Dar visai neseniai vilniečiai ir miesto svečiai rinko svetingiausią miesto gidą ir juo tapo „Gatvės gyvos“ siela ir veidas Albertas Kazlauskas. Belieka tik įsivaizduoti savijautą Vilniaus gidų, metai iš metų reguliariai mindančių miesto gatves ir it „Tėve mūsų“ gebančių mintinai atkartoti visą Vilniaus ir jo gatvių, pastatų ir žmonių istoriją, o čia  pripažinimas atitenka nemokamas ekskursijas miestiečiams ir miesto svečiams organizuojančiam entuziastui. Gal ir nėra viskas taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet tai jau atskira tema. Šiandien apsiribosim Lazdynais, nes būtent po šį rajoną svetingiausias miesto gidas Albertas veda ekskursiją „Rajonas čempionas Lazdynai“.

 

Kodėl ekskursijai pasirinktas Lazdynų mikrorajonas labai stebėtis nereikėtų, nes jau aštuntąjame dešimtmetyje po Lazdynus buvo rengiamos ekskursijos, į kurias atvažiuodavo ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš visos Sovietų Sąjungos ir net užsienio. Tuomet ekskursija autobusu trukdavo apie dvi valandas, per kurias svečiai susipažindavo su mikrorajonu, kurio suprojektavimas ir pastatymas buvo įvertintas Lenino ordinu. Sovietiniais laikais tokio apdovanojimo niekas šiaip sau nedalindavo, o kad suprasti kuo Lazdynai tokie nusipelnę reikia susipažinti su jų istorija.

Šeštąjame dešimtmetyje dešiniąjame Neries krante esančias kalvas nuspręsta urbanizuoti. Vilniuje sėkmingai statėsi Žirmūnų mikrorajonas, o statyboms einant į pabaigą pradėta ruoštis ir Lazdynų rajono statyboms. Ta teritorija to meto miesto gyventojams atrodė kaip tolimas užmiestis, todėl gyvenimas šiame mikrorajone atrodė sunkiai įsivaizduojamas.



Projektuoti naują mikrorajoną patikėta architektui Edmundui Česnauskui, prie kurio vėliau prisijungė Vytautas Brėdikis ir visa achitektų komanda. Pagal pirminį sumanymą Lazdynai turėjo apimti didelę teritoriją, kurioje dabar įsikūrę Lazdynų, Karoliniškių ir net Viršuliškių mikrorajonai, bet vėliau nuspręsta įkurti mažesnį mikrorajoną su žaliosiomis oazėmis, taip išsaugant nuo kirtimo dalį miškų. Inovatyvaus požiūrio architektai nestokojo ir nusprendė nedarkyti kalvoto Lazdynų reljefo, bet prie jo prisitaikyti. Vaikštant po Lazdynus galima pamatyti zigzagais išdėstytus sujungtus daugiabučiuos ar nuokalnėje pastatytus namus, kurie, priklausomai nuo nuokalnės, turėjo aštuonis, devynis ar dešimt aukštų.

Lazdynai

Iki tol visi statomi daugiabučiai buvo penkiaaukščiai, todėl Lazdynai tapo pirmuoju Vilniaus mikrorajonu, kuriame išdygo 9 aukštų gyvenamieji pastatai. Neilgai trukus buvo pasiekta ir 12 aukštų riba.

Lazdynai

Pirmieji naujakuriai į Lazdynus atsikraustė 1969 metais, kai čia dar buvo ištisa statybų aikštelė. Galima rasti prisiminimų, koks gyventojų laukdavo iššūkis, kai kasryt reikėdavo eiti į darbą per aplink namus pažliugusią žemę. Ne visada gavusieji butus džiaugdavosi smagiomis įkurtuvėmis, nes darbų kokybė neblizgėjo. Vilniaus namų kombinato statomi namai daug kam geriau žinomi kaip „chruščiovkos“. Pradėti statyti Chruščiovo valdymo laikais šie namai pelnė pripažinimą dėl greitos statybos, tačiau su kokybe buvo bėdų. Ne vienam pasidariusiam remontą neilgai trukus vėl reikėdavo jį pakartoti, nes daugiabučiai buvo statomi net ir žiemą, nesilaikant technologinių reikalavimų. Be taip vadinamų „chruščiovkų“ Lazdynuose buvo pastatyti keli monolitiniai šešiolikaaukščiai. Ir vėl, tai naujiena Vilniuje, nors Sovietinėje erdvėje tokių pastatų jau būta. Įdomu girdėti, kad ir sovietiniais laikais buvo daromos apklausos, renkama žmonių numonė. Pastačius pirmuosius monolitus, kurie ir dabar važiuojant nuo Gariūnų kalno kartu su televizijos bokšto kyšo iškilę virš aplinkinių miškų, buvo klausiama gyventojų, kaip jiems patinka čia gyventi. Deja, dauguma monolitinių namų butų savininkų jautėsi slegiami storasienių pastatų, todėl tokio tipo daugiabučių nuspręsta atsisakyti. Ypač neįprastai atrodo pirmųjų aukštų konstrukcija, kai butai įrengti tarsi gelžbetoninėse terasose. Kalbama, kad tokia konstrukcija galėjo būti daroma gynybiniais tikslais.

Lazdynai

Lazdynų rajonas augo tiesiog akyse – vienas po kito dygo daugiabučiai, formavosi gatvės, statėsi visuomeniniai pastatai. Jei iš pradžių vilniečiai šio rajono vengė, tai laikui bėgant pajuto gerai atlikto architektų darbo vaisius ir Lazdynai tapo jaukia ir patogia gyvenimo vieta. Žvelgiant į to meto Lazdynų planą galima pastebėti, kad Lazdynai buvo suskirstyti į 4 mikrorajonus: į I-ąjį, II-ąjį, III-iąjį ir IV-ąjį mikrorajonus. Kiekviename iš jų buvo pastatyta po mokyklą, vaikų darželį, prekybos centrą, kas vietos gyventojams buvo visai patogu.

Lazdynai

Vienoje iš buvusių Lazdynų vidurinių mokyklų dabar veikia Minties gimnazija. Sako, ši mokykla buvo viena iš tų vietų, rodomų turistams. Galima įsivaizduoti vien ko verti buvo apvalios formos kiemeliai prie mokyklos.

Vilniaus Minties gimnazija

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę vienai iš Lazdynų mokyklų suteiktas Sausio 13-osios vardas. Šis vardas suteiktas, kadangi keletas žuvusiųjų per kruvinus Sausio 13-osios įvykius buvo baigę šią mokyklą. Šią mokyklą taip pat baigė keletas gerai žinomų televizijos veidų, kaip Edita Mildažytė, Audrius Giržadas.

Sausio 13-osios mokykla

Vaikščiojant po Lazdynus dar galima aptikti senąsias parduotuves ir prekybos centrus ir restoranus. Nors šių pastatų architektūra iš esmės nepasikeitė, senieji parduotuvių pavadinimai „Riešutas“, „Žėrutis“, „Lazdynai“, „Ąžuolas“, „Papartis“, „Erfurtas“ liko tik žmonių prisiminimuose ir archyvinėse nuotraukose, o dabar jų fasadus puošia visiems iki skausmo pažįstamos prekybos centrų iškabos. Bene žymiausias tuo metu Lazdynuose buvo „Erfurto“ restoranas, garsinęs ne tik Lazdynus, bet ir patį Vilnių. Neįprastas tam laikotarpiui interjeras, naktinė programa, iš pradžių gyvai koncertavusios estrados žvaigždės Janina Miščiukaitė ir Viktoras Malinauskas netruko išgarsinti „Erfurtą“. Jame lankydavosi garbūs svečiai tiek iš Sovietų Sąjungos, tiek iš užsienio, o patiems vilniečiams patekti nevisada pavykdavo, bet tada į reikiamą kišenę įdėtas rublis situaciją greitai pataisydavo.

Erfurto restoranas Lazdynuose

Be garsaus restorano Lazdynai pasistatė ir Lazdynų sporto bei laisvalaikio rūmus, kuriuose įrengtas 50 metrų ilgio baseinas sutraukdavo pačius geriausius Sąjungos plaukikus. Visiems vilniečiams Lazdynų baseino pavadinimu pavadintas objektas veikia iki šiol. Dar veikia, nes sekančių metų pavasarį avarinės būklės baseinas bus uždarytas. Lankantys šį baseiną dar nuo sovietinių laikų prisimena, kad vestibiulyje esančioje kavinėje ant sienos vis dar kabo didelis paveikslas su Niujorko vaizdu, kuris senais laikais atrodė kaip tolima amerikietiška svajonė.

Lazdynų baseinas

Koks mikrorajonas be savo kino teatro? Lazdynuose suprojektuotas kino teatras „Lazdynai“ pastatytas kiek vėliau ir nebuvo labai populiarus, bet įdomiau yra tai, kad kol šio kino teatro nebuvo į Lazdynus atvažiuodavo mobilusis kino teatras, prikabintas prie ZIL markės sunkvežimio.

Lazdynų kino teatras

Sovietiniais laikais Lazdynuose nuskriausti galėjo jaustis nebent tikintieji, nes naujas mikrorajonas savo bažnyčios neturėjo. Sovietų valdžia neigiamai žiūrėjo į maldos namus, todėl architekto Česnausko idėja Lazdynuose pastatyti bažnyčią galėjo materializuotis tik po Nepriklausomybės atkūrimo. Jau Nepriklausomybės metais Lazdynuose įsikūrė į Lietuvą grįžusių seleziečių bendruomenė ir čia įkūrė Šv. Jono Bosko parapiją. Bažnyčios statybos užtruko keletą metų, kol 2000 metų gruodžio 24 dieną buvo aukotos pirmosios mišios.

Lazdynų bažnyčia

Nors projektuojant ir statant Lazdynus buvo įgyvendinta daug naujų idėjų ir sprendimų, dalies minčių atsisakyta. Žiūrint į senąjį Lazdynų mikrorajono planą galima pastebėti, jog Lazdynus tarsi žiedas juosianti Architektų gatvė turėjo būti atskirta nuo tranzitinio transporto, tačiau vienoje dalyje tas liko neįgyvendinta. Neįgyvendinti liko ir planai virš tuometinio Kosmonautų prospekto pastatyti pastatus ir visą eismą nukreipti po jais įrengtu tuneliu. Jau Nepriklausomybės laikais Kosmonautų prospektas virto Laisvės prospektu, o numatytos statybos virš gatvės liko tik popieriuje.

Statant Lazdynus nebuvo pamirštos ir viešosios erdvės, kuriose atsirado keletas skulptūrų. Prie garsaus „Erfurto“ restorano išlikusiame baseine nuo vėjo vis dar sukinėjasi „Vėtrungė“. Šią skulptūrą sukūrė skulptorius Kazimieras Valaitis, kuriam tuometinė Vilniaus valdžia davė užduotį sukurti dinamišką skulptūrą.

Skulptūra Vėtrungė

Tame pačiame Lazdynų I-ąjame mikrorajone be šios dar stovi niekuo neišsiskirianti „Kanklininkės“ skulptūra, o kitoje Laisvės prospekto pusėje priešais penkiaaukščius ryto „Darbininko“ skulptūra. Matyt, taip pagerbti Lazdynus statę statybininkai. Ir ne tik statybininkai pagerbti, nes Lazdynus projektavusių architektų garbei pavadinta pagrindinė ratu einanti Architektų gatvė.

Darbininko skulptūra Lazdynuose

Vaikštant po IV-ąjį Lazdynų mikrorajoną negalima nepastebėti aukštai šuoliuojančio plieninio žirgo su raiteliu. Tai Lazdynų simboliu tapusi Gedinimo Karaliaus skulptūra „Rytas“, kuri ne vieną kartą buvo niokojama vandalų. Gelbstint skulptūrą buvo įrengta pakyla ir ant jos užkelta skulptūra, būtent tokį „Rytą“ galima pamatyti ir šiandien.

Skulptūra Rytas Lazdynuose

Septintąjame ir aštuntąjame dešimtmetyje pasistatę Lazdynai po Nepriklausomybės atkūrimo iš esmės nesikeitė. Atsirado vienas kitas naujas daugiabutis, pasistatė bažnyčia, o netoli požeminės pėsčiųjų perėjos įrengta viešoji erdvė, skirta čia gyvenusiai žolininkei Eugenijai Šimkūnaitei atminti. Pastatytas ir saulutėmis išmargintas Lietuvos laukų akmuo, o aplink pasėta pievelė. Viena iš ekskursijos dalyvių prisiminė atsitikimą, kai aplink akmenį naujai pasėtoje žolėje išdygo pomidorai. Žmonės sakė, kad žolininkė nenustojo raganauti net ir po mirties. Yra girdėjusių, kad Šimkūnaitė ir vietą televizijos bokštui išpranašavo kai jam vietą rinkusiems žmonėms ji pasakė, jog toji vieta, kur vėliau ir buvo pastatytas bokštas, ateity taps garsi.

Akmuo Šimkūnaitei atminti

Dalis tų vietų, kur kadaise Šimkūnaitė rinko žoleles, dabar saugomos Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio. Pačiame Lazdynų pakrašty, kur pasibaigus daugiabučių kvartalui ošia pušynas, nuo aukšto skardžio atsiveria Vilniaus panorama.

Pilkakalnio atodanga

Gal formaliai ši Pilkakalnio atodanga ir priklauso Karoliniškėms, bet šioje ekskursijoje ji tapo vieninteliu gamtos objektu, baigiančiu ekskursiją po Lazdynus. Po rajoną, kurio pavadinimas kilo nuo čia buvusio kaimo lenkišku pavadinimu Leszczyniaki, kurio išplanavimas ir architektūra tapo tarsi septintojo dešimtmečio sovietinės statybos muziejumi po atviru dangumi.

Tai buvo tarsi ekskursija atgal į sovietmetį. Į sovietmečio Vilnių, kuris, norim to ar ne, taip ir liks Vilniaus dalimi. Tada šioje Vilniaus dalyje apsigyvenusių naujakurių paklausus, ar jie norėtų kur nors persikelti kitur, dauguma atsakydavo, kad ne. Ar jie buvo tokie patenkinti Lazdynais? O gal tiesiog nebuvo daugiau kur persikelti? Situacija stipriai pasikeibė, bet įdomu, kaip į tokį klausimą atsakytų šiandieniniai Lazdynų gyventojai?

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *