Paneriai: nuo Napoleono lobių iki betono skulptūrų

Atėjo laikas atrasti Panerius. Ką iki šiol žinojau apie lankytinas Panerių vietas? Teko matyti rodyklę, kreipiančią link Panerių memorialo, teko skaityti tinklaraštininkų, aplankiusių Panerių tunelį, įrašus, teko pravažiuoti pro pramoninį Panerių rajoną, tačiau tai ir viskas. Tiesa, dar teko šiek tiek girdėti apie senojo kelio Vilnius – Kaunas atkarpą. Ji tapo nenaudojama nutiesus naują kelią ir sujungus jį su Savanorių prospektu. Akmenimis grįsto ir į kalną vingiuojančio senojo kelio pradžią galima rasti ties 6-uoju Titnago gatvės namu, kur vėlyvą sekmadienio rytą ekskursijos dalyvių jau laukė nenuilstantis „Gatvės gyvos” vedlys Albertas. Laukė tikras žygis, nes paskutinis ekskursijos objektas – už 10 kilometrų. Norinčių įveikti šį atstumą ir pasiklausyti pasakojimų apie Panerius netrūko. Vyriausias šios ekskursijos dalyvis, 85-erių keliautojas buvo tarsi gyvas pavyzdys, kad žygiai ir kelionės ne tik suteikia pažinimo džiaugsmą, bet ir suteikia sveikatos ir žvalumo.

Paneriai – grynai lietuviškas vietovardis. Nors dabar šiose vietovėse ošia miškai, o pakalnėje įsikūręs pramoninis rajonas, Paneriai nenuvo nuošalyje nuo Lietuvai svarbių istorinių įvykių. Čia galima aptikti objektų, menančių Rusijos carą Aleksandrą II ir Europos užkariautoją Napoleoną ar pasivaikščioti po vietas, kur sukilėliai patyrė lemtingą pralaimėjimą o Antrojo pasaulinio karo metu vyko protu nesuvokiamos žudynės. Nuo senų senovės sklido kalbos, kad šalia Vilniaus plytinčiuose Panerių miškuose siaučia plėšikai. Jie puldinėdavo keliu iš Vilniaus ar į Vilnių keliaujančius pirklius ir pavienius keliautojus. Plėšikų gaujos buvo gerai organizuotos, o viena jų, vadovaujama Pilkarskio, vienijo daugiau nei 100 plėšikų, kurie taip ir laukdavo turtingesnių keliautojų, keliaujančių senuoju keliu. Tiesa, tas akmenimis grįstas kelias, kuris, pasak žalio ženklo, paskelbtas saugomu visuomenės ir valstybės, nėra seniausias kelias į Vilnių.

Šalia jo kadaise buvo tiesesnis ir statesnis kelias, kurio vietoje dabar tik takelis likęs, žemiau pereinantis į pievos keliuką. Matyt, pradėjus važinėti karietomis ir vežimais įveikti stačią nuokalnę buvo sunku, todėl apie 1850 metus buvo nutiestas ne toks status, tačiau vingiuotas ir kalnų serpantiną primenantis akmenimis grįstas kelias.

Senuoju keliu užkilus į viršų randame nedidelę Panerių koplyčią su kapinaitėmis vienoje kelio pusėje ir pakelės namus – kitoje pusėje. Iš pradžių koplytėlės vietoje buvo medinis stulpas. Vėliau pastatytas koplytstulpis, kad keliaujantys žmonės galėtų stabtelti ir pailsėti ar pasimelsti, kad kelionė būtų sėkminga, ar kad šiuose miškuose siaučiantys plėšikai neužpultų. XVII a. jėzuitai pastatė medinę, o vėliau ir mūrinę koplytėlę. Kad keliaujantieji turėtų kur apsistoti, pernakvoti ir arklius pailsinti kitapus kelio veikė pakelės namai.

Šioje vietoje nuo Vilniaus atėjęs kelias šakojosi į tris kryptis, iš kurių viena vedė link Kauno, antra link Trakų, trečia į Gardiną. Matyt ir pakelės namai su koplytėle iškilo būtent čia. Maža to, būtent šiuo keliu į Vilnių įžengė ir Napoleono armija. Ją daugelis miestiečių gan draugiškai pasitiko tikėdamiesi, jog tai padės atsikratyti caro priespaudos. Praėjus pusmečiui šiuo keliu Napoleonas su sušalusia ir sumušta savo armija jau traukė į kitą pusę. Žmonės pasakoja, kad smėlingoje kalvoje einančiame kelyje klimpo prancūzų traukiami pabūklai ir vežimai su brangenybėmis, todėl dalis turtų galėjo būti užkasti. Kad dalis tiesos šiame pasakojime yra patvirtina ir tai, kad šią vietą žino ir lanko turistai iš Prancūzijos.

Netoli šios vietos 1831 metais vyko dar vienas svarbus mūšis, kurio metu sukilėliai taip ir nesugebėjo nugalėti gerai ginkluotos ir įsitvirtinusios caro kariuomenės. Lemiamame mūšyje žuvo apie 600 iš 12ooo generolo Gelgaudo vadovaujamų sukilėlių, kurių atminimui stovi pastatytas paminklas.

Jei iš senos nuotraukos matyti, kad leidžiantis senuoju keliu į Vilnių apačioje buvo matyti tik plytintys žali plotai, tai dabar pro medžių šakas prasišviečia pramoninio rajono kaminai. Ši teritorija ypač pasikeitė pokario metais, kai pradėjo kurtis pramonė. Vilnius intensyviai statėsi, todėl Vilniaus namų statybos kombinatas čia pastatė gelžbetonio konstrukcijų gamyklą. Čia buvo gaminamos konstrukcijos Vilniaus televizijos bokštui, buvusiam Lietuvos viešbučiui ir kitiems didžiausiems to laikmečio statiniams. Greta buvo įsikūręs mėsos kombinatas, kuriame vienu metu dirbo apie 1600 darbuotojų. Atgavus Nepriklausomybę kombinatas buvo privatizuotas ir iš visos šlovingos praeities liko tik pastatai, kuriuose dabar įvairios firmos vykdo komercinę veiklą. Sako, teritorijoje yra pastatų, kuriuose apsigyveno žmonės.

Yra Paneriuose ir pastatų, kurių greitu metu neliks – tai buvęs Helios kino teatras. Šio pastato istorija prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai Vilniuje šeimininkavo vokiečiai. Pastarieji pastatė du vienodus pastatus – vieną prie Gedimino prospekto, kitą – prie stoties ir juose įrengė kino teatrus. Prie stoties pastatas sugriuvo sprogimo metu, o kitas liko stovėti, kol buvo pastatytas Dainavos restoranas. Tada norėta jį nugriauti, tačiau atsirado norinčiųjų, kurie jį išardė ir perkėlė į Panerius. Kaip kino teatras jis nepasiteisino ir čia. Dabar pastate įsikūręs prekybos centras Iki, kuris kitais metais planuoja pastatą griauti ir toje vietoje pastatyti naują prekybos centrą.

Toliau ekskursijos maršrutas veda link geležinkelio, kuris XIX a. sujungė Sankt Peterburgą su Varšuva. Tiesiant geležinkelio liniją kalvotomis Vilniaus ir Kauno apylinkėmis caro valdžia priėmė sprendimą šiose vietose įrengti tunelius. Rusijoje tai buvo naujovė, o štai Austrijoje jų tuo metu jau buvo ir jie carui padarė įspūdį. Manoma, kad Paneriuose tunelis nebuvo būtinas, tačiau caras jo tiesiog norėjo. Pasamdyti prancūzų architektai suprojektavo arkos formos tunelį, kurio vidiniai skliautai išmūryti iš raudonų plytų. Beje paskutinę simbolinę plytą į tunelio arką įmūryti atvyko pats caras Aleksandras II.

Caras matydamas, kad suvaldo šio 427 metrų ilgio tunelio statybas, pas tuos pačius architektus užsakė suprojektuoti ir triskart ilgesnį Kauno tunelį, kuris naudojamas iki šiol. Netikėtai pragyvenęs Antrąjį pasaulinį karą Panerių tunelis buvo uždarytas 1960 metais, kai jo būklė tapo avarinė. Dabar šis tunelis ne tik technikos paminklas, bet ir didžiausia Lietuvoje šikšnosparnių žiemojimo vieta. Dėl šios priežasties tunelio anga užtverta gelžbetonio blokais ir spygliuota viela.

Uždarius Panerių tunelį sovietų valdžia nusprendė jo neremontuoti, o supilti pylimą ir tokiu būdu nutiesti bėgius per šias kalvas. Atsiradus pylimui, kitapus jo gyvenę Zuikių gatvės gyventojai tapo atskirti nuo pasaulio. Tikru išsigelbėjimu tapo vandens pralaida po geležinkeliu, kuria vietiniai pasiekia miestą, o vaikai eina į mokyklą.

Kadangi žmonėms pralaida vaikščioti negalima, Zuokas bandė problemą spręsti užvirindamas grotas ir paleisdamas 4 sustojimų ilgio maršrutą iki Zuikių gatvės. Draudimas ir prievarta ne geriausias būdas spręsti problemas, todėl ir toliau pralaida vyksta intensyvus pėsčiųjų eismas, o autobusas važinėja pastuštis. O ir lįsti per pralaidą kur kas lengviau ir saugiau nei lipti per aukštą pylimą ir ant jo einančius bėgius.

Šalia Panerių tunelio įrengtas stambus geležinkelio krovos ir paskirstymo mazgas, o palei geležinkelį einančioje Agrastų gatvėje stovi mediniai gyvenamieji namai, kažkada statyti kaip barakai geležinkelio statybos darbininkams gyventi.

Kiek toliau prie geležinkelio, toje pačioje Agrastų gatvėje, matosi Panerių geležinkelio stoties pastatas. Po pirmojo pasaulinio karo čia buvo vasarvietė, o vėliau pradėti kurti planai 500 ha plote kurti miesto-sodo tipo gyvenvietę Ponary Jagiellonów. Prieš pat karą šiai teritorijai buvo suteiktas kurorto statusas, o gyvenvietėje stovėjo 200 namų, kuriuose visuose buvo įvestas vandentiekis.

Gyvenvietės plėtros planus sustabdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Panerių miške vykdytos masinės žudynės šiai vietai suteikė neigiamas asociacijas, o vėliau įrengtas stambus geležinkelio mazgas galutinai palaidojo viltis šioje vietoje plėtoti kurortinę gyvenvietę. Vietoje Ponary Jagiellonów atsirado Aukštieji Paneriai.

Vos už kilometro nuo čia karo metu vyko žiauriosios žudynės, kurių metu buvo nužudyta apie 100000 žmonių, iš kurių apie 70000 buvo žydai, likę – lietuvių, rusių, baltarusių, lenkų ir kitų tautybių žmonės. Tikslų aukų skaičių nustatyti sunku, nes aukos buvo laidojamos tiesiog tranšėjose ir duobėse, o vėliau, siekiant nuslėpti žudynių mąstą, aukų kūnai buvo atkasami ir deginami. Vienoje iš miške esančių duobių galima pamatyti atkurtą įrenginį, kurio pagalba duobėje prirakinti belaisviai lavonus kraudavo į krūvas ir degindavo.

Žudynių aukoms atminti skirtame Panerių memoriale veikia memorialinis muziejus, stovi keletas paminklų. Vienas jų, stovintis visai prie pat geležinkelio bėgių, skirtas Jagomastų šeimai, nužudytai kartu su šimtais tūkstančių kitų. Jagomastų šeima gyvendama Tilžėje įkūrė spaustuvę, spausdino ir platino lietuviškas knygas, dėl ko buvo persekiojama ir persikėlė į Vilnių. Deja, čia jų laukė liūdnas likimas.

Kelis kartus pereidami bėgius paskutinį žygio-ekskursijos objektą randame prie kelio Vilnius – Marijampolė, kur 1985 metais įkurtas skulptūrų parkas „Skulptūra pramoniniame peizaže”. Pavadinimas parinktas tinkamas, nes šią vietą parku pavadinti sunku, o skulptūrų pavadinimus išvardinęs gidas interpretacijas leidžia daryti patiems ir be komentarų paskaito citatą apie Musteikio skulptūrą „Rytas”: „Ramus ir sukauptas žvilgsnis nukreiptas į nematomus tolius – jame viltis ir tikėjimas dvasine žmogaus jėga. Simetriška biusto kompozicija neturi postamento: žmogus sukaustytas tiek kūniškos prigimties, tiek ir technikos, nors bundanti proto ir dvasios galia žada atverti naujus horizontus, kuriuos bando atspėti atviros žmogaus akys”.