Vaikas vis klausia: kada ruduo ateis?
Jau ruduo, – sakau.
O tai kodėl lapai nuo medžių nekrenta, – logišką klausimų seką dėlioja toliau jis.
Todėl kad šiltas ruduo, – atsakau, bet ir pats jaučiu, kad toks atsakymas aiškumo vaikui nepridėjo.

O ruduo tikrai šiltas. Net per švelniai pasakyta, kad šiltas, nes antrąjį rugsėjo savaitgalį temperatūra pakilo gerokai virš 20 laipsnių ir visi išvažiavimai iš Vilniaus buvo tiesiog užkišti. Visi skuba arčiau gamtos, o laimingiausi buvo ištrūkę iš darbo anksčiau ir išvengę spūsčių. Su laimingaisiais iš miesto ištrūkom ir mes, ir jau nuo pat penktadienio vakaro mėgavomis puikiu oru.

img_7324

Veiklos turėjom daug ir įvairios, o maudynių ežere buvo ne ką mažiau nei vasarą, todėl turistavimui laiko liko mažai. Netoliese, per Aukštadvario regioninio parko miškus vingiuoja dar neišbandytas Protėvių takas, kurio ilgis beveik 10 kilometrų. Jį ir pasirinkome šeštadienio popietei. Kadangi laikas ribojo, leidomės į žygį be jaunųjų keliautojų, nes planuojamas žygiavimo greitis turėjo viršyti 4 km/h.

Protėvių takas – taip vadinasi pažintinis turistinis maršrutas, prasidedantis Strėvos kaime ir besitęsiantis iki Spindžiaus ežero ir atgal. Tiek šį taką, tiek Žaliąjį taką, vingiuojantį Spindžiaus mišku kitoje Strėvos upelio pusėje galima pradėti nuo prie kelio Vilnius – Prienai esančios automobilių aikštelės, į kurią kreipia Strėvos įgriuvos rodyklė. Keliauti pradedame be didelio užtikrintumo, nes informacijos apie Protėvių taką internete nėra per daug. Jos nedaug ir čia stovinčiuose stenduose, kur viename iš jų pavaizduotas maršrutas be jokių paaiškinimų ir nuorodų, kitame – pats maršrutas su objektais ir paaiškinimais, bet aiškumo galėtų būti ir daugiau. Žygį pradedam nusifotografuodami žemėlapį ir tą primigtinai rekomenduoju padaryti kiekvienam. Tiek čia, tiek ir kituose takuose. Lengviau susiorientuosit, o ir neiškumams iškilus išeitį greičiau rasit, aišku, jei tas maršrutas bent jau kelių kilometrų ilgio. Išbandyta, patikrinta, padeda.

Protėvių takas

Palikę automobilius žygiuojam link Strėvos kaimo, kur pakeliui sutinkame Strėvos upelį, įtekantį į Stankos ežerą. Prie tiltelio stovi pasvirusi ir į praeivius žvelgianti medinė skulptūra, o ežere – tinkama vieta išsimaudyti.

Protėvių takas

Už keleto žingsnių stovi iškaba „Strėvos eiguva“, o priėję Strvėvos kaimą randame pastatą su tokiu pačiu užrašu. Pasirodo, eiguva tai mažesnis girininkijos teritorinis vienetas, kurį prižiūri eigulys. Tai joks lankytinas objektas, tiesiog naujas išmoktas žodis lietuvių kalboje.

Protėvių takas

Prieiname sankryžą su žemėlapiu. Ko gero čia ir bus pažintinio turistinio maršruto pradžia ir laikydamiesi kairės akmenuotu keliu pradedame žygį. Ar nebus šis akmenimis grįstas kelias išlikusi karališkojo vieškelio dalis?

Protėvių takas

Prieiname Vilnius – Prienai plentą ir jį kertame. Po gero kilometro vėl takas kerta plentą ir ties posūkiu į Rūdiškes pasiklystame. Apsukę ratą miško keliukais ir takeliais randame taką kaip tik toje vietoje, kur stovi stendas apie Karališkąją virtuvę. Jei važiuodami plentu ir pamatę Karališkosios virtuvės rodyklę sugalvotumėte užsukti pavalgyti (neslėpsiu, tokia mintis kažkada buvo kilusi) – nusiviltumėte, nes tai, viso labo, mitologinė vieta. Kadaise šioje vietoje buvo šaltinis, kuris ištyškęs vėl susigerdavo į smėlėtą gruntą. Vėliau jis buvo užpiltas ir taip susiformavo pelkutė. Sako, senais laikais kunigaikščiai jodami medžioti čia sustodavo pailsėti ir ši vieta Karališkąja virtuve praminta buvo. Įminę Karališkosios virtuvės paslaptį ir įrodę, kad maršruto nuotraukos ar plano turėjimas – neginčytina nauda, einame toliau, kol pakelėje pasirodo pilkapiai. Strėvos pilkapiuose yra 1,5m. aukščio ir 6 – 12 m. skersmens 23 sanpilai, kurie datuojami IX – XII a.

Protėvių takas

Nors ir ruduo, ir saulė jau vakarop pasukusi – rūbai drėksta nuo prakaito. Oras tikrai nerudeniškas, o vienintelis rudens atributas sutinkamas mūsų kelyje – voratinkliai. Už pilkapių miško keliukas įsuka į žvyrkelį ir keletą kilometrų tenka žygiuoti keliu. Ant kelio voratinklių nėra, bet vos tik įsukus į mišką vėl tenka nuo veido, rankų ir rūbų krapštyti voratinklius. Į mišką sukame priėję Julijanavos gyvenvietės ženklą ir šalia jo stovinčią nuorodą link Špokų vinkšnos (tokiais, kaip ant nuorodos prikabintais geltonos ir žalios spalvos apskritimais paženklinti pakelėje ir palei taką augantys medžiai – taip žymimas Protėvių tako maršrutas). Šiandien sužinojau, ką reiškia eiguva, tuoj sužinosiu ir ką reiškia vinkšna. Niekada neteko su šiuo žodžiu susidurti anksčiau. Skamba kiek mistiškai, bet tai tiesiog medis. Retokas guobinių šeimos medis su aštuoniais kamienais, kurio apimtis ties kelmu siekė net 4,8m. o dabar jau guli ant šono.

Protėvių takas

Vinkšnos mėgsta šaltiniuotas vietas, o būtent čia, stačiuose šlaituose, tų šaltinių gausu. Rašoma, jog čia yra reta Europos Bendrijos svarbos gamtinė buveinė – šaltiniai su besiformuojančiais tufais. Tufai tai kalkinių nuosėdų gniužulai, siekiantys iki keliasdešimt centimetrų dydžio (trečias šiandien išmokštas žodis :)) turėtų atrodyti gana įspūdingai, bet kiek palaipiojus šlaitu pamatyti nepavyko. Reikalingos tikslesnės nuorodos arba tiesiog reikia žinoti kaip atrodo tai, ko ieškai. Beje, jei informaciją įsisavinau teisingai, tai spėju, kad čia vinkšna.

Protėvių takas

Nežiūrėdami taką žyminčių rodyklių, takeliu, vedančiu per dilgėlėmis užžėlusią drėgną daubą, prieiname visiškos ramybės oazę – Spindžiaus arba Špokų kaimą. Seni mediniai namai ir gal net XIX a. menantys seni ūkio reikmenys byloja, kad gyvenimas čia vyksta kitu tempu. Atviros tiesiai į gatvę vedančios durys ir pro langus be užuolaidų matomas prabangos nežinantis namų vidus sukuria paprasto ir jaukais kaimo vaizdą. Kaimo, kur žmonės gyvena čia ir dabar.

Protėvių takas

Be tos visa esybe spinduliuojančios ramybės šis kaimas turi dar kai ką – tai atsiveriantį kraštovaizdį į Spindžiaus ežerą. Jis ten, už keliolikos metrų.

Protėvių takas

Abejoju, ar daugelis tų, kurie eina šiuo pažintiniu turistiniu maršrutu, užsuka į šį kaimą. Tako ženklinimas dar nepriėjus vinkšnos rodo, jog reikia suktis ir eiti atgal, todėl čia patenka tik tie, kurie nebijo išklysti iš tako. Mums taip pat reikėjo pakalbinti pora vietinių ir paklausti kaip teisingai rasti tako tęsinį, nes praėjimo per kaimą nėra. Kaip ir dera tikriems vietos gyventojams, apylinkes jie pažįsta. Ne tik kelią parodė, bet dar pasakė, kad netoliese Alkas yra ir Spindžiaus ąžuolas auga. Alko neieškojome, nes jis ne prie tako ir nepaženklintas, o štai kad Spindžiaus ąžuolas nebus pažymėtas – nesitikėjome. Praėjome keletą ąžuolų-galiūnų, gal vienas iš jų ir buvo tas Spindžiaus ąžuolas, bet vis tikėjomės, kad išvysime šalia takelio stovinčią informacinę lentelę ar bent nuorodą. Deja. Paguodė tik tai, kad informacinę lentelę turėjo paskutinis maršruto objektas – užankantis ežeras Akutė.

Protėvių takas

Einant vis garsiau ir garsiau girdėjosi plentu Vilnius – Prienai važiuojančios mašinos, o rudeninė saulė paskubomis pradėjo slėptis už medžių. Pradėjo vėsti. Žygį baigėme pačiu laiku. Išlepintiems keliautojams vargu ar pasirodys įdomus šis pažintinis turistinis maršrutas Protėvių takas, bet tiems, kurie tiesiog mėgsta pasivaikščioti ir tuo pačiu ką nors pamatyti – gal ir nieko. Tik reikia turėti omeny, kad maršrutas ilgas. Internete rašoma, kad tako ilgis – 9,5 km, bet mes su nedideliu paklydimo prie plento ir Špokų kaimo lankymu sukorėme lygiai 11 km. Geras pasivaikščiojimas prieš miegą gavosi. Tik įdomu, kodėl šis maršrutas vadinasi „Protėvių takas“?

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *