Slidinėjimas Passo Tonale
2018 balandžio 14d.

Trys dienos Passo Tonale

Ramūnas Šukauskas
8 min. skaitymo

„Latte, please!” – užsisakiau puodelį kavos ir belaukdamas dairausi po Bergamo Orio al Serio oro uostą. Sunku patikėti, kad jis yra trečias pagal dydį Italijoje, o aptarnaujamų keleivių skaičiumi nusileidžia tik Romos ir Malpensos oro uostams. Bergamo oro uostas nėra didelis, o pasidairius pro langus nesunku įsitikinti, kad dominuoja pigių skrydžių kompanijos. Sakydamos nedidelis turiu omeny dydį bent jau Europos mastu, nes didžiausias Lietuvos oro uostas Vilniuje aptarnauja apie 3 kartus mažiau keleivių nei šis. Sunku lyginti Lietuvą su Italija.

Pagaliau man atneša tai, ką užsisakiau, bet ir toliau besižvalgydamas po oro uostą, gurkštelėjęs karšto gėrimo staiga suabejoju, ar aš tikrai gavau tai, ką užsisakiau? Skaidriame stikliniame puodelyje tarsi pienas baltuoja … pienas. Šiltas, išplaktas su standžia puta – tikras pienas. Toks, kokį LaVaras Ballas mėgsta gerti ir kokio gavęs Delfi TV konferencijos metu buvo labai nustebintas. Ne mažiau nustebau ir aš, tik priešingai nei amerikiečių šoumenas, aš prieš save laikiau šilto pieno puodelį. „Kodėl čia tik pienas?” – tuo metu mintis apie oro uostus nustūmęs į antrą planą visą dėmesį sukaustė šis klausimas. Atsakymas atėjo tarsi pats savaime – ko prašiau – tą gavau, nes jei norėjau kavos su pienu, tai ir reikėjo užsakyti Caffe latte. Latte Italijoje ir yra pienas. Be jokio pykčio ar nusiminimo užsisakiau puodelį Espresso ir po minutės jau gėriau Caffe Latte, tuos papildomus 1,20 euro nurašęs į Italijos pažinimo kaštus. Jaučiausi ne 1,20 euro praradęs, o atradęs dar vieną mažą dalelytę Italijos.

Slidinėjimas Italijoje

Tačiau atradimai Italijoje tuo nesibaigė, jie tik prasidėjo, nes dabar laukė kelionė išsinuomotu automobiliu į kalnus, o ten – 3 dienos ant slidžių. Nėr geriau, kai yra galimybė derinti darbą ir poilsį, todėl šiais metais vietoje įprastinio savaitės trukmės slidinėjimo kalnuose tenkinuosi trumpomis 3 dienų atostogomis. Jau minėtame Bergamo oro uoste laukia iš anksto išnuomotas automobilis. Pagal automobilių nuomos kainas galima spręsti, jog šiam verslui dar ne sezonas, nes trijų parų kaina vos perlipa 30 eurų ribą. Ir čia toli gražu ne pats pigiausias variantas, turintis komplektacijoje grandines. Apie alternatyvas nėra ką net galvoti, nes autobusų ir traukinių bilietai tikrai gausis brangiau, o su jaus nusigauti iki kalnų – ne tik nepigus, bet ir galvą stipriai pasukti priverčiantis galvosūkis. Po 10 minučių procedūros automobilio raktai jau kišenėje. Ne tik ne sezonas, bet ir ne piko metas, kai vienas po kito oro uoste leidžiasi keli lėktuvai ir automobilių nuomos punktus užplūsta keliautojai. Buvo tokia laimė Sicilijoje, kai eilėje teko praleisti 3 valandas, bet šį kartą jau po dviejų valandų pakilę į 1800 metrų aukštį privažiuojame Passo Tonale miestelį. Tai vienas arčiausiai Bergamo esančių slidinėjimo kurortų (~130km), kuriame bendras slidinėjimo trasų ilgis siekia 100km.

Slidinėjimas Passo Tonale

Ant pačios Lombardijos ir Tentino Alto Adige regionų ribos esantis slėnis apjungia tris – Passo Tonale, Ponte di Legno ir Temu miestelius. Pastarieji du yra 1100 – 1200 metrų aukštyje, todėl pavasarinės saulės paveiktos žemiausios trasos kovo mėnesį kiek pažliugusios. Vingiuodamos per mišką ir tarsi besislapstydamos nuo kaitrios saulės spindulių šios trasos daugiau džiugina patyrusius slidininkus, net ir jiems vietomis sukeldamos švelnų šiurpuliuką. Gerai jaučiasi čia tik kalnų slidinėjimo profesionalai, kurie visas dienas treniravosi arba dalyvavo varžybose. Keltuvai ne patys naujausi ir ne patys greičiausi, todėl žvarbiu žiemos oru komforto gali ir pritrūkti, o į aukščiausią vietą, nuo kurios atsiveria graži snieguota panorama, galima pasikelti tik ilgu kaip laukimo valandos ir daug sentimentų sukeliančiu bugeliuku.

Slidinėjimas Passo Tonale

Slidininkų patogumui Ponte di Legno ir Passo Tonale miesteliai sujungti ilgu keltuvu su kabinomis. Jei iš Passo Tonale slidinėjimo zonos galima nučiuožti į kitas dvi kitas zonas, tai priešinga kryptimi lieka vienintelis kelias – keltuvas. 15 minučių ir prieš akis atsiveria trečia slidinėjimo zona. Priešingai nei žemiau esančiuose miesteliuose sniego čia netrūksta ir jo storis siekia 2,5 metro. „Daug sniego čia”, – pastebiu nuomodamasis slides, bet sunkiai angliškai kalbanti italė nepritariančiai sako, kad sniego ne daug, o normaliai. Tebūnie „normaliai”, kur kas svarbiau kad oras būtų normalus, nes pirmoji diena buvo labiau panaši į itališką latte, nei į saulėtą pavasarišką dieną.

Slidinėjimas Italijoje

Orų prognozė ir kitas dienas pranašavo visiškai nepavasariškas, tačiau sekančią dieną tarsi spjovusi į prognozes pro debesis pradėjo rodytis saulė, kuri nuo pietų taip įsismagino, jog bematant nubaudė visus pamiršusius kremą nuo saulės. Kliuvo ir man, tačiau dėl gražių Alpių vaizdų ir puikių slidinėjimo sąlygų galima ir pakentėti. O gražių vaizdų pasižiūrėti keliuosi į 3000 metrų aukštyje esantį Presena ledyną, kuriame slidinėti galima net ir vasarą.

Slidinėjimas Passo tonale

Čia tikras rojus purų sniegą mėgstantiems slidininkams, nes nuo pat viršaus veda puraus sniego trasa, o pačiame miestelyje netgi reklama kabo, jog adrenalino mėgėjus sraigtasparnis skraidina į kalnų viršūnes. Nesusigundžiau, tačiau nepraleidau progos nučiuožti viena ilgiausių slidinėjimo trasų visose Alpėse, kurios ilgis siekia 11 kilometrų, o aukščio perkrytis net 1800 metrų. Prasidėjusi pačiame viršuje ji iš pradžių pažymėta raudonai, o kiek vėliau tampa juoda Paradiso trasa. Juodos spalvos baimintis nereikia, nes ji kur kas smagesnė nei juodos trasos vedančios į Temu miestelį ir net galima suabejoti ar neturėtų ją pažymėti raudona spalva, o ne juoda. Toliau trasa tampa tai raudona, tai mėlyna ir vingiuodama mišku nusileidžia į slėnį, kur palei tekančią upę pasiekia Ponte di Legno slidinėjimo zoną.

Slidinėjimas Ponte di legno

Pradedantiesiems ir tiems, kam čiuožimas tomis pačiomis trasomis po kelis ar keliolika kartų nesukelia nepasitenkinimo, Passo Tonale yra tinkama vieta. Pietiniame kalno šlaite vienas šalia kito į kalną kyla keltuvai, o besileidžiančios žemyn trasos susipina tarpusavyje tarsi nesušukuoti plaukai. Jei jūsų Dievas neapdovanojo gera orientacija, tai šiame slėnyje jos pakaks tokios, kokią turite, vis tiek nusileisite į Passo Tonale. Miestelis nedidelis, namai apsnigtais stogais ir nukarusiais varvekliais kantriai laukia ateinančio pavasario, o miestelio pakrašty stovintys keli daugiaaukščiai namai atrodo kaip kokie svetimkūniai pradrėskę baltą snieguotą žiemos užklotą. Vakarais vos vienas ar du langai įžiebia šviesą, todėl neaišku, kas gyvena tuose vaiduokliškai tamsiuose namuose, o ir kokia jų paskirtis lieka neatsakytas klausimas. Vaikščiojant po miestelį galima pamatyti ir vieną kitą namą su piešiniais, tik  jų ne tiek daug kaip kokiame Kanazėjuje, kur ladinai mėgsta taip išdabinti savo namus, kad galima vaikščioti po miestelį kaip po muziejų po atviru dangumi ir gėrėtis liaudies menu.

Slidinėjimas Italijoje

Vietinio liaudies meno daugiau pamatyti galima pastatų viduje, kur kavinės ir restoranai puikuojasi sienomis su piešiniais, o medžio raižiniais ir ornamentais dekoruotos lubos kuria kalnų tradicinio restorano atmosferą. Ta atmosfera neįsivaizduojama be išraiškingų ir ne pačių simpatiškiausių veido bruožų italių, kurios pasitinka vos įėjus į restoraną ir kurių laikysena, elgesys ir akių žvilgsnis tarsi sako „čia aš šeimininkė”. Labai tikėtina, kad jos tikrai šeimininkės, nes padavėjos vien nuo jų žvilgsnių pradeda lakstyti kaip užsuktos. Tik man nuo to nei šilta, nei šalta, gal tik smalsu ką jų vyrai veikia ir kokias funkcijas atlieka tokiame šeimos versle, ir jei beveik visuose restoranuose ar picerijose imamas mokestis už stalo padengimą, tai kodėl neimamas mokestis ir už indų plovimą?

Slidinėjimas Italijoje

Passo Tonale miestelyje be namų apsnigtais stogais ir tuose namuose įsikūrusiuose restoranuose šeimininkaujančių vyriškų bruožų turinčių šeimininkių tiesiog negalima nepastebėti didelio paminklo, skirto žuvusiems Didžiojo karo metu. Didžiuoju karu italai vadina Pirmąjį pasaulinį karą, kai jų priešininkė buvo kitoje Alpių pusėje įsikūrusi Austro-Vengrija. Siena tarp šių dviejų valstybių ėjo Alpių kalnais, kur karo metu nusidriekė fronto linija, o kelios svarbiausios kalnų perėjos, tokios kaip Passo Tonale, turėjo ypač didelę strateginę reikšmę ir abiejų pusių buvo akylai saugomos. Vos prieš metus slidinėjant Marmolados apylinkėse ir garsiąjame Sella Ronda žiede teko lankytis aukščiausiai Europoje įsikūrusiame Didžiojo karo muziejuje bei keliauti Didžiojo karo maršrutu, todėl šis paminklas, pažymintis atminimą tiems 800 abiejų pusių žuvusių karių, atrodo tarsi girdėtos istorijos tęsinys.

Slidinėjimas Italijoje

Dar bent poroje vietų kalnuose teko matyti įamžintą karo laikų atminimą, primenantį, jog šiandien pramogaujame ten, kur prieš 100 metų liejosi kraujas, kad šiandien ieškome dar didesnio komforto ten, kur kažkada žmonės kovojo tokiomis atšiauriomis sąlygomis, kokiomis šiandien net nosies nekišame iš namų. Tikrai ne didelė dalis slidinėjančių Passo Tonale žino apie čia vykusį karą ar bent prieina prie paminklo, tačiau dauguma puikiai žino populiarųjį kokteilį Aperol Spritz, kuriuo mėgaujasi slidinėjimo pabaigoje. Kai geras oras Apres Ski prasideda jau nuo pietų ir iki maudymosi kostiumėlių išsirengę poilsiautojai skambant trankiai muzikai judina grakščius ir nevisai, stipriai nuo tobulų formų nutolusius kūnus. Atsipalaidavimas pasiekia apogėjų. Prie pat keltuvų įsikūrę barai vilioja paskutinį kartą nuo kalnų nusileidusius slidininkus alumi, siūlydami du bokalus už vieno kainą, tačiau nepanašu, kad tokios akcijos turėtų bent vieną šimtąją tokio pasisekimo kaip kad turi Lietuvoje ir staiga pagaunu save galvojant, jog po keliolikos minučių išgersiu alaus už pusę kainos.

Slidinėjimas Italijoje

Trijų dienų slidinėjimas Passo Tonale pasirodė kaip tik – užteko laiko ir visas trasas išbandyti, ir visuose slėniuose apsilankyti ir visus miestelius pamatyti. Didžiosios slidinėjimo zonos, siūlančios su vienu skipass’u mėgautis net keliais šimtais kilometrų trasų, išpuikina ir užkelia lūkesčių kartelę, todėl vykstant slidinėti į mažesnius slėnius verta pagalvoti apie slidinėjimo trukmę, apie galimybę pervažiuoti į kitus slėnius ar tiesiog dalį laiko skirti pažinčiai su šalimi, regionu, miesteliu.

Dėl mažos rinkos specifikos greičiausiai ir ateityje Lietuvoje turėsime taikstytis prie aukštų kainų ir gan siauro pasirinkimo. Tas galioja ne tik prekėms bet ir kelionėms, todėl norint nukeliauti kažkur kitur, nei siūlo Lietuvos kelionių operatoriai, tenka kelionę planuotis pačiam. Slidinėjimo kelionės turi keletą papildomų sąlygų. Visų pirma tai slidinėjimo inventorius. Mėgstu naudotis savuoju, bet šį kartą inventorių nuomojausi, o užsisakydamas per internetą iš anksto – ženkliai sutaupiau. Nereikėjo papildomai rūpintis kaip inventorių nuo oro uosto nusigabenti iki kalnų, todėl sekantį kartą elgčiausi lygiai taip pat. Tik patarčiau atidžiai rinktis nuomos punktą, nes prieš metus nuomojantis inventorių Kitzbiuhelio kurorte inventoriaus stovis buvo tik patenkinamas. Beje, slidininko batus šįkart pasiėmiau savo, nes lagamine buvo pakankamai laisvos vietos.

Kalnų slidinėjimo kurortai įsikūrę kalnų slėniuose, todėl viešuoju transportu juos pasiekti nėra paprasta. Vieną ar du kartus per savaitę tarp oro uostų ir slidinėjimo kurortų važinėja shuttle autobusai, tačiau įvertinus skrydžius, kainą, miestelio ir viešbučio vietą, toks susisiekimo būdas pasirodė visiškai nepatrauklus. Lieka tik automobilio nuoma, o ją išbandžius apie jokias kitokias alternatyvas nesinori net galvoti. Nuomos kaina parai apie 10 eurų, o  nuvažiuoti pirmyn ir atgal apie 260 kilometrų kurui neišeina net 20 eurų, todėl važiuojant dviese tai ne tik pigus, bet ir pats patogiausias būdas. Po šių metų savarankiško keliavimo patirties slidinėjimo vietų pasirinkimas kitiems metams tapo ypač didelis.

Tavo įvertinimas priimtas! Autorius tau sako Ačiū!
Perskaitei? Įvertink kaip patiko!
Vertinimas privalomas

Įvertink tinklaraščio įrašą. Padėk autoriams kurti gerą turinį, o skaitytojams – atsirinkti, kas įdomu ir vertinga