Jei kas nors rinktų daugiausiai skirtingų pojūčių sukeliančius miestus, tai viena ir pirmų vietų atitektų Neapoliui. Bent jau pagal publikacijas žiniasklaidoje ir tinklaraščiuose vieniems šis miestas purvinas, pavojingas ir nedraugiškas turistams, kiti gi šį miestą įsimyli ir vertina labiau nei turistų prikimštą Paryžių, senąją Romą ar jaukią Barseloną. Lėktuvas pradeda žemėti ir smalsumo jausmas vis labiau stiprėja. Apačioje matosi kalnai ir miestas. Miestas ar miestai, net nežinau kaip tiksliau išsireikšti, nes jokių ribų, kur prasiseda ir kur baigiasi Neapolis, nesimato. Atrodo, tarsi visas Kampanijos regionas, o gal net ir visa Italija yra vienas didelis miestas. Sako, Neapolis kažkada skendėjo šiukšlėse. Kur gi ne, jei nuo Vilniaus gyventojų šiukšlių auga Kariotiškių kalvos, tai nuo milijoninio Neapolio miesto ir ribų neturinčių jo priemiesčių gyventojų atliekų galima būtų supilti tikrą Vezuvijų.

Neapolis – trečias pagal dydį Italijos miestas (kadaise buvo trečias Europoje), nors pagal aerouostą to nepasakytum (jis nėra didelis). Iš malonia šiluma ir lengvu chaosu pasitikusio aerouosto Alibus autobusu skubame į Neapolio centrinę stotį. Tik itališkai kalbantys vairuotojai visiškai nestebina. Daugelyje kelionių aprašymų šis miestas apibūdinamas kaip nesiderinantis prie turistų, suprask, pats turistas turi jį perprasti ir prisiderinti prie jo. Toks miestas, toks jo charakteris. O ką čia derintis, tiesiog priimi viską taip kaip yra ir nuo pat pirmųjų žingsnių Italijos žemėje besijausdamas savas pradedu mėgautis Neapoliu. Net ir per juodaodžiais ir kitokiais įvairiataučiais prekybininkais nusėtą stoties rajono šaligatvį tempdamas 20+ kg. lagaminą pradedu galvoti apie tai, kad vienos dienos šiame mieste bus maža. Norėsis gįžti kažkada vėliau. Jei sako, kad Paryžiaus pradedi ilgėtis dar iš jo neišvažiavęs, tai į Neapolį norisi sugrįžti vos tik atvažiavus.

Dar prieš atskrendant žinojom, kad mūsų atvykimo dieną streikuos Circumvesuviana traukinių linija, tačiau atvykę pamatėm, kad traukiniai važiuoja. Baigėsi streikas? Apsigalvojo, o gal jau susitarė? Neapolyje klausimo kodėl geriau neuždavinėti, o tiesiog akimirksniu prisitaikyti prie situacijos, kokia ji yra, todėl sėdam į traukinį, kuris pagal išvaizdą jau kokius du kartus turėjo būti nurašytas į metalo laužą ir važiuojam ten, kur mums reikia.

Neapolis

Neapolis yra kitoks ir jam net ir aprašymas apie kelionę netinka toks, koks tiktų kitiems miestams. Gal jis kiek primena Amsterdamą. Jei paklaustų, ką aš Amsterdame mačiau, tai nelabai galėčiau tiksliai pasakyti, bet puikiai prisimenu pasivaikščiojimus po tą miestą ir tą jausmą būnant jame. Neapolis nuo pat pirmos akimirkos pasirodė, kad jei juo žavėsies tik akimis, tai gali užklupti ir nusivylimo jausmas. Kita vertus, yra ir į ką pažiūrėti. Tarkim, kontrastai. Atvažiavus į centrinę stotį su Circumvesuviana traukiniu ir persėdus į miesto metro gali pasijusti tarsi peršokęs keliais dešimtmečiais laike. Ne tiek dėl traukinių (nors jie beveik nauji), kiek dėl metro stočių, kurios I-ojoje linijoje viena už kitą originalesnės. Toledo stotis tai kažkas tarp kosmoso ir turkiškos pirties. Jei su pastarąja asocijuojasi iš mažų plytelių išklijuotos sienos ir lubos, tai kosmoso pojūtį sukuria spalvos ir erdvės. Išlipk čia, nes ši metro stotis yra gražiausia pasaulyje.

Neapolio metro

Neapolio požemiai turi ir dar vieną veidą. Tai tikrieji senieji požemiai po miestu, į kuriuos net gidai ekskursijas veda, tačiau šiam kartui pakaks to, ką matėme metro ir ilgais eskalatoriais užkilę į viršų neriam į miesto šurmulį Toledo gatvėje. Tie turistai, kuriems kiekvienoje kelionėje privalomas „shopingas“ ir kurie antrą Kalėdų ar Velykų dieną negali nenuvažiuoti į Akropolį, šioje gatvėje patirs atgaivą. Kulminaciją patirti galima Galleria Umberto I prekybiniame pasaže, kur prieglobstį nuo kaitrios Viduržiemio jūros regiono saulės rado prabangos prekių parduotuvės. Negalima nepastebėti panašumų su Milane esančia Viktoro Emanuelio II galerija.

Galleria Umberto I Neapolyje

Spindesys ir skurdas Neapolyje gyvena greta ir palikus solidžią sumą parduotuvėje su prabangiu maišeliu rankoje iš Galleria Umberto, vos tik kirtus Toledo gatvę, galima patekti į ispanų kvartalą. Akiai mielos siauros gatvelės toldamos kyla į kalną, o pro abiejose gatvės pusėse stovinčių namų atidarytus langus galima jei ne paduoti ranką, tai bent jau ramiai pasikalbėti su priešais gyvenančiu kaimynu. Turistai gasdinami, jog tai nesaugus rajonas ir gink Dievę negalima kelti kojos naktį. Nevaikščiojome tomis iš pažiūros jaukiomis gatvelėmis mes ir dieną, tik ne dėl saugumo, o dėl laiko stokos.

Ispanų kvartakas Neapolyje

Neapolyje gatvių be žmonių nėra. Šio miesto gatvės tai tarsi žmogaus kraujotakos sistema, kur tiek plačiomis gatvėmis, tiek siauromis gatvelėmis kaip kraujas kraujagyslėmis nuolat teka žmonių minios. Tą žmonių minią kartais kiek prasklaido pravažiuojantys motoroleriai ar visus prie sienų prisiglausti priverčia siaura ispanų kvartalo gatvele tarsi trombas prariedantis Audi Q7 visureigis. Panašu, kad pravažiuojančio automobilio veidrodėliu kliudyta ranka yra lygiavertis incidentas užlipimui ant kojos, kai „nukentujusysis“ nuvažiuojančiąjam tik mosteli ranka ir temperamentingai ištaria keletą itališkų žodžių.



Dar įdomiau stebėti eismą intensyviose gatvėse. Susidaro įspūdis, kad už eismo taisyklių žinojimą čia kur kas svarbiau yra vietinė vairavimo kultūra, sąlygota ypatingo tarpusavio supratimo. Čia sėdintis už vairo pirmiausia galvoja ne apie tai, kieno pirmenybė, o stebi kitus ir į juos atsižvelgdamas akimirksniu priima sprendimą dėl tolimesnio manevro. Nors mūsų akimis eismas atrodo visiškai chaotiškas, tame chaose jaučiama didelė pagarba ir supratimas vienas kitam. Priešingai nei pas mus, kai savo teises mintinai žinantis ir nosį iki kaktos lygio pakėlęs tautietis net nestabdydamas priėjęs kelią žengia į pėsčiųjų perėją visai nekreipdamas dėmesio į artėjančius automobilius. Jis pagal įstatymą teisus ir jam visai nesvarbu, kad kažkas bus priverstas ypač staigiai stabdyti. Net jei vairuotojas ir nespės sustabdyti ir teks metus ar ilgiau gydyti kaulų lūžius, jis vistiek bus teisus. Sulaužytas, bet teisus.

Į ką dar neįmanoma neatkreipti dėmesio, tai automobilių signalai. Jie Neapolyje ne mažiau svarbūs nei … stabdžiai. Jei kur nors sankryžoje paskui neryžtingą vairuotoją nusidriekia eilė, tai būtinai visi spaudžia signalą. Ne tik paspaudžia, bet ir laiko paspaudę. Kai kuriose gatvėse pagal automobilių signalus galima nuspėti kokia šviesoforo spalva dega, todėl galima tik įsivaizduoti kokį stresą sukeltų tokia situacija priekyje kitų atsidūrus nevietiniam vairuotojui.

Artėjant Toledo gatve link jūros prieš akis atsiveria Plebiscito aikštė. Po Neapolio panoramų tai turbūt antra pagal populiarumą miesto vieta, matoma daugybėje nuotraukų. Net ir booking.com sistemoje žiūrinėjant Neapolio viešbučius, kas antrame iš jų puikuojasi Plebiscito aikštės nuotrauka, nors nuo aikštės tą viešbutį skiria valanda kelio.

Plebiscito aikštė Neapolyje

Atsisukam atgal, o čia – karalių rūmai su viduje įsikūrusiu muziejumi. Vaikščioti po muziejus ar giliau nagrinėti istoriją ir faktus neturime laiko, o ir kartu vaikščiojantys vaikai nelabai tą suprastų.

Karalių rūmai Neapolyje

Žvalgomės toliau, kol akiratyje atsiduria Naujoji pilis (Castel Nuovo), patraukianti dėmesį tiek savo dydžiu, tiek pastatymo metais (1279 m.).

Naujoji pilis Neapolyje

Lankantis šiame rajone kavos mėgėjams į lankytinų vietų sąrašą reikėtų įtraukti Gran Caffe Gambrinus. Čia kavą gėrė karaliai, imperatoriai, rašytojai ar šiaip garsūs visuomenės veikėjai, todėl ji daug kur vadinama prabangiausia Neapolio kavine. Tokia prabangi, kad nemokamai kavos galima gauti, tik slaptažodį reikia žinoti. Sako, ištari „caffe‘ sospeso“ ir še tau kavos puodelį, už kurį kažkas prieš tai sumokėjo. Prie baro geriant kava Neapolyje ji dažniausiai kainuoja 1 eurą ir yra pigesnė nei Lietuvoje ar Lenkijoje, tačiau atsisėdus prie staliuko jos kaina pakyla ne procentais, bet kartais.

Gambrinus kavinė Neapolyje

Kiek mokėti – sužinai tik gavęs sąskaitą, lygiai taip pat mažoje maisto parduotuvėlėje mineralinio vandens buteliuko kainą pardavėjas pasakys tik prie kasos ir tik iš atminties, bet dar prieš tai paklaus, ar jis ne iš šaldytuvo? Iš šaldytuvo, aišku, brangesnis, čia ir už šaltį tenka susimokėti. Gal todėl ir ledai čia pakankamai brangūs, nors skonis ir nepalieka abejingų.

Neapolio senamiestis yra didžiausias Europoje ir įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Vien jau bažnyčių mieste priskaičiuojama apie 500, todėl Neapolis kartais vadinamas kupolų miestu.

Neapolis

Galima savaitę vaikščioti po Neapolio gatves ir lankyti bažnyčias, todėl protinga pasirinkti keletą įdomiausių ir į jas užeiti. Viena tokių yra Šv. Severo koplyčia, kurioje turistus vilioja skulptūra „Kristus šyde“. Viltį pamatyti kažką įdomaus keičia nusivylimas skaitant, jog antradienį koplyčia nedirba. Nereikia pamiršti, jog čia Neapolis, miestas, kuris tavo planus gali pakeisti labiau nei pats gali įsivaizduoti. Vos už keliasdešimt metrų randam praviras San Domenico Maggiore bažnyčios duris.

Bažnyčios Neapolyje

Apsilankę dar keliose bažnyčiose ir pamiršę užrakintas San Severo koplyčios duris laiką leidžiam vaikščiodami siauromis senamiesčio gatvelėmis. To nepadarius tikrąjį Neapolį pajausti būtų sunku. Apsiniaukęs dangus leidžia komfortiškai jaustis vaikščiojant po miestą siestos metu – ir nekaršta, ir žmonių pakenčiamai. Visai atsitiktinai prieiname gatvėje šurmuliuojantį žmonių būrelį. „The best Neapolitan pizzeria in the world“,- puikuojasi užrašas ant vienos lentelės prie įėjimo į piceriją, kitoje parašyta dar skambiau „čia gimė neapolietiška pica“, o virš durų šiek tiek lenkišką reklamos stilių primenanti reklama su pieštais simsoniškais veidais turi sudėti visus taškus „Dolce&Gabana loves Sorbillo“. Picerija tikrai istorinė, tik stebint aplinką susidaro įspūdis, kad tiems, kurie čia stovi ir laukia, svarbiau ne picos skonis, o tas uždėtas pliusiukas (o gal ir asmenukė), kad čia ją valgė. Lauke užsakymus priiminėjantis italas į klausimą ar ilgai reikia laukti picos atsako labai konkrečiai – nežinau. Žmonės stovi ir laukia, ir Užkalnis čia laukė, bet visa ši aplinka kvepia tokiu švelniai komerciniu prieskoniu, todėl negėrę kavos Gambrinus, nevalgom picos ir Sobrillo.

Picerija Neapolyje Sobrillo

Kaip Švyturio šaly šios markės alus yra tartum šešėlis gero alaus, taip ir Neapolyje žodis pizzeria dar nereiškia, kad ši įstaiga iškeps tą tikrą neapolietišką picą, kurią valgant laižysitės pirštus. Ypač jei picerija gražiai dekoruota, o įėjus matosi tik elektrinės kepimo krosnys. Neapolis toks miestas, kur gatvės maistas laikomas geresniu už tiekiamą eilinėse kavinėse ar picerijose, todėl kartais visai neišvaizdi ir maža užeigėlė gali pasiūlyti neįsivaizduojamai gerą kainos ir kokybės santykį. Stoties rajonas, jokių baltų staltiesių (jų nėra visiškai jokių), vienkartiniai indai ir ne pirmą dešimtmetį tarnaujantys baldai nuslenka į antrą planą, kai matai kaip į malkomis kūrenamą krosnį pagyvenęs vyras šauna greitai padarytas picas. Komercijos čia nei kvapo, tik patirtis ir profesionalumas. Šiam picų kepėjui net angliškai mokėti nebūtina, nes už jį kalba iškeptos picos.

Picerija Gaetano Neapolyje

Visgi picerijai da Gaetano nelemta nugalėti, nes už tris po pusę metro picas, iškeptas Torre dėl Greco (10 km už Neapolio), skaniau nebuvo nieko. Picų ten nėra didelių, vidutinių ar mažų, ten yra pusės metro pica ir metro. Skamba banaliai? Gal, bet picą valgom ne dėl ilgio, o dėl skonio. Margarita, Marinara, Mimoza – valgom ir laižom pirštus kaip vaikystėje laižėme valgant moliniame inde keptą vištą su obuoliais. Jei kas sako, kad Italijoje yra tik trijų pavadinimų picos, sako ne visai teisybę. Jų yra daugiau, bet ta pati paprasčiausia ir pigiausia – Margarita, yra tokia skani, kad į kitas beveik ir nesidairai.

Staiga pasukę į siaurą gatvelę atrandam gausybę prekybininkų, pardavinėjančių prakartėles, įvairiausius Kalėdinius atributus bei garsenybių statulėles. Lietuvių praminta Kalėdų gatvele (nes Kalėdiniais atributais prekiaujama ištisus metus) ji oficialiai vadinasi Via San Gregorio Armeno. Būtent prie šios gatvelės yra Neapolio katedra, bet taip ir neturiu paaiškinimo, kodėl joje neapsilankėm.

Via San Gregorio Armeno

Kadangi Neapolyje 70% namų langų žiūri į jūrą, tai nesinori išvažiuoti iš miesto neužlipus kažkur aukščiau ir nepasimėgavus į jūrą atsiveriančiais vaizdais. Tie, kurie dėl galimybės pakeliauti pigiau sutinka į savo elektroninio pašto dėžutę gauti kelionių tematikos SPAM’ą, neabejotinai matė Neapolio miesto panoraminius vaizdus, atsiveriančius nuo ant kalvos stovinčios Sant Elmo pilies. Matyt, pats Neapolis mums norėjo parodyti dar nematytus vaizdus, kadangi išlipę iš metro nuėjome ne į minėtą pilį, bet į gražų parką, kur kaip vienas šalia kito gyvenantys baltaodžiai ir juodaodžiai šalia vieni kitų auga palmės ir lapuočiai medžiai. Tų medžių paunkmėje stovi vila Florida, o nuo apžvalgos aikštelės atsiveria nematyta Neapolio panorama.

Neapolis

Gėrintis tokiais vaizdais vaikų baterijos baigia išsikrauti ir persijungia į energiją taupantį režimą, kurio pakanka grįžti iki gyvenamosios vietos. Būtų gaila ir apmaudu tik tiek pamačius šio miesto ir tik tiek laiko pabuvojus jame, bet ramybę grąžina mintis, kad čia dar grįšim. Galbūt ne vasarą, galbūt be vaikų, galbūt pasivaikščiosim po miestą su gidu, o šis nepilnos dienos apsilankymas Neapolyje tebūnie kaip geras ir gražus Neapolio anonsas. Grįšim čia, atpigs Ryanair bilietai ir mes grįšim.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *