visiškai netikėta. Juk čia ne kokia Balio sala, kur gėlėmis apkaišytos sūpuoklės skraidinančios virš skardžio yra tapusios savotiška romantikos emblema ir ne Olando kepurės skardis pajūry, kur supantis galima pasigalynėti su Vakarų vėjais. Skrendant sūpuoklėmis tuos keletą metrų virš piliakalnio šlaito į kraują plūsteli tikras chemijos kokteilis, sumaišantis baimės jausmą su kažkokiu dar nepatirtu jausmu ir leidžiantis patirti potyrį, atstosiantį dešimtis, o gal šimtus smeigtukų.

Šilėnų pažintinis takas

Neabejoju, kad atsiras šią įdėją kritikuojančių, sakančių, kad piliakalniai ir pramogos tarpusavy nedera, o ir šiaip visas gyvenimas turi būti tik viltimi, rimtimi ir gedulu grįstas kelias, kaip kad moko krikščionybė. Tik štai ta pati krikščionybė atėjo į mūsų žemes daug vėliau nei kad prie šio piliakalnio įsikūrė pirmoji gyvenvietė, kurios gyventojams piliakalnis greičiausiai nebuvo vien tik gynybinės paskirties įrenginys, tačiau kartu ir religinių apeigų, švenčių ir susibūrimų vieta. Vienokie ar kitokie susibūrimai po daugelio šimtmečių grįžo ant šio piliakalnio ir dėl to reikėtų tik džiaugtis, o nusileidus žemyn ir pažvelgus pro piliakalnio papėdėje įrengtą skaidrų stendą galima pamatyti geležies amžiaus gyvenvietės kontūrus.

Šilėnų pažintinis takas

Šalimais, ant Neries upės kranto, stovi dar viena tokia “laiko mašina”, kuri nukelia į kiek artimesnius laikus, kai mažiau nei prieš šimtą metų upėmis žemyn pro Tris miegančius brolius buvo plukdomi sėliai. Neris regioninio parko ribose yra sėte nusėta akmenimis, kurie sėlininkams sukeldavo nemažai rūpesčių. Didžiausi iš jų pavadinimus ir vardus turi, o apie daugelį ir legendų galima išgirsti, todėl verta nepatingėti ir nusileisti mediniais laipteliais į paupį, kur Neries regioninio parko direkcija pasirūpino ne tik informaciniais stendais ir vizualinėmis priemonėmis, bet ir tinkamomis sąlygomis iškylai gamtoje.

Šilėnų pažintinis takas

Tokių iškyloms skirtų vietų šiame pažintiniame take yra kelios, o štai netoli piliakalnio esančiose pavėsinėje švenčiamas vaikų gimtadienis tik parodo, koks visapusiškai patrauklus yra Šilėnų pažintinis takas. Vaišės gryname ore, iš pavėsinės atsiveriantys miškų toliai, tarsi sėdėtum kalnų trobelėje ir senus laikus primenantys mediniai arkliukai, kurie yra kadaise šių apylinkių medžio meistrų gamintų žaislų kopijos – tai tik dar viena dozė gerų emocijų, kurių šiame pažintiniame take tikrai netrūksta.

Šilėnų pažintinis takas

Toliau vingiuodamas šlaito viršumi takas po truputį leidžiasi žemyn, kol priekyje tarp medžių pasimato vos šešias sodybas turinčio Naujosios Rėvos kaimo namų stogai. Nedaug trūko, jog šioje vietoje būtų iškilusi hidroelektrinė su 11 metrų aukščio užtvanka, kurią tarpukariu norėjo pastatyti lenkų valdžia, tačiau dėl saugumo ir dėl galimybės reguliuoti potvynių lygį Neryje jos vieta buvo perkelta į Turniškes. Iš to didelio sumanymo buvo pastatyti tik du elektrinės administracijos darbuotojams skirti pastatai, kuriuose dabar įsikūrusios Prezidento ir Premjero rezidencijos.

Šilėnų pažintinis takas

Nuo Naujosios Rėvos keliaujant link Šilėnų galima pamatyti lietuviškų orchidėjų rojų. Šį pavadinimą Šilėnų pelkė gavo todėl, kad joje žydi net penkios į Raudonąją knygą įrašytų gegužraibių rūšys. Šie augalai įdomūs tuo, kad jų sėklos gali sudygti tik tuo atveju, jei jos patenka ant tam tikros grybienos, o pirmieji daigai pasirodo tik po keleto metų. Neries regioninio parko direkcija kasmet organizuoja Šilėnų pelkės gelbėjimo akciją, kurios metu kertami krūmai ir medeliai taip atveriant pelkę saulei ir gelbstint orchidėjas.

Šilėnų pažintinis takas

O jei reti augalai nedomina, čia pat galima paieškoti savo atitikmens gamtoje. Šįkart ne pagal ūgį ar svorį, o pagal išskėstų rankų plotį.

Šilėnų pažintinis takas

Jei liko kas nepaminėta, tai Šilėnų apylinkėse trykštantys šaltiniai. Jie yra du – vienas tako pradžioje, kitas – pabaigoje. Vargu ar yra Lietuvoje šaltinis, kuris neturėtų stebuklingų galių ar gydomojo poveikio, ne išimtis ir čia trykštantys šaltiniai, vieno kurių vandenį semia net į šv. Mišias Šilėnuose atvykę maldininkai. Tik panašu, kad laikmetis stebuklingas galias kiek pakeičia, nes ištyrus Šilėnų šaltinio vandenį jame rasta žarnyno lazdelių ir žarninių enterokokų, kas reiškia, kad tokį vandenį galima gerti tik virintą.

Šilėnų pažintinis takas

Vėl grįžus į Šilėnus buvo smalsu atverti bažnyčios duris ir pamatyti pagrindiniame altoriuje esantį šv. Trejybės paveikslą, pasak legendos kitados rastą Neries paupyje ir vežtą į Sudervės bažnyčią, bet kiekvieną kartą jį ten nugabenus jis nepaaiškinamu būdu grįždavo atgal. Šilėniškiai tai palaikė Dievo ženklu ir pastatė bažnyčią, kuri tą gražią sekmadienio popietę buvo užrakinta.

Šilėnų pažintinis takas

Net ir nepamačius legendinio paveikslo buvo aišku, kad Šilėnų pažintinis takas neabejotinai taps lyderiaujančiu lankytinu objektu Vilniaus regione ir vienu įdomiausių pažintinių takų Lietuvoje. Gamtos nepasirinksi, ją turime tokią, kokią turime ir galime tik pasistengti kuo gražiau ir įdomiau parodyti. O Neries regioninis parkas tą padaryti moka puikiai. Apie gamtą, istoriją, kultūrą pasakojantis pažintinis takas įrengtas šiuolaikiškai, įdomiai ir nuosekliai, neišsiriant kažkurios vienos srities, o priešingai, sujungiant jas visas į bendrą visumą. Su įdomiais pasakojimais, įtraukiančiais užsiėmimais, netikėtomis staigmenomis ir gražiais vaizdais – būtent toks yra atnaujintas Šilėnų pažintinis takas.

Šilėnų pažintinis takas

Tai viena iš Dariaus Chieliausko ir Tado Kazakevičiaus fotografijų parodos “Praeities beieškant. Šilėnai” nuotraukų, eksponuojamų Šilėnų kaimo vidury ir dar viena priežastis, dėl kurios praėjęs tuos 6 kilometrus pasijaučiau turtingesnis. Ir visai nesvarbu, jog  šiame pažintiniame take lankiausi nebe pirmą kartą ir grįžęs nebeturėsiu progos įsmeigti dar vieną smeigtuką. Įspūdžiai svarbiau už smeigtukus, juk jie ne tikslas, o tik kelias link jo ir jei grįžti ten, kur jau buvai, vadinasi, keliauji ne dėl smeigtukų.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *