Sunku pasakyti, ar geras oras, ar Klaipėdos šviesų festivalis buvo ta priežastis, dėl kurios Lietuvos pajūrys savaitgalį neatrodė miegantis žiemos miegu. Tiek Klaipėdoje, tiek Palangoje šurmuliavo minios žmonių ir tik Karklė atrodė dar kiek apsnūdusi. Tačiau taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio, nes vos pora kilometrų nuo šio pajūrio miestelio esanti automobilių aikštelė buvo sausakimša, o kelkraščiai į abi puses buvo tiesiog užkišti automobiliais nepaisant tą daryti draudžiančių ženklų. Panašų vaizdą galima matyti nebent lapkričio 1-ąją prie kapinių. Prekyba karšta kava, rankų darbo saldainiais ir kokteiliais vyko tarsi būtų vidurvasaris, o pro atvažiuojančių automobilių langus buvo galima stebėti nustebusius vairuotojų veidus. Kas sakė, kad žiemą prie jūros nėra ką veikti?

Už keleto šimtų metrų nuo šios automobilių aikštelės aukščiausią Lietuvoje pajūrio skardį skalauja Baltijos jūros bangos. Tai Olandų kepurė – 24 metrų aukščio ledynmečio suformuotas skardis, kurio pavadinimas siejamas su tikrais olandais ir tikromis jų kepurėmis. Vietiniai šią vietą senovėje vadindavo Melnmuiže, kas skamba labai latviškai, tačiau nuo jūros medžiais apaugusi ir tamsiai atrodanti kalva priminė senovinės olandų kepurės formą, todėl laikui bėgant ši vieta pradėta vadinti olandų kepure. Toli iš jūros matomas skardis jūrininkams ilgai buvo pats geriausias orientyras, o kartu ir pavojaus ženklas, nes akmenuota jūros pakrantė buvo mirtinai pavojinga.

Olandų kepurė

Miškas gi ant skardžio buvo saugomas, idant sukurti didesnį kontrastą žiūrint nuo jūros pusės, todėl Olandų kepurė tapo svarbia vieta jūrininkų žemėlapiuose. Anksčiau tarnavusi kaip orientyras jūrininkams, dabar ši vieta tapo populiariu lankytinu objektu.

Olandų kepurė

Olandų kepurė populiaria laisvalaikio praleidimo vieta buvo ir anksčiau. Dar XIX a. kai Prūsijos karališkoji šeima rezidavo Klaipėdoje, čia buvo mėgstama karalienės Luizės pasivaikščiojimų vieta.  Princesė Marie Anna Amalie tuo metu rašė: „Gražiausia vieta šiame plote yra mažas labai senas ąžuolynas ant aukšto jūros kranto, nuo kurio atsiveria neišmatuojami vandens toliai. Tada aš prisimenu okeaną“. Ten, kur anksčiau karaliai pėsti vaikščiojo, dabar įrengtas pažintinis takas „Litorina“.

Pažintinis takas Litorina

Norint surasti tako pradžią reikėtų laikytis Olandų kepurės skardžio rodyklių krypties, o likus apie 200 metrų iki tikslo pasimato pažintinio tako informacinis stendas. Nuo jo prasidėjęs tako maršrutas medinių lentelių danga veda tiesiai link Olandų kepurės, kur skardžio viršuje įrengta apžvalgos aikštelė.

Olandų kepurė

Jūra kasmet nuo sausumos atkanda po gerą pusmetrį šlaito, taip atverdama vis naujus vaizdingus skardžius. Tiesa, jūrai visų nuopelnų atiduoti nereikia, nes kur kas didesnį ardomąjį poveikį nei audros daro pavasarį tirpstantis sniegas. Take matėm keletą šaltiniuotų griovų, tačiau sniego nebuvo nei mažiausio lopinėlio. Kol Vilniuje karaliauja žiema, čia gamta alsuoja pavasariu.

Pažintinis takas Litorina

Ties Olandų kepure pasukęs į pietus takas vingiuoja šlaito viršumi. Metai kiti ir pažintiniam takui dėl nuolat ardomų skardžių gali tekti praminti naują takelį. Šlaitų niekas netvirtina, nes manoma, kad natūralių gamtos procesų stabdyti nereikia.

Pažintinis takas Litorina

Nors jūroje į krantą ritasi bandos, vėjas jaučiasi tik prie vandens. Viršuje ramu, šilta ir gera. Sunku patikėti, kad vasario vidury galima vaikščioti prie jūros be pirštinių ir be šaliko. Mėlynas dangus be menkiausio debesėlio primena Italiją, o ant skradžio šlaito stovinčioje pušyje įrengtos sūpuoklės – Balio salą.

Pažintinis takas Litorina

Vasarą čia veda takas į akmenuotą paplūdimį. Galima rinkti gintarus, bet tik ne akmenis, mat jie stiprina šlaitus ir saugo juos nuo slinkimo.

Pažintinis takas Litorina

Laiptų apačioje, kur vanduo šią vietą pasiekia nebent per didžiausią audrą, stūkso akmuo su greta įkalta lentele. Joje užrašas – ANE. Ne visi ją pastebi, o ir jokio paaiškinimo nėra. Tik gerokai paklausinėjęs Google interneto platybėse radau štai tokią legendą:

„Kaip žvarbus vėjas lygina smėlio kauburėlius pajūrio kapinaitėse, taip negailestingas laikas dildo atmintį, užmarštin pasiglemždamas pajūrio žmonių gyvenimo įvykius, jų būdą ir jausmus…
Ne taip jau seniai, tik prieš šimtą metų Karklininkų kaimo pakraštyje prie krūmo (miško) stovėjo vienišas namukas. Ir kažkada čia gyveno moteris, Anės vardą turėjusi. Stipri ir ori tai buvo moteris. Pati viena metų metus vertėsi, kaimynų pagalbos neprašė. Kartais ją matydavo keliuku namo traukiančią bet dažniausiai ant Melnamežės (Olando kepurės) kalno stovinčią, ilgą žvilgsnį į jūros tolius įsmeigusią. Ir vis juodai apsirėdžiusią su keistu ryšuliu ant nugaros.
Jos labai nemėgusios Karklininkų žvejų moterys, todėl ji retai kur rodydavosi. Ir tik iš jos lūšnelės rūkstantis dūmas bylojo apie Anės egzistavimą. Tiesa, kartais užsukdavo pas Anę vienas kitas įkaušęs žvejys, kuris čia nakvynę gaudavo, o ryte išeidavo išsiblaivęs, nuotaikingas, žvalus. Bet ne, Anė jų neviliojo, o jei kuris užsukdavo, tai to nevarė. Už tai ir niršo kaimo moterys, kad ji retkarčiais jų vyrus užjausdavusi. Net ragana vadindavo. Būta ir liūdnesnių nutikimų, kai Karklininkų žvejų moterys Anei langus išdaužydavo, pačią apkuldavo. Bet Anė niekam nesiguodė, nesiskundė, neieškojo teisybės ir, net kai akyse ašaros pasibaigė, vis dar iš jūros grįžtančių maitintojėlių laukė. Žiūrėjo nuo kopos į raibuliuojančius Baltijos jūros tolius, tikėdama stebuklo. Ir net laikas neužgydė jos vilties ir skausmo žaizdų… Todėl romiai leido savo jau nebejauno gyvenimo dienas, tik dar išdidesnė, dar aukščiau galvą keldama.
Vieną pavasarį keletą dienų nesimatė dūmelio Anės lūšnelės kamine. O po savaitės kaime pasklido žinia, kad Anės jau nebėra. Ar savo mirtimi ji mirė, ar kas aštresniu daiktu stipriau sudavė, neaišku.
Kapinaitėse Anės nelaidojo, nes viso kaimo moterys tam priešinosi. Ir tik seniūno paliepti keli kaimo vyrai sukalė neobliuotų lentų karstą, nunešė pavakarį prie Melnamežės (Olando kepurės) ir palaidojo. Kiek vėliau kažkas nedidelį krikštą be įrašo pastatė, dar kažkas kurį laiką pavasariais jos kapelį puošė…
Jūros bangų pyktis daug našlių ir našlaičių vargus vargti paliko. Tik tokių, kaip Karklininkų Anė – nepalūžusių – reta. Jos vietoj galėjo būti Martą, Evė, Trūdė, ar kita kuri nors iš jūros bangų negrįžusių žvejo moteris…
Praėjo dešimtmečiai. Per tą laiką Baltijos bangos daug pajūrio žvejų vargo užmarštin nuskalavo. Išėjo Anapilin visi Karklininkų Anę pažinoję žmonės. Jaunesni nieko neprisimena… Tačiau liko legenda apie moterį, kuri ant Olandų kepurės (Melnamežės) vis dar laukia iš jūros sugrįžtančių”.

Pažintinis takas Litorina

Legendų šie pajūrio miškai slepia ir daugiau. Kalbama, kad šioje sengirėje galėjo būti kuršių šventvietės, o aukšti skardžiai su ąžuolynais turėjo mitologinę reikšmę. Senųjų ąžuolynų nebeliko, o tarp Olandų kepurės ir Klaipėdos miesto ošiantis miškas yra sunkių ir sistemingų pastangų, siekiant apsisaugoti nuo pustomo smėlio, rezultatas. Prūsijos karališkajai šeimai reziduojant Klaipėdoje buvo išleistas potvarkis, įpareigojantis smėliu užpustytus plotus paversti naudą teikiančiais miškais. Po pusšimtį metų trukusių sodinimo darbų aplink dabartinius Girulius buvo pradėtas kurti Foersterei miško parkas su pasivaikščiojimo takais, apžvalgos aikštelėmis ir smėlėtais paplūdimiais.

Pažintinis takas Litorina

Miške dominuoja pušys, tačiau sodinant miško parką į šias vietas atkeliavo ir svetimžemiai medžiai: bukai, platanai, kėniai, maumedžiai ir kiti. Be gražių gamtos vaizdų ir visą kelią lydinčio jūros ošimo take stovintys informaciniai stendai siūlo susipažinti ir su šių vietovių augmenija ir gyvūnija.

Pažintinis takas Litorina

Vienas iš tako stendų pasakoja ir apie Litoriną. Pačiu laiku, nes einant ne kartą ir ne du kamavo klausimas – kas ta Litorina ir kodėl jos vardu pavadintas pažintinis takas? Atsakymas slypi tolimoje praeityje, kai prieš 7,5 tūkst. metų šioje vietoje tyvuliavo Litorinos jūra, o skardžiai ir šlaitai, kurių viršumi vingiuoja pažintinis takas, tuomet buvo kranto linija. Kapstant dar giliau galima rasti informacijos, kad jūra pavadinta moliusko, atkeliavusiu čia iš Šiaurės jūros, vardu.

Pažintinis takas Litorina

Jei paminėjau moliuskus, tai verta paminėti ir mamutus, mat Olandų kepurės skardžio pašonėje rastas vieno jų kaulas. Šį radinį galima pamatyti Pajūrio regionio parko lankytojų centre, o štai kitas radinys yra netoli Litorinos pažintinio tako pabaigos. Tai Kukuliškių piliakalnis, atrastas tik 2016 metais ir yra arčiausiai jūros stūksantis piliakalnis.

Litorinos pažintinis takas

Nuėjus kiek daugiau nei 2 kilometrus tenka rinktis: grįžti atgal tuo pačiu taku ar leistis žemyn ir patraukti link Olandų kepurės pajūriu arba šlaito apačioje pramintais miško takais. Grįžimas tuo pačiu maršrutu bus kur kas aiškesnis nei ėjimas į priekį, nes take stovintys mediniai kuoliukai paženklinti raudonomis rodyklėmis tik iš vienos pusės. Gal Litorinos pažintinio tako pradžią ir pabaigą reikėtų sukeisti vietomis?

Pažintinis takas Litorina

Einant taku akį traukė apačioje ošiantis šviesus miškas, kurio žalias paklotas atrodė tarsi čia būtų ne Baltijos, o Viduržiemio jūros pakrantė. Net ir vidurdienį aukštai nepakylanti žiemos saulė metė ilgus į aukštį išstypusių pušų šešėlius, o tarsi per rūką prasiskverbę spinduliai pasiekę žemę ten augančius samanų kilimus vertė žibėti aksomu. Toks gamtos ir oro sąlygų žaismas kūrė mistišką, bet kartu ir jaukią atmosferą. Tokį mišką mačiau pirmą kartą.

Litorinos pažintinis takas

Dalį kelio atgal ėjome pajūriu. Kam vidinei ramybei atstatyti neužtenka miško ramybės ir jūros ošimo, galima nereikalingas mintis leisti išvalyti jūros vėjui.

Pažintinis takas Litorina

Buvo kažkada tokie gražiausių pažintinių takų rinkimai, tačiau manęs tokie rinkimai nežavi. Lietuvoje pažintinių takų yra daug ir tikrai nemaža jų dalis verta dėmesio, turintys savito grožio ir žavesio, saugantys istorinį, kultūrinį ar gamtinį paveldą, suteikiantys įvairių potyrių. Jei sudaryčiau labiausiai dėmesio vertų takų sąrašą tai jame būtų ir Litorinos pažintinis takas. Vien dėl to, kad jis yra vienas iš nedaugelio, esančių pajūryje, vien dėl to, kad čia augantis miškas yra išskirtinis, vien dėl to, kad šių vietovių gamta žavėjosi net karalienė.

Taip pat bus įdomu...

1 komentaras

Atsakyti

Ačiū. Labai gražiai papasakojot apie klaipėdiškiams tokią mielą vietą… Su įdomumu seku Jūsų keliones, lauksiu kitų 🙂

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *