Bevartydamas lankstinukus apie Anykščius suvalgiau du obuolius. Smagu kai pavaišina, o jei pavaišina patys Anykščiai, būna dvigubai smagiau. Buvau nemenkai nustebęs kai sekmadienį lankydamiesi Anykščiuose stabtelėjome prie Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro, kur mus pasitiko gausiai lankstinukais, žemėlapiais ir kita naudinga informacija nukrauta informacijos centro pastato siena. Savaitgaliais ši įstaiga nedirba, tačiau anykštėnai pasistengė, kad ir ne darbo metu atvykę turistai galėtų gauti informacijos ne tik lietuvių, bet ir anglų, rusų ir latvių kalbomis. Tokius pavyzdžius reikia rodyti visai Lietuvai kaip sektinus, tačiau Anykščiai tuo apsiriboti neketina ir čia pat padėję dėžę su obuoliais kviečia vaišintis visus atvykusius.

Anykščiai Jūsų laukia

Po nedidelių vaišių judame į kitą Šventosios upės pusę, kur į dangų stiebiasi aukščiausios Lietuvoje Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokštai. Iki Pirmojo pasaulinio karo ši bažnyčia buvo dar aukštesnė, tačiau 84 metrų aukščio bokštus vokiečiai susprogdino, o vėliau atstatyti bokštai pirminio aukščio jau nebepasiekė. Vargu ar ši bažnyčia būtų patekusi į mūsų vasaros atostogų pabaigos maršrutą jei ne 33 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria žaliai banguojantys Anykščių šilelio toliai ir svetingo miesto namų stogai.

Anykščių bažnyčia

Lipant į viršų galima susipažinti su visa bažnyčios istorija ir statybomis, nes tarpinėse aikštelėse įrengti iliustruoti stendai. O kol vieni domisi istoriniais faktais, kiti, pakirsti aukščio baimės ar šiaip pasitenkinantys vaizdais pro langus, drybso ant didelių palangių padėtuose sėdmaišiuose. Viso 186 laipteliai ir pro vielos tinklu aptrauktas angas pūstelėjęs gaivus vėjelis pasveikina pasiekus pagrindinę apžvalgos aikštelę. Čia pat virš galvos supasi didžiulis varpas, kurio, gink Dieve, įspėjamasis užrašas draudžia skambinti, o kad nebūtų nuobodu gėrėtis Anykščiais iš aukštai, galima pasiskaityti kuri miesto dalis buvo vadinama Jurdziku, kurioje pusėje yra „Anykštietiška Šveicarija“ ir kas vadinama „Karalienės liūnu“.

Anykščių bažnyčios apžvalgos aikštelė

Pasidairę iš aukštai po Anykščius važiuojame pasidairyti iš aukštai po Anykščių šilelį, kur Šventosios upės slėnyje įrengtas Medžių lajų takas, o jo apžvalgos bokštas yra vienu metru aukštesnis nei aplankytos bažnyčios apžvalgos aikštelė. Po Medžių lajų tako atidarymo Anykščiai tapo kur kas ryškesni Lietuvos ir užsienio keliautojų žemėlapiuose, o pats takas vis dar išlieka tarp pačių populiariausių lankytinų vietų Lietuvoje. Kadangi tai nebebus pirmasis kartas kai lankomės šiose vietose, nesprendžiam nevažiuoti automobiliu iki pat tako, kur laisvos parkavimo vietos suradimas gali pareikalauti ne tik laiko, bet ir sėkmės, o pasinaudoti tik šiemet įrengtu Ekotaku. Ties Dvaronimis, kai važiuojant nuo Anykščių priekyje pasirodo apverstas namas, svarbu nepravažiuoti posūkio į dešinę, kur rodyklė kreipia į Ekotaką. Nepamaišytų papildoma informacija, jog automobilį reikia palikti aikštelėje prie kelio ir toliau žygiuoti pėsčiomis, nes ten, kur prasideda takas, jo palikti tiesiog nebus kur. Visada atsiranda gudresnių ir lygesnių už kitus, kuriems kelio ženklai negalioja ir jei ne papildomai įrengta užkarda take, bandytų ne tik iki Medžių lajų tako privažiuoti, bet ir užvažiuoti ant jo.

Ekotakas

Gal kiek keistokai atrodo, kai į vieną taką veda kitas takas, tačiau tam yra priežastis. Kadangi keliui link Puntuko reikalingas remontas, tai Ekotakas kurį laiką tarnaus kaip alternatyvus maršrutas į Medžių lajų taką. Kas žino, gal po kiek laiko laikinas taps pastoviu ir dalis lankytojų link Punktuko trauks skulptoriaus Žilvino Prano Smalsko skulptūromis papuoštu taku.

Ekotakas

Take galima sutikti 4 medines paukščius vaizduojančias skulptūras, o pačioje garbingiausioje vietoje – ant lesančio paukščio užpakalio, puikuojasi Anykščių turizmo klasterio nariai.

Ekotakas

Einant plačiu kietos dangos taku keletas informacinių lentelių informuoja apie sparčiai artėjantį Medžių lajų taką. Pasileidus į nuokalnę būtų galima tiesiai į jį ir nueiti, jei ne praėjimo kontrolės įrenginiai su šalia stovinčia kasa. Medžių lajų tako lankymas nemokamas, tačiau didelė dalis kasoje perka savanorišką vienkartinį regioninio parko lankytojo bilietą giliai įsitikinę, kad tai mokestis už galimybę pasivaikščioti medžių viršūnėmis einančiu taku. Turbūt ne taip gaila susimokėti vieną eurą, kaip nesmagu pasijausti pergudrautam. Net jei kiekvienas surinktas euras ir panaudojamas protingai.

Medžių lajų takas

Atidavę duoklę Lietuvos gamtai žengiame ant Medžių lajų tako, kuris pirmasis toks pastatytas ne tik Baltijos valstybėse, bet ir visoje Rytų Europoje. Takas atidarytas beveik lygiai prieš 3 metus, o pačios Prezidentės dalyvavimas atidarymo iškilmėse tarsi pasmerkė šį lankytiną objektą neįsivaizduojamai lankytojų apgulčiai. Automobilių spūstys Anykščiuose, policijos pagalba reguliuojant eismą kelyje link Puntuko ir sovietinius laikus primenančios eilės prie įėjimo parodė, kad atėjo laikas atrasti Lietuvą, Medžių lajų takas su apžvalgos bokštu tapo ne tik populiariausiu lankytinu objektu Lietuvoje, bet ir simboliu, reiškiančiu lūžio tašką, kai keliauti po Lietuvą tapo madinga.

Medžių lajų takas

Garsinant Anykščių šilelį ir stengiantis parodyti jo grožį Medžių lajų takas stojo į vieną gretą su Antanu Baranausku, kurio poemos ištraukas galima rasti tako stenduose. Be poeto žodžių take stovi keletas stendų, supažindinančių su gamtinėmis ir kultūrinėmis šios vietos vertybėmis, tačiau medžių lajų lygyje įrengtas metalo konstrukcijų takas sukelia tokias emocijas, kad einant pirmą kartą norisi duoti beribią valią akims, o ne skaityti pažintinę informaciją.

Medžių lajų takas

Keleto šimtų metrų ilgio takas nepradžiugins tik bijančių aukščio, nes kuo toliau, tuo labiau takas atsiplėčia nuo žemės ir šlaitui leidžiantis žemyn išlikdamas tame pačiame aukštyje takas vingiuoja link apžvalgos bokšto, kur 34 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė sukelia ne tik pačias stipriausias emocijas, bet ir dovanoja pačius gražiausius vaizdus.

Medžių lajų takas

Aukštaitijos regiono tautinės juostos motyvais papuoštas apžvalgos bokštas pakyla į medžių viršūnių lygį, todėl tolumoje galima įžvelgti net ir neseniai aplankytos aukščiausios Lietuvos bažnyčios bokštus, o apačioje mėlynuoja net keli Šventosios upės vingiai. Tik retas kuris geba pamatyti kiekvieną miško paukštelį, šapelį ar vėjelį, kaip kad tą Baranauskas matė, tačiau atsivėrusi ir žaliai banguojanti Anykščių šilelio panorama keri bemaž kiekvieną. Turbūt ir pats poetas nebūtų prieštaravęs, kad jo apdainuotame šilelyje atsirastų toks statinys, į kurį taip gausiai keliautų žmonės pasigėrėti gražia Anykščių krašto gamta.

Medžių lajų takas

Tik vienintelis Puntuko akmuo gali būti nepatenkintas Medžių lajų tako draugija, nes anksčiau buvęs dėmesio centre, dabar gryčios didumo akmuo dėmesio gauna kur kas mažiau. Pasak mitologijos, Puntuką velnias nešė Anykščių bažnyčiai griauti, tačiau mokslininkai sako turį įrodymų, kad antrą pagal dydį akmenį į Lietuvą iš Skandinavijos atgabeno ledynai. Per Antrąjį pasaulinį karą skulptorius Pundzius akmenyje iškalė Atlantą įveikusių Lietuvos lakūnų Dariaus ir Girėno bareljefus ir testamento žodžius, kuriuos galima pasiskaityti einant pro Puntuką link Medžių lajų tako pradžios.

Puntuko akmuo

Čia pat, kitapus kelio, žaliuoja du ažuolai, kuriuos kadaise valdžia žydams pardavė, tačiau vietiniai gyventojai juos iš žydų išpirko. Senoliai tikėjo, kad ąžuolai yra šventi, todėl prie jų net ir melsdavosi, o kai vieną iš šių miško galiūnų išvertė vėtra, netrukus jį vėl atsodino. Šimtmečiais stovintys šventieji ąžuolai pamena net ir patį Antaną Baranauską, kuris rašydamas Anykščių šilelį nepamiršo ir jų:

„Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta.
Ė da dujen prie kelio tebestovi;
Viršūnės dar žaliuoja, nors šakos džiovi.
Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:
Tūlas, ligos suspaustas, iš įžado lanko“.

Šventieji ąžuolai Anykščių šilely

Ties šventaisiais ąžuolais nepasukam atgal, o palei nesibaigiančią eilę sustatytų automobiliu einam tolyn. Nepriekaištingai sutvarkyta aplinka ir graži gamta leidžia jaustis kaip tikrame kurorte, o tam jausmui apibūdinti geriausiai tinka 4 A. Baranausko poemos eilutės:

„Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“

Jei Medžių lajų take buvo tik šios poemos ištraukos, tai už gero kilometro nuo tako, buvusio Puntuko kaimo vietoje, galima perskaityti poemą nuo pradžios iki pabaigos. Neseniai įrengtame pažintiniame Basų kojų eko take laukia ne tik iššūkiai keliaujant basomis per įvairias natūralias dangas, bet ir informaciniai stendai bei į kelias dalis padalinta visa „Anykščių šilelio“ poema.

Basų kojų eko takas

Ši diena skirta pramogoms, todėl nepravažiuojam ir pro apverstą namą, kuris stovi greta Labirintų parko Skapiškių kaime. Prabanga apversti namai nepasižymi, o pastarąjį viduje gal kiek ir paremontuoti reikėtų, tačiau tai netrukdo susipažinti su gravitacijos jėga. Namas ne tik apverstas, bet ir šiek tiek pasviręs, todėl vaikštant viduje pradeda suktis galva ir galima suklupti.

Apverstas namas Anykščiuose

Pramoga trumpam, nes norą pramogauti vis labiau nustelbia noras valgyti. Šioje vietoje namų darbai neatlikti, todėl tenka improvizuoti ir tikrinti Google žinias apie Anykščių maitinimo įstaigas. Vienas pirmųjų įrašų kreipia į Tripadvisor puslapį, kur šveplai parašytas kavinės pavadinimas 5 Taškai pagal lankytojų įvertinimus Anykščiuose neturi lygių. Profesionalios restorano interjero bei patiekalų fotografijos padeda apsispręsti galutinai ir dardėdami akmenimis gįsta S. Daukanto gatve privažiuojame nedidelį skandinaviško stiliaus namelį su nedidele terasa, kurioje telpa vos du staliukai. Vienas iš jų laisvas, ir kaip parodė laikas, tai buvo dar vienas, bet ne paskutinis Anykščių svetingumo gestas.

Restoranas 5 taškai

Restoranėlis, kaip ir siaura bei dailiai sutvarkyta gatvė, kurioje jis stovi, dvelkia jaukumu. Skaitome trumpą itališkų patiekalų meniu ir jaučiamės pamaloninti radę vieną laisvą staliuką iš penkių, nes norinčių čia prisėsti yra keliskart daugiau nei vietų restorane. Mažai nereiškia blogai, o pakalbinta Giedrė, kuri kartu su vyru atvykusi iš Vilniaus įkūrė šį restoranėlį, pasiguodė, kad virtuvė čia tokia maža, kad gali darbuotis tik vienas žmogus. Kad ir kokia maža virtuvėlė, rankų darbo pasta, ravioliai ir kiti itališki patiekalai yra pagaminti ne valgyti, o mėgautis jais.

Restoranas 5 taškai

Meniu yra tik vienas desertas – tiramisu, kurį paprašau atnešti su ąsotėliu itališkos kavos. Čia Giedrė kiek nusiminusi atsako, kad sekmadienio popietę visi desertai pasibaigė. Taip norėjosi itališką puotą vainikuoti itališku desertu, bet tiek to, pakaks ir kavos. Po keleto minučių ant stalo atkeliavo ąsotėlis su kava ir… desertas. „Buvau nusipirkus pyragaitį vakarui, bet pasidalinsiu su jumis“ – šyptelėjusi tarė Giedrė tarsi atsakydama į mano klausiamąjį žvilgsnį. Tokiais atvejais sunku rasti tinkamus žodžius, nes ačiū tiesiog neužtenka.

Sotūs ir vis dar galvodami apie gerą maistą bei nuoširdumą sukame į Kalitos kalną, kur adrenalino paieškosim vasaros rogučių trasoje.

Vasaros rogučių trasa Kalitos kalne

500 metrų ilgio trasa su tramplinu vilioja ir didelius ir mažus, todėl geriau iš karto nusiteikti, kad teks palaukti. Priešingai nei Slovakijoje, kur kiekvieną kartą nusileidus tenka stoti į eilės galą, čia įsėdęs į rogutes gali važiuoti tiek, kiek važiavimų esi nusipirkęs. Lėtai judanti eilė patikrina kantrybę, tačiau įsėdus į roges laikas pradeda eiti keliskart greičiau. Čia aštriausiems pojūčiams patirti receptas paprastas – nusileisti nenaudojant stabdžių. Po dviejų nusileidimų stabdžiai tapo nebereikalingi!

Kalitos kalno vasaros rogučių trasa

Gerai, kad Anykščiai nedidelis miestas, nes kai įžengėme pro Anykščių menų inkubatoriaus duris, kur įsikūręs veidrodžių kambarys COSMOS Paukščių takas, iki darbo laiko pabaigos buvo likę 10 minučių. 4 minučių seansui to pilnai pakanka, kad patirti šviesos elementų sukuriamą begalybės pojūtį ir išgirsti garsu paverstus žemės elektromagnetinius virpesius.

Cosmos Paukščių takas

Tai buvo pramoginė kelionė į Anykščius, tačiau visų pramogų taip nespėjome išbandyti. Anykščiai yra dideli, tačiau ne miesto dydžiu, o tuo ką gali pasiūlyti. Nesvarbu, važiuojate pramogauti ar lankote istorines vietoves, keliaujate po gamtą ar domitės literatūriniais Anykščiais – ten rasite visko. Ir svarbiausia, kad jie laukia jūsų atvykstant. Tik jei lankysitės sekmadienį, labai nesusivėlinkit, nes 5 taškuose pas Giedrę gali būti pasibaigęs desertas. Aišku, jei jums nusišypsos laimė ir gausite staliuką.

Taip pat bus įdomu...

2 komentarai

Atsakyti

Sveiki. Džiaugiuosi radusi Jūsų puslapį internete. Gyvenu Australijoje, Sidnėjuje ir taip pat nenusėdžiu namie. Kai grįšiu atostogoms į Lietuvą, būtinai pasinaudosiu Jūsų puslapyje patalpinta informacija. Ačiū.
Irena

Atsakyti

Smagu, kad ir Australijoje skaito mano tinklaraštį :). Gerų kelionių!

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *