Įsimintinas sustojimas Kalnalyje

Jau vakarėja. Dangus visas sunkiais debesimis aptrauktas, iš kurių protarpiais pakrapnoja. Liko užsukti į paskutinį lankytiną objektą – Kalnalio apžvalgos bokštą. Rodyklės atveda į automobilių stovėjimo aikštelę Kalnalio kaime. Pačio bokšto nesimato, tačiau už akių užkliūva prie aikštelės stovinti medinė bažnyčia su kažkokiu naujai suręstu mediniu statiniu. Einu ieškoti apžvalgos bokšto, bet vis žiūriu bažnyčios pusėn, kol jos tarpduryje nepamatau pastatyto kibiro, o už jo – su šluota ir bažnyčios raktu rankoje besisukiojančios moteriškės.

Bokštas palauks, pagalvojau, ir priėjęs arčiau paklausiau, ar galima įkišti galvą į bažnyčią? „Aišku galima, jei tik įdomu,” – išgirstu atsakymą. Čia kaimas ir žmonės paprasti. Ne tokie kaip mieste, kai likus 10 minučių iki parduotuvės uždarymo užėjęs į parduotuvę išgirsti, kad parduotuvė jau uždaryta. Į nebylų klausiamą žvilgsnį (pasižiūrėjus į laikrodį) gauni atsakomąjį žvilgsnį, po kurio jautiesi tarsi būtum ne tik ne laiku užėjęs, bet dar ir apsivogęs. Ir visai nesvarbu, kad esi nuolatinis klientas.

Visos nedidelės lietuviškos medinės bažnytėlės yra gražios ir jaukios, bent jau man. Ne išimtis ir ši. „Nedažnai čia žmonės užeina ir dar rečiau pasidomi bažnyčia. Prieš kurį laiką buvo vilniečiai, tai skaitė ir paveikslavo raštą apie tai kaip bažnyčia buvo pastatyta, sudegusi ir atstatyta, kaip netoliese gimusį patį Valančių čia krikštijo“, – pasakoja senolė. Sako, senovine žemaičių kalba čia viskas parašyta. Man tas žodis „pabudawota“ su lenkų kalba siejasi, bet nesiginčijam šiuo klausimu, nors visi linkę manyti, kad žemaičiai labai užsispyrę ir savo nuomonę gina iki galo.

Dar prieš skaitant šiuos žodžius pasidomėjau, ar ši bažnyčia nebuvo sudegus? „Buvo, – nustebusi atsako vietinė: – o iš kur žinai?” Nežinau, tiesiog spėju, nes seniau retas medinis statinys nuo gaisro nenukentėdavo, o neretai ir dalis kaimo ar net visas kaimas supleškėdavo.
„Pradžioje buvo pastatyta nedidelė vieno altoriaus medinė bažnytėlė, bet, matyt, Dievuliui tokia nepatiko, – net neprašoma pasakoja senolė, – tai Perkūnas įtrenkė ir suliepsnojo toji, o vėliau pastatė naują, jau trijų altorių. Tokia ji ir stovi iki dabar. Kad gražiau būtų ir viduje apsitvarkėm, bet atvažiavo iš Vilniaus, iš kažkokios institucijos, tai pylos gavom.“ Visos sienos ir lubos gražiai išdažytos, tik gal kiek neįprastai atrodo panaudota ryškiai mėlyna spalva, tarsi kokioje Baltarusijoje būtumėm. Sutapimas ar ne, bet tas dažytojas ar menininkas (o gal du viename) buvo rusakalbis, kuris bažnyčios vidų išdažė.

Neliko nepastebėtas ir bažnyčios viduje esantis užrašas didelėmis raidėmis „Blaivios širdys – malonios Dievui“. Jis čia neatsitiktinai, nes 1801 metais būtent šioje bažnyčioje buvo krikštytas būsimasis Žemaičių vyskupas ir blaivininkas Motiejus Valančius. Tikslias datas ir metus tenka pasižiūrėti prie bažnyčios stovinčiame informaciniame stende, nes pasakodama apie praeitį senolė mini tik mėnesius. Tarsi visa tai įvyko tik pernai, tarsi laikas šiame kaime skaičiuojamas kitaip.

Neapsiėjo be nuostolių ir prie bažnyčios stovinti varpinė – tas naujai iš nedažytų lentų suręstas statinys. Šalia varpinės augo didelė sena liepa, kuri vieną dieną lūžo. Viena didelė šaka nuvirto į vieną pusę, kita nuvirto į kitą pusę – tiesiai ant varpinės ją sugriaudama. O tada važiavo paveldosaugininkai surašinėjo po vieną lentelę ir liepė atstatyti ją lygiai tokią pačią, kokia ir buvo. Tokia ji ir buvo atstatyta, tik dabar dar nenudažyta stovi.

Lauke pradeda lyti nestiprus vasariškas lietus, bet kaimo žmonių jis negąsdina, todėl kalbamės toliau. Dabar jau ne apie bažnyčią, dabar apie apžvalgos bokštą. Iki jį pastatant į Kalnalį nelabai kas užsukdavo, o kai jis atsirado, tai ir jauni, ir seni žmonės pradėjo važiuoti. Net ir 11 valandą vakaro būna, kad atvažiuoja. Pro bažnyčią tiesiai link apžvalgos bokšto medinių lentelių takelis buvo įrengtas, bet buvo atvejų, jog greta stovintys antkapiai nukentėjo, todėl medines lenteles nuėmė, o patį taką nukreipė kitu maršrutu.

Pašnekovė sako, kad dar pamenanti tuos laikus, kai iš Kalnalio kaimo ir be apžvalgos bokšto buvo matyti Salantų bažnyčios bokštai, bet vėliau šlaitas apsodintas medžiais ir dabar atsiveriančia panorama galima pasigrožėti tik užlipus į bokštą.

Jau visai vakarėja ir lietus stiprėja, todėl laikas atsisveikinti su įdomia pašnekove, kuri pasitinka net ir grįžtantį iš apžvalgos bokšto. Važiuodamas jaučiuosi šiek tiek nesmagiai, nes net jos vardo nepaklausiau, kol ji taip nuoširdžiai ir įdomiai apie Kalnalį pasakojo. O galėjau perskaityti informacinį stendą su statistiškai surašytomis datomis ir praeinant tiesiog nufotografuoti bažnyčią nieko nekalbindamas. Bet kokiu atveju būčiau apsižvalgęs ir po apylinkes nuo Kalnalio apžvalgos bokšto, tačiau tada savo aplankytų vietų žemėlapyje būčiau tiesiog uždėjęs pliusą prie dar vienos aplankytos vietos.

Užtenka pasidomėti kur keliauji ir ką matai, užtenka pabendrauti su žmonėmis, kurie papasakoja istorijas ir tada iš kelionių parsiveži ne tik gražias nuotraukas, bet ir įsimintinus įspūdžius, nors tame pačiame aplankytų vietų žemėlapyje skirtumo beveik nesimatys – prie šios vietos tiesiog bus uždėtas pliusas. Pliusas su pliuso ženklu.