Iki šiol man Alytus daugiausiai asocijuodavosi su Snaige ir Alita. Skamba vartotojiškai, bet ar aš kaltas, kad šie prekės vardai dominuoja galvojant apie Alytų? Požiūris gali keistis tik labiau pažinus miestą, todėl po čia praleisto pusdienio prie anksčiau paminėtų prekinių ženklų dabar prirašyčiau ir Vidzgirį. Prijaučiantys futbolui gali pagalvoti, kad turiu omeny miesto futbolo komandą, tačiau iš tiesų kalbu apie Vidzgirio mišką. Mišką, kurį saugo dar 1960 metais įsteigtas Vidzgirio botaninis draustinis, o garsina brangiai kainavę, bet nelabai kuo iš kitų išsiskiriantys pėsčiųjų takai.

Vidzgirio mokomasis ekologinis takas

Pasivaikščiojus keletą valandų Kūdrų, Upės ir Skroblynų takais Vidzgirio miškas tampa artimesnis. Ir reikia pasakyti, kad šis miškas jaukus bei šviesus. Virš galvų susijungusi medžių laja saulėtą dieną suformuoja beveik ištisinį pavėsį, o vietomis miškas labiau panašus į parką nei į mišką. Gal dėl to pačio pavėsio nueiti 9 kilometrai labai nenuvargino, todėl su Vidzgirio mišku padraugausiu dar šiek tiek. Kiek geriau įsižiūrėjus į stendą su miško takais galima pamatyti pilka ir ruda spalvomis pažymėtą ir vakarinėje miško dalyje įrengtą ekologinio mokomojo tako trasą. Vienuose internetiniuose šaltiniuose ši trasa vadinama Vidzgirio mokomuoju ekologiniu taku, kitur daugiau rašoma apie atnaujintus rytinėje miško dalyje esančius takus, todėl viską suprasti kaip yra – sudėtinga. Aišku, gal taip giliai kapstančių nedaug, bet kas užsuks pasivaikščioti įrengtais takais, kai nežinai ką rasi ir kur rasi?

Tokių klausimų vedamas suku iš Santaikos gatvės į žvyrkelį, kuris per mišką veda link Radžiūnų piliakalnio. Miške įrengta automobilių aikštelė, pastatyti informaciniai stendai, o šalia kelio budi iš greta stovinčios sodybos ištrūkęs šuo. Kelis kartus tingiai amtelėjęs taip ir lieka gulėti kur gulėjęs. Matyt, senas. Vėl žengiu į mišką, kuriame geltonomis rodyklėmis išdažyti medžiai tarsi rodo kur eiti. Ir einu, nes kitų gamtinį ekologinį taką žyminčių ženklų nesimato.

Vidzgirio gamtinis ekologinis takas

Plačiai pramintas takas iš karto suka link Radžiūnų piliakalnio, o teisingą kryptį bent 5 vietose rodo medinės drožinėtos rodyklės.

Radžiūnų piliakalnis

Jokių informacinių stendų nesimato, tik ant vieno iš medžių kamienų pastebiu kažkokį stogelį. „Buvo inkilas, supuvo“, – pagalvojau iš pradžių, bet priėjęs arčiau įsitikinau, kad čia visai ne inkilas. Vienintelis paaiškinimas ateina į galvą, jog tai Vidzgirio gamtinio ekologinio tako stotelės numeris. Šis takas turi (tiksliau būtų sakyti turėjo) 18 stotelių su informaciniais stendais, o šis 18 „inkilėlis“ reiškia vietą, kur turėjo būti „Senasis skroblų miškas“.

Vidzgirio gamtinis ekologinis takas

Vieta gal ir verta dėmesio, nes skroblai nesudaro nei 0,5% visų Lietuvoje augančių medžių, o šioje vietoje auga didžiausias skroblynas šalyje. Sendami skroblai tampa vis labiau pažeidžiami ir ant jų pradeda augti kempininiai grybai. Medžius tai sekina, tačiau didėja gamtinė įvairove, nes suminkštėjusioje medienoje  veisiasi įvairūs vabalai, auga retai sutinkamos kerpės – gelsvažiedės hematomos. Nenustebčiau, jei dėl spalvos panašumo jas su „voveruškomis“ sumaišytų.

Vidzgirio gamtinis ekologinis takas

Pagaliau prieš akis iškyla Radžiūnų piliakalnis, kurį nuo priešų iš pietų pusės saugojo status šlaitas ir Nemuno vandenys, iš vakarų – ne ką mažesnis šlaitas, kurio apačioje į Nemuną skuba Kirmijos upelis. Medžiais apaugusio piliakalnio pietvakarinėje dalyje stovi suoliukas, kur prisėdus galima stebėti slėnyje tekantį Nemuną.

Vidzgirio gamtinis ekologinis takas

Vaikštant Vidzgirio miško takais galima pastebėti nemažai balų. Gal žodis bala ir ne pats tinkamiausias, bet kito žodžio lietuvių kalboje, apibūdinančio vandens telkinį didesnį už balą ir mažesnį už ežerą tiesiog nežinau. Nežinau ne tik aš, nes prie vienos balos kažkobiu būdu išlikęs informacinis stendas taip ir rašo: „Bala – eutrofinis negilus vandens telkinys“. Balos šiame miške unikalios tuo, kad jos greitai įšyla ir jose gausu įvairių rūšių varlių ir kitokių varliagyvių.

Vidzgirio gamtinis ekologinis takas

Einant šiuo taku laukia dar vienas atradimas – maumedynas. Mažiau atidus keliautojas nepaskaitęs informacinio stendo taip ir neatkreiptų dėmesio aplink augančius aukštums medžius. Šiems maumedžiams virš 50 metų, bet jei žmonės jų nesaugotų, jų vietoje greitai išaugtų skroblai ir ąžuolai.

Vidzgirio gamtinis ekologinis takas

Dar šio to įdomaus galima būtų sužinoti vaikštant po Vidzgirio mišką jei taką prižiūrinti girininkija, ar kita jį prižiūrinti institucija, teiktųsi atnaujinti take stovinčius ar turinčius stovėti stendus, bei taką elementariai paženklintų. Iš 18 turėsusių būti informacinių stendų (apie tai informaciją radau tik internete) radau tik 4, o prie aikštelės stende parodytos tako schemos taip ir nepavyko atkartoti einant mišku.

Apmaudu ne tik dėl to, kad į greta esančius takus investuotos didžiulės pinigų sumos nesukūrė nieko įdomaus ir unikalaus. Ir ne tik dėl to, kad šis Vidzgirio gamtinis mokomasis ekologinis (net neaišku kaip  jis tiksliai vadinasi) takas atrodo trūnijantis tarsi tie senstantys skroblai, kurių suminkštėjusioje medienoje pradeda veistis visa gyvūnijos ir augalijos įvairovė. Apmaudu dėl to, kad yra nemažai vietų Lietuvoje, kurios nei gražiu kraštovaizdžiu apdovanotos, nei saugo kultūrinius, istorinius ar kitokius išliekamąją vertę turinčius paminklus, nei istoriniais svarbiais įvykiais pasigirti gali, tačiau išradingų, iniciatyvių ir darbščių žmonių dėka randa kuo gali keliaujančius po Lietuvą pas save prisivilioti ir kaip gražiai prisistatyti. Tuo tarpu Vidzgiryje yra graži gamta su gamtiniais ir istoriniais paminklais, yra ir infrastruktūra, kurią kiek patvarkius Alytuje atsirastų tokia lankytina vieta, kurią net ir taupūs lietuviai grįždami iš Lenkijos pilnomis bagažinėmis pigių lenkiškų prekių norėtų aplankyti. O gal vienas kitas važiuodamas pakeliui į Druskininkų sanatoriją sustotų pasivaikščioti?..

Beje, Vidzgirio miškas dar ir karinių paslapčių turi. Čia caro laikais buvo sukarinta zona su kareivinėmis ir įtvirtinimais, mat per mišką ėjo senas kelias iš Alytaus į Seirijus. Gerai paieškojus galima aptikti įtvirtinimų liekanų ar senojo kelio grindinio, o visa tai apjungus į vieną ar kelis maršrutus po Vidzgirio mišką nebūtų gėda ir Alytaus turizmo informacijos centro darbuotojams tokią lankytiną vietą turizmo parodoje pristatyti.

Vidzgirio mišką prisiminsiu ilgai. Dėl to, ką pamačiau ir dėl to, ko tiesiog neradau. Po 4 valandas trukusio pasivaikščiojimo ir nueitų 13 kilometrų Vidzgirio miškas tapo pažįstamas. Jei ne gerai pažįstamas, tai bent iš matymo.

 

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *