Liubavo dvaras ir link jo vedantis lauko riedulių kelias

Jei atvirai, tai vietovardį Bireliai prieš savaitę išgirdau pirmą kartą. Neabejoju, kad pusė vilniečių, išgirdę šį pavadinimą pakraipytų galvą, nenutuokdami net kurioje pusėje jų ieškoti, dar koks trečdalis būtų apie juos girdėję ir durtų pirštu į Žaliųjų ežerų pusę. Tik tie, kurie 76 maršruto autobusu važiuoja iki paskutinio sustojimo ir dar sovietiniais laikais Dievo užmirštame pakampyje gavę kolektyvinį sodą ir jį persitvarkę į gyvenamąjį namą ten gyvena iki šiol, lygiaverčiais vilniečiais save vadina ir Birelius laiko savo gimtąja gyvenviete. Bireliai dabar prijungti prie Vilniaus miesto. Internete apie juos informacijos mažai, tik vienintelis sakinys, jog anksčiau šioje vietoje tokiu pavadinimu buvo kaimas, kopijuojamas iš vieno tinklapio į kitą. Pasirodo, senais laikais šioje vietoje galėjo būti ne tik kaimas, bet ir dvaras. Tokia trumpa ir faktais nepagrįsta informacija pradėjom žygį iš Birelių į Liubavą, kur dėl dvaro buvimo abejonių nekyla.

LDK laikais nuo Vilniaus šiaurės kryptimi vedė gan svarbus kelias, ėjęs pro tą patį Liubavo dvarą ir istorinę Dubingių gyvenvietę. Logiška būtų galvoti, kad grįstas kelias vedė pro Birelius, nes čia dvaro būta, bet giliai knaisiotis po istoriją neturiu noro. Faktas, kad grįstas kelias tikrai yra ir prasideda jis paėjus kokį kilometrą Liubavo kryptimi. Netgi kelio atkarpos galuose ženklai stovi sakantys, kad šį, Liubavo dvaro lauko rieduliais grįstą kelią valstybė saugo.

Jei tai tikrai tas kelias, kuris Vilnių ir Dubingius jungė, daug valdovų ir didikų juo keliavo. O ir pats Liubavo dvaras senais laikais žemių daug turėjo ir buvo vienas didesnių ir stipresnių ir gražesnių šiose apylinkėse. Sako, dvaro ribos siekė gerokai už Neries, beveik iki dabartinių Turniškių. Dvaras senas, jau XVI a. jis yra minimas, o per tą laiką daugybė savininkų pasikeitė, kol galiausiai dvaro sodybą įsigijo ir pastatus rekonstruoti apsiėmė skulptorius Gintaras Karosas. Einant tuo pačiu akmenimis grįstu keliu žygio vadovas garsiai samprotavo, gerai čia ar blogai, kad turtingi žmonės dvarus įsigyja? Nespėjus kilti diskusijai pats ir padarė išvadą, kad jei ne tokie žmonės, tai matytumėm tik griuvėsius arba grafinėmis programomis padarytas vizualizacijas. Galima tik pridurti, kad dvarai niekada neturtingiesiems ir nepriklausė, o jei ir priklausė, tai tik po maištų ir tik trumpam. Lygybę buvo įvedusi ir sovietinė santvarka, paversdama dvarus sandėliais, technikumais ar dar labiau žeminančios paskirties pastatais, bet nuo to niekas nesijautė geriau. Gal ir gaila tų 5 eurų už įėjimą į dvaro vandens malūne įrengtą muziejų, gal kai kam ir dideli tai pinigai, bet jei žmonės prisideda prie kultūros vertybių išsaugojimo tai kodėl jam už tai nesumokėti?

Vandens malūnas tai vienas iš 10 dvaro sodyboje išlikusių pastatų. Jame yra vienintelė Lietuvoje restauruota malūno technologinė įranga, galima pamatyti technologinius procesus ir veikiančią, 100 metų sulaukusią hidroturbiną. Verta už tai mokėti 5 eurus ar ne – spręsti kiekvienam, bet nuvažiavus į Italiją ar Prancūziją mokėti tuos pačius 5 eurus už alaus bokalą vargu ar geresnė investicija. Aišku, visada galima rinktis Turkiją ir „All inclusive”, bet tame kultūros mažai.

Ne tų vertybių vedamas ir ne į tokius turistus orientuodamasis Karosas 2009 metais iniciavo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nežinomo skulptoriaus sukurtos skulptūros „Liubavo angelas” atstatymą. Kryžių rankoje laikantis angelas atrodo tarsi dvaro vizitinė kortelė. Iš tolo akį traukia ir gražiai restauruoti kiti dvaro sodybos pastatai. Prie kelio stovintis stendas skelbia, kad restauravimui pinigų skyrė Lietuva, Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija, o už ypač kokybišką restauravimą suteiktas Europos kultūros paveldo prizas.

Kol žygeiviai stiprinosi sumuštiniais, obuoliais ir kitokiomis iš namų pasiimtomis gėrybėmis, žvilgtelėjau vidun. Žvilgtelėjau pro langą, nes visos durys buvo užrakintos. O ir dairytis į atkuriamus interjerus kur kas priimtiniau nei žiūrėti į valgančius kai pats su savimi nieko nepasiėmei. Tik negalvokit, kad žygeiviai nedraugiški, nes vien už tai, jog pasibaigus žygiui pavežėjau vieną žygeivę nuo Birelių iki Vilniaus, bandelėmis atsidėkojo. Ačiū, bandelės buvo skanios, bet sekantį kartą ir be jų galiu pavežėti.

Atgal link Birelių pasukome pievomis ir miškais. Kadangi keliais nėjome, tai ir kelio ženklų nepaisėme.

Neilgai trukus priėjome ir privačios valdos savininko namą – Bebro namą (autoriaus paaiškinimas nedraugaujantiems su gamta). Bebrai šiose apylinkėse pasidarbavo kaip reikiant – aplinkui išvartyta gausybė medžių. Kažkas paskleidė informaciją, kad bebras medį nugraužia per pora minučių. Kad jie dirba sparčiai, abejonių nekyla, nes sugriautą užtvaktą sparčiai atstato, bet kad su Husqvarna gali galynėtis – abejoju.

Nuo bebrynės beveik šimto žygeivių vora patraukė per laukinį mišką. Tempas buvo neblogas, o žygio kilometražas siekė 11 km. Gal dėl tempo, o gal dėl to pusvalandžio, kurį papildomai sugaišome, bumbančių atsirado, kad žygio organizatoriai netiksliai žygį planuoja. Paspartinau žingsnį, kad negirdėčiau nusiskundimų apie neasfaltuotą kelią per laukinį mišką, ar apie išsipurvinusius batus. „Ponia, čia žygis, o ne ekskursija ir prieš einant reikėtų pasidomėti kur eini”, – pagalvojau, bet garsiai nepasakiau. Pilvas gurgė ir taip pat turėjau teisę reikšti nepasitenkinimą, bet ėjimas galvą gydo ir negatyvios mintys greitai dingsta, bent jau man.

Žygio pabaigoje priėjome bunkerį. Norisi ir pamatyti, ir nufotografuoti, ir pasiklausyti pasakojimo, tačiau viską suderinti sunku. Išgirdau tik informacijos nuotrupas: vadavietė, raketininkai ir ryšininkai, 501 divizija, sovietinė armija.

Jau kai žygio pabaiga buvo čia pat, ėjome Želesos upelio slėniu, vietomis jį peršokdami, arba tiesiog perlipdami reikėjo. Vėl girdžiu komentarą, jog kokio velnio šokome per upelį į aną pusę, jei vėl grįžome į šią. Tada prisiminiau kaip kartą išsiruošėm pasivaikščioti Slovakijos nacionaliniame parke „Slovenskij raj”. Išsirinkome vieną trasą ir einame. Einame apsirengę ne kaip normalūs turistai į gamtą eina, bet kaip vakare Palangoje į Basanavičiaus gatvę išeina žmonės pasirodyti. Na gal ne visai taip, bet kadangi tai buvo seniai, tai negėda ir prisipažinti. Į detales nesivelsiu, bet esmė buvo tokia, kad tas maršrutas tai pėstiesiems skirta trasa, kuria reikia palei upelį lipti į kalną. Iš pradžių ėjom asfaltuotu keliu, po to jis tapo žvyruotu kol pradėjome šokinėti per upelį, eiti iš vandens išlindusiais akmenimis, lipti slidžiais mediniais ir iš metalinių strypų ant uolų įrengtais laiptais. Tuo metu jausmai buvo dviprasmiški, bet prisiminimai išliko visam gyvenimui. Kartais lūkesčiai nesutampa su realybe.