Nori pažinti nepopuliarias Vilniaus vietas? Tada dalyvauk Gatvės gyvos organizuojamose ekskursijose ir atrask Vilnių iš naujo. Skamba kaip reklama? Tebūnie, negi gaila pasakyti ką nors gero jei yra už ką? Juk lietuviškoje internetinėje erdvėje tik kas ketvirtas ar penktas komentaras teigiamas. Visi viską kritikuoja, o parašyti ką nors pozityvaus tiesiog nemadinga.  Kita vertus pozityviam vertinimui yra pagrindas. Tas pagrindas – tai dar viena ekskursija po Dievo užmirštą ir ne patį geriausią įvaizdį turintį Vilniaus mikrorajoną – Naująją Vilnią.

Ekskursiją pradedam Kojelavičiaus gatvėje prie užtvankos. Kaip visada, Albertas gerai pasiruošęs ir padalina atspausdintą žemėlapį su ekskursijos maršrutu, o pačią ekskursiją pradedam nuo Naujosios Vilnios pilkapyno.

Naujosios Vilnios pilkapynas

Čia esantys pilkapiai bei nuo kalvos per dar nesužaliavusių medžių šakas matomas Rokantiškių piliakalnis tik patvirtina, kad žmonės šiose vietose gyvena gal tūkstantį metų. Įsikūrus Vilniui ir jam plečiantis, žmonės mieliau rinkosi gyvenimą prie Vilnelės, nes Neris jiems buvo per didelė upė. Taip aukštyn palei Vilnelės upę kuriantis kaimams, kūrėsi ir fabrikai bei gamyklos. Toks pramonės vystymasis ir davė pradžią Naująjai Vilniai.

1823 metais kairiąjame Vilnelės krante, savo dvaro teritorijoje, turtingas dvarininkas Puslowskis įkūrė popieriaus fabriką. Fabriko administracija įsikūrė dvaro pastate, o pagrindinis gamybinis pastatas su aukštu kaminu ir pagalbiniai pastatai buvo pastatyti papildomai arba pritaikyti jau esami.

Kučkuriškių popieriaus fabrikas

Prie jau esamo malūno, balinimo įrangos ir popieriaus presų fabrikas 1844 metais nusipirko pirmąją anglišką ruloninę popieriaus gaminimo mašiną. Gamyba tapo labiau automatizuota. Įdomu tai, kad pradžioje popierius buvo gaminamas tiesiog iš skudurų ir tik vėliau pradėta naudoti šiaudų ir medienos celiuliozė.

Fabrikas vis didino gamybos apimtis ir popieriumi aprūpindavo ne tik Lietuvą, bet buvo vežamas ir į Rusiją. Nukentėjęs I pasaulinio karo metu, o po to lenkams okupavus Vilniaus kraštą, fabrikas buvo atstatytas, bet prieškarinės gamybos mastų niekada nebepasiekė.

Prasidėjus II pasauliniam karui atėjusi sovietų valdžia likvidavo dvarą, o patį Kučkuriškių popieriaus fabriką 1957 metais perorganizavo į kartotinės taros gamyklą. Gofruotas kartonas čia buvo gaminamas iki pat 2001 metų.

Nors buvusio dvaro ir Kučkuriškių popieriaus fabriko pastatai įtraukti į Kultūros vertybių sąrašą, dabar čia šeimininkauja įvairios įmonės, fabriko kontora paversta sandėliu.

Kučkuriškių popieriaus fabriko kontora

Pasak Alberto, jam teko matyti informaciją, kad Grigiškių popieriaus fabrikas savo veiklos pradžią bando sieti su Kučkuriškių popieriaus fabriku, tačiau jokių tą sąsają patvirtinančių įrodymų nerado. Jei ant Gritės rulonėlio  puikuosis Anno 1823, nuo to popierius geriau nevalys, tačiau marketingistai tai mielai panaudotų prekinio ženklo papildomai vertei sukurti. O gal tai jau ir daro?

Grįžę į aikštelę kompletuojam ekipažus ir važiuojam prie sekančio ekskursijos objekto – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvės. Cerkvės, kuriai taip ir nebuvo lemta tapti mūrine. Pradėta statyti 1903 metais dėl lėšų stygiaus ji pastatyta medinė, o statyba užtruko ištisus 5 metus. Vėliau buvo dar vienas bandymas pastatyti mūrinę cerkvę, tačiau vėl sutrukdė lėšų stygius, o jau sumūrytos plytos tiesiog buvo išnešiotos.

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė

Kol nebuvo šios cerkvės, Naujosios Vilnios gyventojai religines apeigas galėdavo atlikti geležinkeliu atvažiuojančiame specialiai įrengtame vagone. To nebuvau girdėjęs.

Toliau važiuojam prie Šv. Kazimiero bažnyčios, kuriai leidimą statyti generalgubernatorius davė 1906 metais. Pati bažnyčia pastatyta 1911 metais, o II pasaulinio karo metais buvo apgriauta, bet vėl atstatyta. Tai pagrindinė katalikų bažnyčia Naujojoje Vilnioje.

Šv. Kazimiero bažnyčia

Po nedidelio nukrypimo link bažnyčių, vėl grįžtame į pramoninę Naująją Vilnią. Ji kažkada buvo trečias Lietuvos miestas pagal pramonės išsivystymą. Čia veikė popieriaus fabrikai, lentpjūvės, siuvyklos, mezgyklos, odos ir mielių gamyklos ir … dalgių gamykla. Ir ne bet kokia, o didžiausia pasaulyje. Ji kasmet pagamindavo beveik 3 milijonus dalgių, kurie buvo vadinami „litovkomis“. Taip čia pagaminti dalgiai buvo vadinami visoje Rusijoje, net ir Sibire. Jie buvo gaminami iš švediško plieno ir pasižymėjo aukšta kokybe.

Einame pasižvalgyti po pramoninę zoną, kur prieš šimtą metų veikė garsusis dalgių fabrikas.

Buvusio dalgių fabriko teritorija

Dalis pastatų stovi apleisti ir tušti, o šlovinga praeitis likusi tik knygose ir atsiminimuose. Dalyje pastatų vykdoma vienokia ar kitokia ūkinė veikla, o visa teritorija panaši į Naujosios Vilnios „verslo centrą“, kuriame dominuoja autolaužynai ir kita panašaus lygio amatininkystė.

Pramoninės zonos šiandieniniai vaizdai

Tais laikais kuriantis ir vystantis pramonei buvo netgi pakeista Vilnelės upės vaga. Tą byloja archyvinė nuotrauka:

Senoji Vilnelės vaga

Naująjai Vilniai, kaip pramoninio miesto vystymuisi, didelę įtaką turėjo geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva tiesimas. Čia įkūrus geležinkelio mazgą aplink jį plėtėsi geležinkeliečių gyvenvietė, sparčiai statėsi įvairūs fabrikai. Per Naująją Vilnią ėjo ir kitas svarbus geležinkelis Minskas – Liepoja.

Naujosios Vilnios geležinkelio stotis

Naujosios Vilnios geležinkelio stotis buvo ta vieta, iš kur į Rusijos gilumą pajudėjo pirmieji vagonai su tremtiniais. Šalia geležinkelio stoties 1991 metais pastatytas paminklas, skirtas tremties tragedijai atminti. Paminklo autorius kryžiui sukurti panaudojo bėgius ir pabėgius.

Paminklas tremtiniams

Visai šalia stovi memorialas, kurį sudaro garvežys ir du vagonai (tokie, kokiais į Sibirą ir buvo vežami tremtiniai).

Memorialas tremtiniams

Toli neinant apžiūrime ir dar vieną ekskursijos objektą – Maxima parduotuvę?!. Apžiūrime todėl, kad ji įsikūrusi buvusiame kino teatre „Draugystė“, statytame 1957 metais. Kelis dešimtmečius veikusiame ir gan gausiai lankomame kino teatre kiną žiūrėti galėdavo virš 300 žiūrovų. Po Nepriklausomybės paskelbimo pastatas tapo apleistu. Iš spaudos archyvų matosi, kad toks vaizdas niekieno nedžiugino, tačiau kai Maxima prekybos tinklas renovavo į paveldo sąrašą įtrauktą pastatą (dalis pastato buvo nugriauta ir pastatytas naujas priestatas) ir jame įrengė parduotuvę, atsirado kritikuojančių tokį sprendimą. Kas geriau, leisti nykti, ar leisti pasityčioti? Ar labai jau čia buvo pasityčiota iš to stalinistinio pastato, nežinau, bet manau, kad Naujoji Vilnia šiuo atveju daugiau leimėjo nei prarado.

Buvęs Draugystės kino teatras

Visai netyčia internete aptikau prieš metus atliktą Naujosios Vilnios ateities vizijos studiją, kuri buvo atlikta atsižvelgiant į gyventojų pastabas ir pasiūlymus. Gal dar turi šansų Naujoji Vilnia išgyventi antrą jaunystę? Tas pats Užkalnis šiam rajonui „nupiešė“ šviesesnį rytojų.

Toliau Pergalės gatve važiuojam prie bažnyčios ilgu pavadinimu – Naujosios Vilnios Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios. Sako, kad ji dar Karo įgulos pavadinimu žinoma. Nors bažnyčia buvo suprojektuota ir pradėta statyti dar tarpukariu, tačiau pašventinta tik 2002 metais, o prie sovietinės valdžios bažnyčios pastatas  buvo naudojamas kaip sandėlys ir sporto salė.

Naujosios Vilnios Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

Toliau einame prie statinių komplekso, kuris yra bene didžiausias carinės Rusijos architektūros pavyzdys. Tai Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, kuri iškilo 1903 metais valdžiai nusprendus steigti apygardų psiciatrijos ligonines. Carinės Rusijos laikais egzistavo taip vadinama baudžiamoji psichiatrija, kai su valdžiai neparankiais  visuomenės veikėjais ar kitais aktyvistais buvo susidorojama juos uždarant į psichiatrijos ligonines.

Prasidėjus lenkų okupacijai ir vėliau karo metais, pastatai tarnavo kaip kareivinės tai vienos, tai kitos pusės kariuomenei. Po karo stipriai apgriauti ligoninės pastatai stovėjo apleisti iki pat 1959 metų, kai į valdžią atėjęs Chruščiovas iš principo dėl tų pačių tikslų atstatė psichiatrijos ligoninę. Lozungas teigė, kad kiekvienas, kuris kovoja prieš sovietų valdžią yra nenormalios psichinės būklės. Buvo, kad ligoninėje „gydėsi“ apie 5000 ligonių, tarp kurių buvo ir tokių, kuriems reikėjo pagalbos, ir tokių, kurie sąmoningai buvo verčiami „daržovėmis“. Sako, dar klausimas kam labiau nepasisekė – ar tiems, kurie buvo ištremti, ar tiems, kurie buvo čia uždaromi. Kita vertus, dalis žmonių patys veržėsi čia būti uždaromi. Tai tarnybos kariuomenėje besistengiantys išvengti jaunuoliai. Gal tokių ir dabar atsiras kai tarnyba kariuomenėje tapo privaloma?

Vilniaus psichiatrijos ligoninė

Greta durnyno, kuris užima daugiau nei 140 hektarų plotą, yra tarybinių karo belaisvių kapinės. Daugiau kaip 4500 žmonių buvo nukankinti fašistų 1941 – 1943 metais.

IMGP2872

Vėl važiuojame atgal į pramoninę Naujosios Vilnios zoną, kur tarp pramoninės paskirties pastatų stovi vieniša apleista „pilaitė“. Ta istorizmo-romantizmo stiliaus „pilaitė“ tai buvusio popieriaus fabriko Sofija, statyto XX a. pradžioje, administracinis pastatas. Apie šį fabriką informacijos beveik nėra, o ir gan keistai atrodo kaip toks pastatas išliko ir sovietmečiu, ir Nepriklausomybės laikais tarp aplink iškilusių naujų ar restauruotų pramoninės paskirties pastatų.

Sofijos popieriaus fabriko administracinis pastatas

Toje pačioje Pramonės gatvėje stabtelime prie buvusios „Žalgirio“ metalo staklių gamyklos. Sovietiniais metais tai buvo viena didžiausių staklių gamyklų, importavusi stakles į daugiau nei 50 pasaulio šalių. Kaip ir daug kitų gamyklų, Nepriklausomybės pradžioje buvo nesėkmingai privatizuota t.y. parduota neegzistuojančiai kompanijai iš JAV. Vėliau „Žalgirio“ ir „Komunaro“ gamyklose sukurtas stakles gamino AB „Vingriai“, kurie „Žalgirio“ gamyklos patalpose ir įsikūrė. Likimas ar ne, bet ir ši įmonė greitu laiku turėtų baigti gyvavimą. Švelniai tariant keistai atrodo valstybės ūkiškumas, kai „Žalgiris“ bankrotavo nesumokėjęs į biudžetą milijoninių sumų, o „Vingriai“ visais būdais stengdamiesi išvengti bankroto jau dabar vien Sodrai skolingi 2,2 mln. eurų. Panašu, kad Grybauskaitė teisi: Lietuvoje dar apsimoka sukčiauti, vogti ir vengti mokesčių.

Buvusi Žalgirio gamykla

Besiklausant pasakojimo apie liūdnas gamyklų istorijas, priėjo pasipiktinęs asmuo ir paklausė kas leido fotografuoti? Neatėjo į galvą jo paklausti, o kas jiems leido mokesčių nemokėti? Paklausė ir nuvažiavo su džipu, už mūsų visų pinigus…

Ekskursijos pabaigai Albertas suorganizavo apsilankymą elektrinių traukinių depe. Tokią galimybę turėjo tik tie, kurie ekskursijoje dalyvavo darbo dieną. Tai vienintelis depas Lietuvoje, kuris aptarnauja elektrinius traukinius. Čia jie visi ir nakvoja, išskyrus vieną, kuris į Kauną nuvažiuoja vėlų vakarą ir ten pasilieka iki ryto. Elektrinių traukinių Lietuvoje nedaug, nes elektrifikuota yra tik geležinkelio atkarpa Naujoji Vilnia – Vilnius – Kaunas ir Vilnius – Trakai. Po truputi jaunėja ir elektrinių traukinių parkas: senas „električkas“ priduoda į metalo laužą arba parduoda aukcione, o po to įsigyja naujus ir modernius čekiškus Škoda elektrinius traukinius. Kaina tokio traukinio viršija 3 mln. eurų. Galima tik pavydėti čekams, kurie sugebėjo ne tik išsaugoti pramonę, bet ir stipriai modernizuoti. O pas mus lietuviškos privatizacijos rezultatus puikiai iliustruoja ką tik apžiūrėtos Naujosios Vilnios pramoninės zonos likučiai.

Elektrinių traukinių depas

Jei kam kils noras sudalyvauti ekskursijoje po Naująją Vilnią – sekite Gatvės gyvos naujienas, manau, kad ekskursija bus kartojama, jei tik norinčių bus. Kas mėgsta tyrinėti miestą savarankiškai, maršrutas čia:

 

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *