Apie Kulautuvą tarpukariu buvo kalbama, kad tai puiki vieta pailsėti ir nervus sustiprinti. Pagal poilsiautojų skaičių antru Lietuvos kurortu tapusi Kulautuva garsėjo ne tik pirmąja sanatorija ir moderniausiu viešbučiu Baltijos šalyse, bet ir sveikatai ypač naudingais pušynais. Atkūrus Nepriklausomybę, anksčiau nei gyvenvietei buvo grąžintas kurortinės vietovės statusas čia ošiančiuose pušynuose buvo įrengti Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai, kuriais pasivaikščioti prieš Velykas bei sustiprinti nervų sistemą sugalvojome ir mes.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai

Kulautuvos miškuose įrengtų sveikatingumo takų yra ne vienas ir 3 iš jų prasideda ties Pušyno gatvės 23-iuoju numeriu, kur stovinčiame informaciniame stende parodyti visi pėsčiųjų takų maršrutai. Čia galima rinktis raudoną, mėlyną ar žalią maršrutą, kurių ilgiai atitinkamai 6, 5,9 ir 2,6 kilometro. Kitais trimis pėsčiųjų maršrutais galima pasivaikščioti rytinėje Kulautuvos pusėje augančiais miškais.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takas

Geriausias orientyras surasti takų pradžią yra išlikusi medinė varpinė. Anksčiau greta jos stovėjo medinė bažnytėlė, tačiau 2012 metais Lietuvoje siautėjęs ir vėliau nepakaltinamu pripažintas 13 bažnyčių padegėjas ją supleškino iki pamatų. Užsukti čia verta ne atstatomos bažnyčios statybų pažiūrėti, tačiau pamatyti dviejų sudegusių Kristaus ir švč. Marijos statulų.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takas

Kitoje pusėje Pušyno gatvės yra nedidelė aikštelė automobiliui pasistatyti, o nuo ten iki tako pradžios – kelios dešimtys žingsnių. Visai prie tako pradžios Pušyno gatvę kerta Nerėpos upeliukas, o tarp krūmų pasislėpusi informacinė lentelė skelbia, jog ši vieta paskelbta Nerėpos entomologiniu draustiniu. Dar gyvas būdamas gamtininkas Ričardas Kazlauskas rašė, kad tik čia gyvenusi kalninė apsiuva išnyko dėl aplinkui vykdomos ūkinės veiklos, todėl draustinis neteko dalies savo vertės. Būtent šio draustinio pakrašty ir prasideda Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai, kuriais pasivaikščioti kviečia rankas pakėlusios dvi medinės skulptūros.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai

Tarsi didelės medinės knygos tako pradžioje stovintys informaciniai stendai priverčia sudvejoti, ar čia pėsčiųjų sveikatingumo maršrutai ar pažintiniai takai, nes internete be takų schemos daugiau informacijos rasti sunku. Apie miškus, medžius ir gyvūnus rašantys informaciniai stendai greitai baigiasi, o savo turiniu jie šiam takui nesukuria jokios pridėtinės vertės. Kaip ir dera tikram kurortui, pagrindinis pasivaikščiojimo Kulautuvos takais tikslas bus ne pažinimas, o sveikatinimasis.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai

Palikę apačioje Nerėpos upelį ir jo slėnio pakrašty pastatytus informacinius stendus kalvotu reljefu kopiam aukštyn. Kankorėžiais nuklotu taku prieinam jau antrą poilsiavietę, kurios centre stovi medine skulptūra tapęs sausuolis.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai

Ilgą laiką kartu ėję žalias ir mėlynas maršrutai išsiskiria. Pasirenkam mėlynąjį dėl vienintelės priežasties – jis ilgesnis. Sulig takų išsiskyrimu pasikeičia ir  tako danga, nes iki tol ėję gana plačiu natūralios miško dangos taku įsukame į miško keliuką. Nors mus supa gražus Kulautuvos miškas, eiti miško taku buvo smagiau.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai

Pakeliui prieiname mėlyno, žalio ir raudono maršrutų susikirtimo vietą su įrengta poilsiaviete, nuo kurios mus pradeda lydėti dar vienas Kulautuvos miško upeliukas – Klevinė, kuris dar vadinamas Vovingės vardu. Jau kelintą kilometrą žingsniuodami nesutinkame nei gyvos dvasios, tik prie kelio pūpsančiuose didžiuliuose skruzdėlynuose verda gyvenimas, kad net šnarenimas girdisi. Pavasarinę miško tylą drumsčia tik paukščių čiulbėjimas ir kažkur iš už medžių atsklindantis šuns amsėjimas. Sulig juo prieiname prie kelio stovintį kryžių. Nors žūties vietoje stovi tik kuklus kryželis, ši vieta nėra pamiršta ir neseniai dar degė žvakės.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai

Miško keliukui leidžiantis žemyn pasirodo keletas sodybų. Šuns lojimas, vaikų juoką keičiantis verksmas ir žmonių balsai išduoda, jog ne visos pamiškėje esančios sodybos apleistos. Palikę sodybas už nugaros, ten kur kelias daro staigų posūkį, pamatom mįslingiausią tako objektą. Iš pirmo žvilgsnio žmogų primenanti būtybė tarsi prie medžių pririšta už kaklo, stovi iš smalos ar panašios medžiagos padaryta figūra, kuri baikštesnį nemenkai išgasdinti gali.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takai

Palei aukštą kalvą vingiuojančiu keliu vėl prieiname keletą sodybų. Tai Virbaliūnų kaimas – toliausiai nuo Kulautuvos nutolusi pėsčiųjų tako vieta, kur stūkso Tamaros vardu vadinamas kalnas. Kitados šios vietos priklausė Kulautuvos dvarui, o viena iš paskutinio dvarininko Fugelevičiaus dukterų gyveno sodyboje ant to kalno. Jos vardu ir pradėtas vadinti kalnas, nors tikrasis ten gyvenusios moters vardas buvo Liudmila. Kiek šioje istorijoje tiesos – neaišku, tačiau akivaizdu, kad anksčiau buvusi skraidyklių sporto entuziastų treniruočių vieta ir Kulautuvos gyventojų pamėgtas romantiškas gamtos kampelis dabar aptvertas tvora – aplinkines žemes  kartu su Tamaros kalnu atsiėmė teisėti savininkai.

Kulautuvos pėsčiųjų sveikatingumo takas

Tolimesnė tako dalis driekiasi Virbaliūnų kaimo ir Kulautuvos gatvėmis. Priėjus „civilizaciją“ dingsta iki tol buvęs gan aiškus tako ženklinimas, todėl belieka vadovautis žemėlapiu ir tako schema. Eidami Tamaros gatve prieiname Kulautuvą, kur pamiškės taku išlendame į tiesią ir ilgą Pušyno gatvę, kurios kitame gale mūsų laukia maršruto pabaiga. Toje pačioje Pušyno gatvėje aptinkame ir Šv. Jokūbo piligriminio kelio ženklinimą, o prie vieno iš takelių, vedančių į mišką, stovi Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą rodanti rodyklė.
Einant mėlynuoju pėsčiųjų sveikatingumo taku nuošaly lieka Dievų ir Deivių slėnis. Jis visai netoli Pušyno gatvės, tačiau tikimės, kad į Kulautuvą užklydome ne paskutinį kartą, todėl ištikimai laikydamiesi mėlynojo maršruto neišklystame iš kelio ir sėkmingai pasiekiame tako pabaigą.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *