Mintyse jau buvau pasinėręs į būsimas vandens pramogas ir kitus Druskininkų teikiamus malonumus kūnui ir sielai, kai vakare gavau žinutę. Joje parašyta, kad jau kuris laikas nesidalinu kelionių įspūdžiais, nebepasakoju apie pasivaikščiojimus pažintiniais takais. Tai tiesa, nuo rudens aktyvus laisvalaikis tapo retenybe, kaip ir rašymas apie tai. Jau buvau bepradedąs teisintis, kad gyvenime yra ir svarbesnių reikalų už pramogas ir kad dabar toks gyvenimo etapas, tačiau tiesa, matyt, yra šiek tiek kitokia. Taip, jau kuris laikas mano mintys ir jėgos nukreiptos šiek tiek kitur, tačiau turiu prisipažinti, kad šiek tiek užsisėdėjau namuose. Sėdėjimas namuose tai tarsi pelkė, kuri stengiasi įtraukti į save, sukurdama šiltumo ir jaukumo atmosferą ir apgaubia tokia komforto zona, kurios visai nesinori palikti. Tikriausiai ir aš patekau į tokius spąstus, o atsiųsta žinutė tarsi pažadino po žiemos miego – laikas keltis!

Tomis minėtomis vandens pramogomis mėgavausi visą vakarą, tačiau sekmadienio ryte jau nebenorėjau galvoti apie nieką kitą tik apie pasivaikščiojimą gamtoje. Ties visomis gydomosiomis procedūromis, masažais ir pirtimis užbraukiau brūkšnį, už kurio liko vienas žodis „kitą kartą“ ir atsivertęs pažintinių takų žemėlapį išsirinkau netoli Leipalingio esantį Ilgininkų miško pėsčiųjų taką.

Ilgininkų miško pėsčiųjų takas

Tai pėsčiųjų trasa, o ne pažintinis takas, tačiau žiema yra būtent toks metų laikas kai labiau norisi tiesiog pasivaikščioti po miegančią gamtą ir pabūti miško tyloje. Pravažiuoju Leipalingį, o po to kaimą pavadinimu Viktarinas, už kurio tenka išsukti iš ir taip neplataus kelio į dar siauresnį. Po didesnio snygio važiuoti čia būtų rizikinga, bet dabar pro pamiškėse ir laukuose išsibarsčiusias sodybas vingiuojantis keliukas gan gerai nuvalytas. Jokių nuorodų nesimato ir tik tikslios koordinatės padeda teisingai surasti kelią prie vienišo ir vienintelio informacinio stendo, reiškiančio Ilgininkų miško pėsčiųjų tako pradžią ir pabaigą.

 

Ilgininkų miško pėsčiųjų takas

Nusifotografuoju stendą, kuriame parodyta pėsčiųjų tako schema ir neaptikęs jokių tako žymėjimo ženklų einu ten, kur manau teisinga. Ar tai būtų pažintinis takas, ar pėsčiųjų maršrutas, ar koks kitoks takas, jei tik jo pradžioje yra stendas su schema – visada jį nusifotografuoju. Keliaujant tomis pačiomis vietomis nebe pirmą kartą to daryti nereikia, tačiau lankantis pirmą kartą nepažįstamose vietose šis įprotis ne kartą gelbėjo. Tokia nuotrauka ypač praverčia priėjus tako išsišakojimą, kuriame nėra nei ženklo, nei rodyklės. Einant šiuo pėsčiųjų taku į nuotrauką dažnai žvalgytis nereikia, nes maršrutas veda vieninteliu miško keliuku.

Ilgininkų miško pėsčiųjų takas

Vienos vėžės ir vienos pėdos rodo, kad šis atokus gamtos kampelis nėra visiškai užmirštas žmonių. Tikriausiai žvejai link ežero traukė, nes vargu ar daug tokių entuziastų yra, kurie žiemą važiuoja į mišką pasivaikščioti užpustytais pasivaikščiojimo takais. Kas ten bebūtų ėjęs, einu tomis sniege įmintomis pėdomis, kurios priėjusios rodyklę pasuka ten, kur kreipia eiti Ilgininkų miško pėsčiųjų tako rodyklė.

Ilgininkų miško pėsčiųjų takas

Akivaizdu, kad Veisiejų regioniniame parke turistinių maršrutų netrūksta. Jie eina sau, aš – sau. Vasarą einant šiuo taku gali tekti bristi per žoles, nes takas pasidarė visai siauras. Kartais jo visai nesimato, nes šlapio sniego sluoksnis vienodai paslėpė tiek miško paklotę, tiek per ją vedantį taką. Kartais apninka abejonės, ar tikrai einu teisingu taku, nes kažkur pradingo ir kartu keliavę pėdsakai. Ženklų ir rodyklių nėra, žmonių nėra ir jokių garsų nėra. Tik viena kita šaka netlaikiusi drėgstančio sniego nusipurto slegiančia našta, priverčianti atsigręžti ir pasižiūrėti kas ten šlumštelėjo. Nors termometras rodo pora laipsnių šilumos, iki pavasario dar toli. Staiga priekyje šmėsteli stulpelis su keletu spalvotų rutulių ir kitais ženklais bei Ilgininkų miško pėsčiųjų tako rodyklė, rodanti į tą pusę, iš kur ir atėjau. Nuojauta sako sukti į kairę, o pasižiūrėjęs į tako pradžioje padarytą nuotrauką įsitikinu, kad ji manęs neapgauna. Visgi prieš pasukdamas į kairę išklydau iš tako, nes netoliese matosi ant ežero kranto įrengta stovyklavietė.

Ilgininkų miško pėsčiųjų takas

Kitoje ežero pusėje žiemos miegu miega keletas sodybų su pirtimis, link kurių driekiasi slidžių paliktos vėžės. Tai Ančios ežeras su savo ilgomis ir siauromis atšakomis, kurias kartu su aplinkiniais miškais saugo Ančios kraštovaizdžio draustinis. Būtų vasara, būtų galima kalninių arnikų ir kitų retų augalų paieškoti, apie kuriuos pasakoja pradžioje stovintis stendas.

Sekanti pėsčiųjų tako atkarpa eina miško keliuku, kuris lygiagrečiai ežero krantui vingiuoja į pietus. Neužilgo ežeras baigiasi, o ta vieta vadinasi Jezdas. Tikriausiai tai kaimo pavadinimas, nors nesimato nei vieno namo. Kažkur tolumoje ant ledo savo laimikio laukia poledinės žūklės entuziastas, o pagal paliktas pėdas ir slidžių vėžes galima spręsti, jog taip laisvalaikį čia mėgsta leisti ir daugiau žmonių.

Ilgininkų miško pėsčiųjų takas

Dar vienas kairysis posūkis ir dar vienas miško keliukas, kuris nuves tiesiai į tako pradžią. Anot informacinio stendo, žiedinės formos pėsčiųjų tako ilgis siekia 4,7 kilometro, tačiau su nedideliais nuklydimais įveikiau 6,1 km. Ilgininkų miško pėsčiųjų takas tapo šių metų kelionių po Lietuvą pradžia, tačiau netapo pirmuoju pažintiniu taku, įveiktu 2019-aisiais, nes jis yra tiesiog pėsčiųjų takas.

 

Važiuodamas namo prisiminiau raginimą žiemą aplankyti apžvalgos bokštus. O kodėl gi ne, juk pakeliui – Merkinė, kurioje stovi vienas iš bokštų. Akivaizdu, kad žiemą tokia atrakcija vilioja kur kas mažiau žmonių nei vasarą, o vienintelis sutiktasis, besileisdamas nuo bokšto žemyn, perspėjo, jog be kapišono į viršų geriau nelipti. Jei vaikščiojant miško taku oras atrodė ramus, tai užlipus į viršutinę bokšto apžvalgos aikštelę buvo galima pajausti tikrą žiemos žvarbumą. Ir sunku pasakyti kas labiau džiugina – ar atsivėrusi žiemiška Nemuno slėnio panorama, ar tas malonumas vienam gėrėtis gamtos vaizdais tarsi iš savo paties balkono.

Merkinės apžvalgos bokštas

Atsidūrus ant žemės niekas taip nešildė kaip mintis apie karštą arbatą, todėl prisiminęs apie šių metų Merkinės naujieną – kavinę „Šilo kopa“, nuskubėjau ten.

Kavinė Merkinėje Šilo kopa

Prie dailaus medinuko Vilniaus gatvėje supasi iškaba, kurioje ši maitinimo įstaiga vadinama bistro. Dar net pirmojo gimtadienio nesulaukusi „Šilo kopa“ pilnutėlė, o nedidelė veranda nuo gatvės pusės atstoja laukiamąjį, kuriame ne ką daugiau laisvos vietos nei viduje. Laukti reikėjo neilgai ir netrukus arbatą iškeitęs į kakavą su zefyriukais, sušilau.

Bistro Šilo kopa

Po saldaus gėrimo šis tas sūresnio buvo pats tas, nes nesiblaškiau ir užsisakiau rekomenduotą šmalcą. Sako, net vegetarai jį valgo, nors šis užkandis Lietuvoje nėra toks populiarus kaip Lenkijoje ar Austrijoje. Net nežinau, ar tos daržovės tikrai buvo skanios, ar patiko, jog buvo pristatytos kaip pačių šeimininkų augintos ir raugintos, bet nepalikau nei mažiausio trupinėlio.

Bistro Merkinėje Šilo kopa

Balandėliai pasirodė taip pat įdomūs ne tik skoniu, bet ir pateikimu, tačiau maistą vertinti ne mano sritis. Keliauju ne dėl maisto, keliauju dėl patirčių, bet kai randu tokią vietą, kur pats maistas tampa patirtimi, negaliu nepasidalinti. Atrodytų, ko galima tikėtis nedideliame miestelyje, kur vietos gyventojai negali pasigirti dideliais atlyginimais, o visos Lietuvos suvartojamo alkoholio suvartojimo statistika verčia galvoti, kad provincijoje jokia kavinė neišgyvens be pigaus alaus, tačiau „Šilo kopa“ griauna tokį stereotipą. Tikriausiai tą stereotipą galima būtų sugriauti ir kituose Lietuvos miesteliuose, kur keliautojai galėtų be visų kitų kelionės patirčių parsivežti ir skonių patirtį.

Bistro Šilo kopa

Taip pat bus įdomu...

1 komentaras

Atsakyti

Labai puiku, kad Merkinėje pagaliau yra kultūringa vieta pavalgyti. Mums to labai trūko kai čia lankėmės.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *