Ką jums sako pavadinimas Šavaša? Jei negayvenate Zarasų apylinkėse, o geografija nėra jūsų silpnybė – belieka tik spėti, kad tai miestelio, upės ar kitoks lietuviškas vietovardis.  Iš tiesų, Šavaša tai upelis šiaurės rytų Lietuvoje, ties Antaliepte įtekantis į Šventosios upę. Beveik 20 kilometrų ilgio upelis išskirtinis tuo, kad žemupyje teka aukštais ir stačiais šlaitais raižytu slėniu, o dėl kai kuriose atkarpose net 11 metrų 1 kilometrui tenkančio aukščio perkryčio vadinamas kalnų upeliu. Siekiant parodyti Šavašos upelio žemupio grožį dar 2003 metais įrengtas Šavašos pažintinis takas.

Šavašos pažintinis takas

Pažintinis takas veda dešiniuoju Šavašos upelio šlaitu, tai nusileisdamas iki vandens, tai vėl pakildamas į patį aukštų šlaitų viršų. Take gausu medinių tiltelių, suoliukų, pavėsinių ir apsauginių turėklų, kurie keliaujant stačiais šlaitais gerokai prideda saugumo jausmo. Maloniai stebina tai, kad takas pavyzdingai prižiūrimas – pakeista ir atnaujinta visa medinė tako infrastruktūra, pastatyti informaciniai stendai ir visur stovi medinės kryptį rodančios rodyklės. Akylesni gali pastebėti ant suoliuko palinktus (išdrožtus) gyvūno pėdsakus ar turėklus laikančių kuolų viršuje išdrožinėtus ąžuolo lapus.

Šavašos pažintinis takas

Upelio slėnis patenka į Šavašos kraštovaizdžio draustinį, kuris kartu su čia esančia kertine miško buveine saugo šios vietovės biologinę įvairovę. Svarbiausias šio kraštovaizdžio elementas, kuris pagrindinai ir įtakoja šią įvairovę yra upelio šlaitas. Vandeniui laidus šlaito dirvožemis palaiko drėgmę ir kartu reguliuoja upelio vandens lygį, todėl susidaro palankios sąlygos augmenijai ir gyvūnijai. Šlaite augantys medžiai apsaugo šlaitą nuo slinkimo, o į upelį suvirtę medžiai sudaro palankias sąlygas retoms gyvūnų ir augalų rūšims. Tikėtina, kad nemaža dalis nuvirtusių medžių yra bebrų darbas. Jau pačiame pirmame informaciniame stende rašoma, kad upiniai bebrai gana plačiai paplitę Lietuvoję, o jų verčiami medžiai ir statomos užtvanos tik žmonėms neša nuostolius, pačiai gamtai jie žalos nedaro. Eidami taku pačių bebrų nesutinkam, beje, kaip ir kitų keliautojų.

Šavašos pažintinis takas

Vieninteliai, kas mums palaiko draugiją, tai uodai. Čia jų tiesiog debesys, todėl viltis ypač karštos birželio dienos vakarą ramiai pasivaikščioti po pavėsį metančiais miško medžiais, taip ir liko viltimi. Tinkamiausias metų laikas pasivaikščioti Šavašos pažintinių taku – pavasaris. Dar nesužaliavę medžiai leidžia pamatyti apnuogintą slėnį visu gražumu, o pavasarinius atlydžio vandenis nešantis upelis tuo metu tikrai turėtų būti panašus į sraunų kalnų upokšnį. Pasigėrėti slėnio vaizdais pažintiniame take įrengtas „balkonas“-regykla.

Šavašos pažintinis takas

Pirma pažintinio tako dalis, vedanti iki automobilių stovėjimo aikštelės, vadinama miško pažintiniu taku. Mes automobilį palikome miško keliuko kelkraštyje, vos privažiavę pirmą pažintinio tako nuorodą ir keliavome nuo ten. Aiškumo dėlei nepakenktų papildoma informacija apie tai, kur statyti automobilį. Vertėtų paminėti ir tai, kad atgal grįžimas numatomas keliuku, nes tako pradžioje susidaro įspūdis, jog grįžti atgal teks tuo pačiu taku.

Antra tako dalis, pavadinta geologiniu pažintiniu taku. Prieš pradedant pažintį su geologija, pirmiausiai aplankom Lūžų akmenį. Tai šioje vietoje buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana – akmuo su dubeniu.

Lūžų akmuo su dubeniu

Dar daugiau informacijos apie akmenis, jų reikšmę žmogaus gyvenime galima pasiskaityti, o tuo pačiu ir sakmę apie akmenų atsiradimą sužinosit pačiame paskutiniame pažintinio tako stende prie „zuikių akademijos“. Keliaujant taku toliau pasakojama apie petrografiją – mokslą, tiriantį uolienų sudėtį, susidarymą ir paplitimą.

Šavašos pažintinis takas

Keliaudami taku, vedančiu jau vis žemesniais ir mažiau stačiais šlaitais, praeiname Meilės salelę – jaukią ir gražią vietą pasisėdėjimui (tik ne tada, kai virš galvos zyzia visas debesis kraujo ištroškusių uodų).

Šavašos pažintinis takas

Geomorfologinę stotelę, kurioje rašoma apie mokslą, tiriantį Žemės paviršiaus formas, kilmę ir raidą, randame kitoje Šavašos upelio pusėje. Ji čia todėl, nes šlaite atsirado išgrauža, dar jauna griova vadinama. Laikui bėgant ir vandeniui vis labiau ir labiau graužiant giovą, susiformuos raguva. Kas gali būti aiškiau nei teorinės žinios ir gyvi pavyzdžiai vienoje vietoje?

Šavašos pažintinis takas

Labai jau moksliškai pavadintoje (fliuvialinėje) stotelėje pasakojama apie pačią upę, kuri susiformavo ledynmečio laikais ir nuo ištakų iki žiočių nukrisdama 41 metrą, dėl to vadinama kalnų upe. Vidurvasarį ta kalnų upė atrodo kaip baigiantis išdžiūti upelis.

Šavašos pažintinis takas

Jei kas nežinot, tai kuris krantas galima nustatyti atsistojus veidu upės tekėjimo kryptimi – dešinėje pusėje bus dešinysis krantas, kairėje – kairysis. Tiems, kas juromą supranta toks senas anekdotas apie upės krantus yra. Prie žvejo prieina karvė ir klausia, kuris čia krantas? O tau kurio reikia? – klausia žvejas. Man vistiek, aš išprotėjus, – atsako karvė.

Taip 1,5 km. žygiuodami dešiniuoju Šavašos upelio krantu priešinga upės tekėjimo kryptimi ir sočiai pamaitinę uodų pateles, priėjome paskutinį pažintinio tako stotelę su „zuikių akademija“ ir saulėtoje pievoje įsikūrusia poilsiaviete. Ne zuikiai ir ne piknikas galvoje – skubam miško keliuku atgalios, kur laukia mūsų patikima apsauga nuo uodų – mūsų automobilis.

Šavašos pažintinis takas

Tiems, kas nebukina savo budrumo GPS prietaisais ir pasikliauja žemėlapiu ir orientacija – ieškokit Šavašos pažintinio tako Antalieptėje. Atvažiavus nuo Utenos pusės Antalieptėje iš karto yra posūkis į dešinę ir jau nuo čia galima aptikri nuorodas, vedančias į pažintinį taką. Jei teisingai važiuosit, dar ir Lūžų piliakalnį užmatysit.

Lūžų piliakalnis

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *