Būdavo tokie laikai, kai kelionė automobiliu per Lenkiją ne tik gerokai nuvargindavo, bet dar ir įvairių pavojų joje pasitaikydavo. Tik kirtus Vokietijos ar Čekijos sieną arba grįžus atgal į Lietuvą galėdavai lengviau atsipūsti ir mėgautis gerais keliais. Siauri ir prastos kokybės Lenkijos keliai, pilni į abi puses kolonomis judančių „fūrų“ reikalaudavo maksimalaus susikaupimo. Norint palaikyti bent kiek didesnį važiavimo tempą tekdavo atlikti rizikingus lenkimus. O kur dar skersai kelią kertantys traktoriai, vos judantys pravažiuojančių sunkvežimių sukeliamo oro srauto blaškomi miniatiūriniai Polski Fiat automobiliukai ir be jokių atšvaitų keliais važiuojantys dviratininkai. Žodžiu, per Lenkiją važiuoti tikrai nebūdavo nuobodu. Tačiau vienu metu lenkai susigriebė ir ėmė tvarkyti kelius. Tam įtakos turėjo atėjęs ekonominis sunkmetis, kuris Lenkijai nebuvo toks juntamas kaip Lietuvai. Stengdamiesi įlieti pinigų į stagnuojančią ekonomiką, lenkai skyrė dideles sumas infrastruktūrai. Masiškai buvo tiesiami ir remontuojami keliai. Kartu tai buvo ir pasiruošimas 2012 metų Europos futbolo čempionatui, vykusiam Lenkijoje ir Ukrainoje. Net patys lenkai sakė, kad tuo laikotarpiu Lenkijoje buvo statomi tik stadionai ir keliai. Stadionų pastatė per daug ir per didelių, bet apie kelius to nepasakysi. Lenkijos keliai pasikeitė. Ir pasikeitė į gerą.

Lenkijos keliai

Su naujais keliais Lenkijoje atsirado ir naujų sprendimų. Važiuojant autostrada į akis krenta gan didelis kiekis viadukų. Kai kurie jų skirti automobiliams, kai kurie geležinkeliams, kai kurie žvėrelių migracijai užtikrinti, tačiau didžiausią nuostabą sukėlė vienas išvažiavimas iš autostrados. Norint nuvažiuoti į dešinėje autostrados pusėje esantį miestelį teko išvažiavus iš autostrados iš karto viaduku pervažiuoti į kitą kelio pusę, tada apie pusę kilometro važiuoti atgal lygiagrečiai autostradai einančiu keliu ir tada dar kartą viaduku pervažiavus autostradą pasiekti tikslą. Pirma mintis buvo, kad ženklai neteisingai pastatyti, bet po to įsitikone, kad su ženklais viskas gerai, o lenkai tiesiog puikiai geba „įsisavinti“ Europos Sąjungos lėšas. Kam statyti vieną viaduką jei galima pastatyti du. Jei tokiame kelių tiesimo sprendime yra logikos, tai ją gali suprasti tik žmogus su lenkišku pasu.

Lenkai dar gali nustebinti ir kaina už mokamus kelius. Autostrada Varšuva – Berlynas keliomis valandomis sutrumpino kelionę į Vokietiją, tačiau už tai tenka atiduoti visą krūvą pinigų. Kadangi čekių nesurinkau, tai tiksliai ir nepamenu, bet suma sukasi apie 70 zlotų į vieną pusę. Netolimoje ateity kelias dar brangs, nes netoli Varšuvos įrenginėjamas dar vienas mokėjimo už kelius punktas. Galima važiuoti ir senuoju keliu, tačiau jau po keliolikos kilometrų pradedi ieškoti įvažiavimo į autostradą, kur su malonumu susimoki reikiamą sumą.

Ir galiausiai greitis. Važiavimo greitis. Ne paslaptis, kad į greičio apribojimus ne daug kas kreipdavo dėmesį. Kur gi ne, jei viršijus greitį net 100 km/h buvo galima atsipirkti 50 zlotų kupiūra, o atsisveikinant pareigūnai dar perspėjo, kad reikėtų važiuoti atsargiau, nes už keliolikos kilometrų bus dar vienas postas. Tai buvo senai. Dabar patys lenkai sako, kad pažeidinėti kelių eismo taisykles tampa vis pavojingiau ir brangiau. Jei anksčiau „papūgomis“ (taip Lenkijoje vadinamos racijos) apkarstyti automobiliai visai nepaisydavo greičio ribojimo ženklų, tai dabar nepaženklinti policijos automobiliai bei stacionarios momentinio ir vidutinio greičio matavimo priemonės išmokė drausmės. Ar tai drausmina Lietuvos vairuotojus? Palauksim, pamatysim…

Vilnius-Praha

 

O dabar apie maršrutą Vilnius – Praha – Vilnius.  Į Prahą važiavau prieš gerą dešimtmetį. Kelionė tada truko apie 16 valandų, o keliai šiuo maršrutu nebuvo geriausi. Praėjo nemažai laiko ir įdomu kaip dabar pasikeitė keliai per tą laiką.

Kelionė šį kartą nusimatė per Marijampolę, kur paėmėm dar du ekipažo narius. Kadangi nuo seno purto net nuo minčių apie važiavimą ViaBaltika keliu, tai labai apsidžiaugiau, kai Google suskaičiavo, kad kelias iš Marijampolės per Lazdijus į Augustavą tik keliais kilometrais ilgesnis, tačiau net pusvalandžiu greitesnis. Turbūt, marijampoliečiai nelabai suprastų tokį mano sprendimą, bet, kaip sakoma, kiekvienas šuo turi savo taką, kiekvienas vairuotojas turi savo kelią. Po keleto metų ViaBaltika bus keturių juostų kelias tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Jau dabar nuo Augustavo iki Suvalkų nutiestas naujas kelias, tik tiesumu jis nepasižymi ir kilometrų gaunasi gerokai daugiau nei važiuojant senuoju keliu. Taip netradiciškai pasirinkę maršrutą pasiekiam Augustavą. Eismo intensyvumas minimalus, nes visas sunkusis transportas važiuoja per Budzisko. Vienintelė grėsmė – bet kada iš miško galinti iššokti stirna. Važiuojam link Lomžos. Važiuojam tai naujo, tai seno kelio atkarpomis. Kelias kai kuriuos miestelius tiesiog aplenkia, todėl vidutinis greitis gan stabilus. Pakeliui sutinkam pora nepaženklintų policijos ekipažų, todėl kaip akis išdegę nelekiam. Nuo Lomžos iki Ostrow Mazowiecka kelias nors ir patvarkytas, bet ne pats geriausias. Šioje atkarpoje nieko naujo. Įvažiavus į Bialystokas – Varšuva kelią kelis kilometrus gera važiuoti autostrada, bet neužilgo ji baigiasi. Sprendžiant iš kertamo miško, kelmų rovimo ir kitų darbų, greitai čia prasidės autostrados tiesimo darbai, kurie turėtų baigtis ištisine autostrada iki pat Varšuvos. Matyt, metus ar pora šios atkarpos reikės vengti. Neužilgo prasideda Varšuvos priemiesčiai. Pačią Varšuvą apvažiavimu dabar apvažiuoti užtrunka 15 minučių, aišku, jei kamščių nėra. O buvo laikai, kai visas eismas per centrą eidavo…



Pravažiavę Varšuvą spontaniškai priimam sprendimą tęsti kelionę S8 keliu pagal nuorodas į Vroclavą. Šis kelias taip pat stipriai patvarkytas, nors dar yra vietų, kur autostradoje netikėtai pasirodo šviesoforas ir kaip tyčia užsidega raudona šviesa. Laimei, tokių stabdžių patikrinimų jau nedaug liko. Privažiavę Piotrkow Trybunalski nukreipiami link Lodzės, kur turi prasidėti autostrada link Vroclavo. Toks jausmas, kad darom nemažą zigzagą, bet kelias geras, todėl neimam stipriai į galvą. Ir tikrai, netoli Lodzės prasideda autostrada. Nauja ir visai pustuštė, netgi nemokama. Štai čia ir yra didžiausia geroji naujiena, nes ankstesnis kelias į Vroclavą buvo ypač lėtas ir apkrautas. Aplink Vroclavą taip pat nutiestas apvažiavimas, po kurio renkamės apie 50 kilometrų ilgesnį, bet geresnį ir greitesnį kelią į Prahą. Prisiminimai apie lėtą vingiavimą per kalnus paskui sunkvežimius ir traktorius visiškai nevilioja. Pasirinkimu nesigailim, nes nemokama autostrada tęsiasi beveik iki Vokietijos ir Čekijos sienos. Ten keliasdešimt kilometrų reikia pavažiuoti paprastu keliu, kol Čekijoje pasiekiam jų autostradą, vedančią į Prahą. 350 CZK – tiek kainuoja vinjetė 10 dienų. Klijuojam lipduką ant priekinio lango ir Praha beveik ranka pasiekiama.

Prie viešbučio spidometras rodė 1222 kilometrus ir 13 valandų kelio. Trys neilgi sustojimai piltis kuro ir atlikti neatidėliotinus gamtinius reikalus įskaičiuoti į laiką. Norint skrandį pamaloninti šiltu maistu reikėtų pridėti dar valandą, bet mes tą planavom padaryti jau Prahoje. Kol Google Maps dar nebuvo toks populiarus, naudojausi nemokamu Michelin kelionių planavimo programa. Dabar tiek Michelin, tiek Here (viena normalesnių navigacinių programų, dirbančių offline rėžimu) šiek tiek nusigrybavo lyginant su Google Maps. Navigacija aklai nepasitikiu ir visada stengiuosi vadovautis logika ir žemėlapiu, nesvarbu, popierinis jis būtų, kompiuteryje ar navigacijoje. O štai mieste navigacija jau nepamainomas pagalbininkas, nors iki mūsų viešbučio Prahoje iki galo ir neparodė kaip privažiuoti.

Išvažiuojant iš Prahos navigacija vedė visai kitomis gatvėmis, tačiau Prahos apvažiavime atsidūrėme ten, kur ir reikėjo. Važiavome tuo pačiu keliu iki Lodžės, bet dabar rinkomės Google siūlomą kelią – per Lodzės miestą pasiekti A2 autostradą. Lodžė nemažas miestas, tačiau kamščių nebumo ir ilgai neužtrukom. Sekantį kartą taip pat važiuočiau per Lodzę – ir kelias trumpesnis ir autostrada geresnė nei S8. Tarp Lodzės ir Varšuvos įrenginėjamas kelių rinkliavos punktas, todėl po kurio laiko už dalį kelio teks susimokėti. Važiuodami tuo pačiu kelių, kaip ir į priekį, privažiuojame Augustavą. Šį kartą iki Marijampolės važiuojam per Budzisko, ir visą tą kelią jaučiu vidinę neapykantą šiam keliui. Gerai, kad yra pasirinkimas. Dar pora valandų ir pasiekiam Vilnių. Kelionėje atgal sugaišome 12 su puse valandos ir nuvažiavome 1160 kilometrų.

Reziume. Jei anksčiau planuojant kelionę automobiliu galvos skausmas būdavo Lenkija, tai dabar šio skausmo yra gerokai mažiau. Lenkai su kelių tiesimu ir remontu žengė žingsnį į priekį. Tokį žingsnį, kad vertėtų Lietuvai atsibusti ir nustoti galvoti, kad pas mus keliai puikūs ir nieko daryti nereikia. Jei per dešimtmetį lenkai nutiesė ne vieną autostradą ir ženkliai pagerino kitų kelių būklę, tai Lietuvoje „mirties keliu“ vadinama ViaBaltika beveik nesikeičia. Jei teisingiau, tai jau pradėjo keistis ir nuo Kauno pradedamas tiesti keturių juostų kelias, kuris eis iki pat Lenkijos sienos, tačiau ar ne per vėlai? Nereikia pamiršti, kad nuo Kauno ViaBaltika kelias eina ir į kitą pusę – iki Latvijos sienos. Ten avaringumo statistika taip pat nekelia pasididžiavimo o ir pats kelias yra pagrindinė eismo arterija, jungianti Suomiją, Estiją ir Latviją su Lenkija ir likusia Europa. Jei šiam keliui Lietuva ir toliau skirs dėmesio tik ribodama greitį, dažydama kelią raudonai ir įrengdama atitvarus kelio viduryje, tai ar po kokio dešimtmečio neatrodysime taip, kaip Lenkija atrodė prieš 10 metų?

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *