Pagaliau pavyko ištrūkti iš rutinos ir šiltą, bet silpnai darganotą rudenio sekmadienį prisijungiau prie viso būrio ekskursijos „Gynybinės sienos takais“ dalyvių. Ekskursijos pradžia numatyta prie Aušros vartų, kur jau iš tolo matėsi lūkuriuojančių žmonių būrelis. Šį kartą Albertas iš „Gyvos gatvės“ nuo pradžių pasiruošė megafoną, nes miesto keliamas triukšmas legvai nustelbia gido balsą ir jį girdėtų tik arčiausiai stovintys dalyviai.

Taigi, Aušros vartai tik susitikimo vieta ir pajudame į atokesnę vietą, kur ir prasideda pažintis su miesto gynybine siena ir jos istorija.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Kad būtų šiek tiek aiškiau, kokiu maršrutu ėjome ir kurioje vietoje stovėjo miesto gynybinė siena, http://culturelive.vilnius.lt/ svetainėje radau bene aiškiausią schemą.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Apėję aplink Šventosios Teresės bažnyčią ir praėję Domus Maria viešbučio kiemelį patenkame į rudenišką parkelį, kur visu savo grožiu atsiveria miesto gynybinės sienos vidinė pusė.

Baiminantis Maskvos kunigaikštystės ir puldinėjančių raitų totorių grėsmės, užmačių statyti miesto gynybinę sieną buvo jau Jogailos laikais, tačiau realiai jos statyba prasidėjo valdant Aleksandrui. Pastarasis pavedė miesto vaivadai Radvilai apjoti miestą ir pažymėti būsimos miesto gynybinės sienos ir vartų vietas. Sieną miestiečiai turėjo statyti kiekvienas savo sklype, o kas neturėjo pinigų murinei sienai, pirmiausiai statė stačių rastų tvorą. Tvoros statyba užtruko ištisus 20 metų, nes tam nuolat trūko pinigų. Pastatytos sienos ilgis siekė apie 3,5 km, sienos aukštis siekė 6-7 metrus, plotis iki pusantro metro. Siena juosė apie 100 hektarų plotą, kuriame tuo metu galėjo gyventi arti 30 tūkstančių gyventojų.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Miesto gynybinėje sienoje buvo numatyti 5 vartai, tačiau kol ji buvo pastatyta patogumo dėlei jų gavosi 9. Iki mūsų dienų išliko tik vieni – Aušros arba Medininkų vartai, nes pro juos ėjo kelias į Medininkus. Carinės Rusijos laikais beveik didelė dalis gynybinės sienos ir vartų buvo nugriauta, tačiau privengta griauti Aušros vartus dėl juose esančio švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslo. Tiek man pačiam, tiek, tikriausiai, ir daugeliui vilniečių Aušros vartai pirmiausiai asocijuodavosi su religija, nors iš tikrųjų jie atlikdavo gynybinę funkciją.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Palei gynybinę sieną Šv. Dvasios gatve traukiame link Subačiaus vartų, kurie ne tik atliko svarbią gynybinę funkciją, bet ir buvo išskirtinės architektūros.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Pro Subačiaus vartus ėjo svarbus kelias į Vitebską, Polocką, Maskvą, tačiau pablogėjus santykiams su Maskvos kunigaikštyste, butent rytinę miesto pusę imta labiau įtvirtinti. Subačiaus vartų vaizdą galima pamatyti Subačiaus gatvėje ties gynybine siena stovinčiame informaciniame stende.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Šiek tiek į šiaurę nuo Subačiaus vartų buvo pastatytas kitas originalios  architektūros gynybinis statinys – bastėja, kurio autorius, vokiečių karo architektas Getkantas. Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis statinys, skirtas miesto gynybai, susidedantis iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio. Pasak gido, verta aplankyti jame įsikūrusį muziejų ir susipažinti su pačiu statiniu.

Bijota ne be pagrindo. Carinei Rusijai okupavos Vilnių, miesto gynybiniai įtvirtinimai buvo stiprinami, baiminantis sukilimo. Neilgai trukus, 1799 metais caras sutiko su pasiūlymu sugriauti gynybinę sieną, kaip bjaurojančią miesto vaizdą ir neleidžiančią patekti grynam orui. Taip buvo nugriauta ne tik gynybinė siena ir vartai, bet ir valdovų rūmai.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Nuo bastėjos atsiveria puiki miesto panorama.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Už bastėjos gynybinė siela leidosi žemyn link Maironio gatvės, tačiau šių dienų ji nesulaukė. Kūdrų gatvės nuokalnėje gynybinės sienos vieta pažymėta raudonų plytelių juosta, kuri kūdrų gatvę kerta skersai.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Už Vilnelės esantis Užupis tuomet buvo Vilniaus priemiestis ir gynybinė siena jį paliko už miesto ribų. Į Užupį iš miesto buvo galima patekti pro Spaso arba Išganytojo vartus, kurie stovėjo ties tiltu į Užupį.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Visai netoliese Bernardinų bažnyčios, prie dar vieno dabartinio tiltelio į Užupį, buvo Bernardinų vartai. Jų pavadinimas ir kilo nuo netoliese esančios Bernardinų tvirtovinės bažnyčios, kuri buvo skirta ne tik tikėjimui išpažinti, bet ir gynybinei funkcijai atlikti. Bažnyčioje netgi buvo įrengtos šaudymo angos. Spėjama, kad Bernardinų vartai gynybiniu požiūriu buvo vieni silpniausių.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Gido teigimu, gynybinė miesto siena užsibaigia ties Bernardinų bažnyčia. Yra šaltinių, pasak kurių siena visgi buvo sujungta, tačiau taip giliai tikrai nekapstome ir besigrožėdami rausvai-gelsvai-žalsvais rudėjančio miesto vaizdais žingsniuojame link Katedros aikštės. Čia, visai netoli Pylimo gatvės, stovi keturi granitiniai luitai, pro kuriuos praeinant apie jų reikšmę anksčiau neteko susimąstyti.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Šioje vietoje buvo dar vieni vartai – Pilies vartai. Čia miesto gynybinė siena jungėsi su žemutinės pilies teritorijos siena sudarydama vientisą gynybinę sistemą. Šie vartai buvo puošnūs ir saugomi geriau nei kiti, nes pro juos į Valdovų rūmus patekdavo ir pats kunigaikštis.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Įdomus faktas yra tai, kad anksčiau daug maž pro šią vietą tekėjo Vilnelė. Vėliau upė nukreipta dabartine vaga, kuri nėra tikroji, bet tuo pačiu palikta ir senvagė, todėl pilys su Valdovų rūmais atsidūrė Vilnelės saloje. Vėliau senoji Vilnelės vaga buvo panaikinta.

Dabar einame palei žemutinės pilies teritorijos sieną Arsenalo ir Vrublevskio gatvėmis.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Einant nuo Arsenalo gynybinės sienos, bokštų ir vartų vietas ženklina raudono granito luitai, o pačioje Katedros aikštėje – grindinyje įkomponuotos raudono granito plokštės.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Vienas seniausių Vilniaus mūrinių statinių – Katedros aikštės varpinės bokšto apatinė dalis, kuris gynybinės sienos gyvavimo laikais buvo gynybinis bokštas. Jame matosi gerai išlikusios šaudymo angos.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Būtent ekskursijose po savo miestą geriausiai ir galima geriausiai įsitikinti, kokią įtaką keliavimui ar turistavimui turi žinios. Kasdien vaikščiojant ar važinėjant po miestą, visa miesto aplinka tarsi sudaro foną, kuris po ekskursijų, ar šiaip pasidomėjus istorija, nusidažo spalvotai.

Tęsiam ekskursiją L. Stuokos-Gucevičiaus gatve, kur ties dabartiniu Amberton viešbučiu buvo Marijos Magdalietės vartai. Ši vieta senovėje buvo drėgna, todėl vartams prigijo ir antrasis – Šlapiųjų vartų vardas. Šie vartai neturėjo savo gynybinio bokšto, todėl įsakius sustiprinti gynybinę sieną uždarant silpniausius vartus, pastarieji buvo užmūryti.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Čia pat buvo ir kiti vartai, Totorių gatvėje ties Krašto apsaugos ministerija stovėję Totorių vartai. Pasak kai kurių šaltinių, juos saugojo totoriai, todėl jie ir buvo vadinami Totorių vartais. Šie vartai, nors ir turėjo savo bokštą, nebuvo stiprūs, todėl taip pat buvo udaryti juos užverčiant žemėmis ir rąstais.
Simboliška, bet Krašto apsaugos ministerija stovi ant miesto gynybinės sienos pamatų.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Vieni svarčiausių vartų – Vilniaus arba Vilijos, stovėjo priešais dabartinius Mokytojų namus. Jie vedė link Neries, kur buvo keltas per upę. Pro parkelio medžių proskyną spindi Šv. Kotrynos bažnyčia.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Norint toliau eiti miesto gynybinės sienos stovėjimo vieta, tektų kiaurai pereiti Mokytojų namus. Sako, Mokytojų namų kiemelyje taip pat matosi jos fragmentas. Dar vienas fragmentas yra išlikęs Pylimo gatvės kiemeliuose, į kuriuos patekome pro Trakų gatvę.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Laikui bėgant gynybinė siena ne tik iro ar buvo griaunama, tačiau ir perstatinėjama. Šioje vietoje išlikusi gynybinė siena eina pastato vidumi, kitur ji buvo panaudojama kaip išorinė siena įrengiant langus ir duris. Šiuolaikiškas gyvenimas istorijos prieglobstyje, tik, įdomu, ar čia gyvenantys gyventojai patys žino prie kokio istorinio statinio jie gyvena.

Beje, visai šalia, Pylimo ir Trakų gatvių sankirtoje stovėjo Trakų vartai. Ties jais prasidėjo kelias, ėjęs link Trakų ir Kauno. Sako, kad atėjęs nuo Trakų pro šiuos vartus į miestą įžengė Napaleonas.

Pylimo gatve paėjus šiek tiek link stoties, prieiname namą Pylimo g. 30, kurio fasadas yra iš gynybinės sienos. Restauruojant pastatą atidengtas sienos mūras, kuriame matosi ir išlikusios šaudymo angos.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Nuo Klaipėdos gatvės iki pat Halės turgaus gynybinė siena eina palei Pylimo gatvę. Sako, kad ir pats Pylimo gatvės pavadinimas kilo nuo to, kad šioje vietoje buvo griovys ir pylimas.

Prie Policijos pastato prie sienos yra įrengta duobė, kur matosi, kokia sienos dalis yra po žeme. Bėgant metams kultūrinis sluoksnis vis didėja ir todėl siena atrodo žemesnė. Statant sieną, apatinėje jos dalyje buvo į mūrą įmūrijami ir akmenys. Tai daryta taupymo sumetimais, kadangi plytos tuo metu buvo brangesnės už akmenis.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Dar vienas sienos fragmentas iš vidinės miesto pusės. Šalia esančioje kavinėje lankytojai šiek tiek pasimetė, kai į vidinį kiemą plūstelėjo būrys ekskursijos dalyvių, bet už tai po to suprato, kad geria kavą prie istorinio paminklo.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Praeiname pro buvusius Rūdininkų vartus, kur prasidėjo kelias į Rūdininkus, Gardiną ir Dzūkiją. Dabar čia yra to paties pavadinimo gatvė, kuria kadaise iš miesto išvykdavo ir į jį atvykdavo kunigaikščio svečiai.

Priešais Halės turgų miesto gynybinė siena pasisuka į rytus ir toliau eina link Aušros vartų, nuo kur prasidėjo mūsų ekskursija. Būtent šioje vietoje anais laikais stovėjo dar vienas apvalus gynybinis bokštas, kuris taip pat neišliko iki mūsų dienų. Šiandien šioje vietoje ant pastato galo puikuojasi Vilnius Street Art 2015 festivalio darbelis.

Vilniaus gynybinės sienos takais

Ačiū Albertui už darganotą ir turiningą rudenio popietę. Kas metalinį, kas popierinį pinigėlį meta į kuprinę atsidėkodami už ekskursiją. Vieni patraukia link namų pilni įspūdžių, kiti – vertina ekskursiją santūriau ir sako, kad mažai ką naujo sužinojo. Svarbiausia, kad atsiskaitymo forma tokia, kad permokėjusių nėra – kaip įvertini, tiek ir sumoki.

O Albertui patarimas: artėja šaltasis metų sezonas, todėl megafono elementai laikys trumpiau. Pasiimk kelis komplektus.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *