Įdomioji geografija – skyrelis, kurio nepraleisdavau niekur ir niekada. Dabar tokio pobūdžio informaciją matau gana retai. Gal todėl, kad laikmetis pasikeitė, gal todėl, kad su amžiumi keičiasi pats žmogus, o gal todėl, kad šiandien sausi faktai niekam jau nebeįdomus ir kur kas labiau vilioja gražios nuotraukos ir intriguojančios istorijos ar kita, vaizdžiai pateikta informacija? Kaip ten bebūtų simpatija geografijai manyje niekur nedingo, todėl vienai iš savaitgalio išvykų pasirinkau Kėdainius. Kelionės tikslas ne patys Kėdainiai, tačiau keli kilometrai už jų esantis Ruoščių kaimas, kuriame yra Lietuvos geografinis centras.

Lietuvos geografinis centras

1995 metais net trys organizacijos naudodamos kompiuterinę techniką nustatinėjo musų šalies geografinį centrą ir su labai nedidele paklaida jis buvo nustatytas būtent čia. Buvo pastatytas Lietuvos vidurį žymintis akmuo, o šalia jo įsitaisė dar du dideli laukų rieduliai, simbolizuojantys etnografinius regionus – Žemaitiją ir Aukštaitiją. Kiek vėliau ant vieno iš akmenų buvo įrengta granitinė plokštė su iškaltomis koordinatėmis bei ženklu, simbolizuojančiu Lietuvios vidurio ryšį su kosmosu. Šios vietos ryšys su kosmosu, kaip ir pats Lietuvos geografinis centras, priklauso nuo Lietuvos Respublikos sienų. Per visą Lietuvos valstybės gyvavimo istoriją geografinis centras būtų ne vieną kartą ir stipriai keitęs savo vietą, o atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją nėra garantijų, kad mažą Ruoščių kaimą amžinai garsins Lietuvos vidurio statusas.

Lietuvos geografinis centras

Akmenimis grįstu taku praeinu jaunų ąžuoliukų giraitę, kurioje kaip vienintelis akcentas stovi Kėdainių Rotary klubo pastatyta medinė skulptūra ir pajudu link lietuviškiausio geografine prasme Lietuvos miesto – Kėdainių. Palikdamas senamiestį vėlesniems apsilankymams, stabteliu prie vieno iš dviejų Lietuvoje esančių minaretų.  Pastatytas rusų generolo, grafo Totlebeno, minaretas apie savo atsiradimą saugo ne vieną istoriją, iš kurių net sunku atsirinkti, kuri tikra, o kuri išgalvota. Faktas, tik kad visos jos susijusios su moterimis ir kad minaretas niekada taip ir neatliko tiesioginės savo funkcijos, o tarnavo poilsio poreikiams ir kaip apžvalgai skirtas statinys.

Kėdainių minaretas

Nepertoliausiai nuo minareto susirandu Aušros gatvę, kurios gale pasitinka tarp medžių pasislėpusios medinės skulptūros.

Babėnų miško rekreacinis takas

Čia prasideda šimtametis Babėnų miškas, per kurį veda Babėnų miško pažintinis-rekreacinis takas. Naršant internetą Google’as pašykštėjo informacijos apie šį taką, ne ką dosnesnis pasirodė ir šalia aikštelės stovintis informacinis stendas su pavaizduota Babėnų miško prako schema.

Babėnų miško rekreacinis takas

Į mišką neria pora takų, tačiau renkuosi tą, prie kurio stovi informacinis stendas. Tai ne takas, o tikra miško autostrada – plati ir tiesi skrodžianti išilgai Babėnų mišką.

Babėnų miško rekreacinis takas

Šiltą vasaros dieną pasivaikščiojimas medžių pavėsyje yra tikra atgaiva, tačiau pirmą žmogų sutinku tik už poros kilometrų. Po kiek laiko sutikau ir dar pora miestelėnų, tačiau nei jokių informacinių stendų, nei maršruto ženklinimo ar rodyklių nėra. Su kiekvienu žingsniu artėju prie nuomonės, jog tai ne pažintinis, o paprastas pasivaikščiojimo takas, mūsuose rekreaciniu vadinamas. Priėjęs mišką kertančią Nuokalnės gatvę, kuri neseniai buvo užklota nauju asfalto sluoksniu, sugalvoju pereiti į kitą, lygiagretų taką. Pagal informacinio stendo schemą kažkur čia turėtų būti medžio lentelių dangos takas, bet jo neranku nei už likometro, nei už dviejų, nei šiame take, nei kitame.

Babėnų miško rekreacinis takas

Peršasi išvada, kad medinės lentelės neatlaikiusios gamtos poveikio supuvo ir buvo išardytos. Šiame miške takai neveda per drėgnas vietas, todėl medinių lentelių danga nėra būtina. Takas vietomis susiaurėja ir vėl praplatėja, o į galą sutampa su nedideliu miško keliuku, tačiau visur tvarkingas ir prižiūrėtas. Tvarkingas ir pats Babėnų miškas, matyt ne be reikalo mišku-parku vadinamas. Šviesus ir nemonotoniškas miškas-parkas raižyte išraižytas smulkių miško takelių, o pagrindinių takų pašonėje įrengtos atokvėpio vietos, išpuoštos medžio drožiniais.

Babėnų miško rekreacinis takas

Kad pateisinti pilnavertį rekreacinio tako statusą, kitame Babėnų miško-parko pakrašty įrengtas žvyruotaspaplūdimys. Babėnų tvenkinys – toliausiai nutolęs tako taškas, kur paskutinė medinė skulptūra kviečia atsigaivinti vandenyje.

Babėnų miško rekreacinis takas

Atgal takas veda tuo pačiu maršrutu, tačiau radęs ne visai tai, ko tikėjausi, nutariau paimprovizuoti. Grįždamas atgal viename iš takelių pasukau dešinėn ir po truputį pradėjau artėti prie M. Daukšos gatvės. Kėdainių miesto gatvė šį pavadinimą gavo neatsitiktinai, nes visai šalia jos beveik prieš 500 metų gimė Mikalojus Daukša. Ne vieną šimtmetį pragyvenęs, bet vis dar žaliuojantis ir gal net patį švietėją dar menantis netoli kelio auga Daukšos ąžuolas.

Daukšos ąžuolas

Jei ne Babėnų miško rekreacinis takas vargu ar būčiau aplankęs Daukšos ąžuolą, tačiau tai ir yra vienintelis dėmesio vertas objektas Babėnų mišką-parką išraizgiusiame rekreaciniame take (tiksliau – šalia jo). Vertėtų patikslinti ir tako ilgį. Nors internetiniuose šaltiniuose minimas 3,7 kilometro tako ilgis, pirmyn ir atgal nuėjau, aplankant Daukšos ąžuolą, lygiai 8 kilometrus. Po dviejų su puse valandos gryname ore savo pageidavimus pradėjo reikšti pilvas, todėl vos grįžęs į pradžią pradedu galvoti apie gastronominę kelionės dalį.

Tarsi nebūtų kur pavalgyti Kėdainiuose, važiuoju iki Sirutiškio, kur gerų atsiliepimų negailintys klientai rekomenduoja užsukti į kavinę Raganė. Pavadinimas nieko nesako, o ir pastatai neatrodo kažkuo išskirtiniai, tačiau tai netrukdo kavinės šeimininkams gaminti gardžius rankų darbo virtinukus. Virtuvėje nebuvau ir nemačiau, ar tikrai jie gaminami rankomis, tačiau virtinukų skonis šeimininkų žodžiais abejoti neleidžia. Jei kuo ir galima pasiskųsti, tai tik tuo, kad visų 15 rūšių virtinukų pabandyti tikrai nepavyks.

Naminiai virtinukai kavinėje Raganė

Kad ir kaip norisi mėgautis skoniu, trijų rūšių virtinukai beregint baigiasi ir pasikvietęs padavėją bandau vienu šūviu nušauti du zuikius – desertui užsisakau virtinukų su saldžiu įdaru. Jei Kavarską galima vadinti koldūnų sostine, Karmėlavą – cepelinų, tai Sirutiškis yra ryškus lyderis virtinukų kategorijoje. Nors visi į šią kavinę užsuka dėl virtinukų, čia galima įsigyti ir kitų skanių bei gražių daiktų, kurių gamintojų pasirinkimas byloja apie savitą šeimininkų požiūrį. Nesusilaikau nepaklausęs, gal kur parduotuvėse galima įsigyti šių virtinukų? „Deja ne!“ – nuskamba atsakymas. Pasirodo, norinčių prekiauti šiais rankų darbo virtinukais yra, tačiau šeimininkai jiems tiesiog neparduoda. „Tada pas mus nevažiuosit.“ – juokauja padavėja. Juokas pro ašaras, bet jei yra tokių, kurie kavos puodelio skrenda į Paryžių, tai ką reiškia dėl virtinukų nuvažiuoti į Sirutiškį? Kitą kartą būsiu protingesnis – pasiimsiu šaltkrepšį, tačiau toks protingas būsiu jau nebe pirmas.

Rankų darbo virtinukai Sirutiškyje

 

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *