Kernavės turistinis – poilsinis takas

Vieną šeštadienio popietę Google paieškos sistema surado turistinį – poilsinį taką prie Kernavės. Kernavėje būta keliskart, o gal net ir keliolika kartų, tačiau niekada neteko matyti nei kokios informacijos, nei nuorodų, jog ten yra Kernavės poilsio takas. Nors dieną keliskart nulijo, smalsumas nugalėjo ir po gero pusvalandžio privažiavome Kernavę. Keletas perskaitytų blogų įrašų leido iš antro karto surasti Kernavės turistinį – poilsinį taką, kuris turi net ir savo pavadinimą „Ateik, žmogau, tyla priglausiu”. Kadangi įvažiavus į Kernavę nuorodų nėra, geriausiai važiuoti Vilniaus gatve, kuri pereina į Traidenio gatvę ir keturšalėje sankryžoje sukti į kairę. Pasukus Pajautos gatve važiuoti pagrindiniu keliu, kol baigiasi asfaltas. Ten galima pamatyti neryškią nuorodą „Baltas kalnas” ir pavažiavus pora šimtų metrų privažiuosite aikštelę.

Dešiniajame Neries krante esantis takas prasideda prie Baltojo kalno, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į staigų vingį darančią Neries upę. Teigiama, kad būtent čia 1279 metais pirmą kartą buvo paminėta tuometinė Lietuvos sostinė Kernavė. Jei nenorite pasivaikščioti pažintiniu taku, tai vien atvažiuoti pasigėrėti nuo aukšto smėlėto skardžio atsiveriančia panorama tikrai verta. Čia įrengta apžvalgos aikštelė su informacine lenta.

Nuo apžvalgos aikštelės prasidėjęs takas vingiuoja palei upę ir po truputi leidžiasi žemyn. Pro medžių tarpus prasišviečia Neries vanduo.

Paėjus kelis šimtus metrų randame miškininkų įrengtą įrengtą stovyklavietę su pavėsinėmis ir lauko baldais. Čia vaikai gali pasisupti ir palaipioti, suaugusieji – pikniką suorganizuoti ar šiaip smagiai gamtos prieglobstyje pabūti. Tiesa, Neries šlaitas gan statokas, todėl priėjimas prie vandens gan komplikuotas. Prie stovyklavietės galima privažiuoti automobiliu.

Palei upę galima rasti ir daugiau poilsiaviečių, tačiau mes atvažiavome susipažinti su pažintiniu taku, todėl laikomės nuorodų ir traukiame toliau. Dabar takas pasisuka statmenai upei ir pradedame eiti gilyn į Kernavės mišką. Ne veltui sakoma, kad tai ne miškas, o miško parkas. Jame dominuoja pušys, tačiau tarp jų galima pamatyti ir eglių. O tai didelis miškininkų nuopelnas, nes eglės pušyne yra retenybė. Sutinkame ir ąžuoliukų, nors dirvožemis čia smėlingas. Pasak miškininkų, čia paliekami ir lazdynai, ir kiti lapuočiai, net ir sausuoliai, kad būtų galima pamatyti natūralų mišką. Net ir neįgudusi miestiečio akis pasakys, kad miškas tikrai gražus ir jaukus.

Take gausu medinių suolų. Prie kai kurių iš jų praeinančius pasitinka medžio drožiniai su paukščių atvaizdais.

Pirmoji tako dalis iki Lielupės upelio tikrai smagi. Takas vingiuoja tarp medžių tai leisdamasis į daubą, tai vėl kildamas aukštyn. Statesnėse nuokalnėse įrengti mediniai laiptai su turėklais. Aukščių skirtumas nėra didelis, todėl Kernavės poilsinis takas įveikiamas tiek vyresnio amžiaus žmonėms, tiek mažesniesiems keliautojams.

Pagaliau prieiname miško tvenkinį, į kurį įsilieja Lielupės upelis. Čia įrengta atokvėpio zona su pavėsine, o patį tvenkinį juosia medinių lentelių takelis su turėklais. Dieną lijo, todėl tenka vaikščioti atsargiai – šlapios medinės lentelės slidžios. Šalia stovi skulptoriaus Zinkevičiaus skulptūra „Vandens nešėja”.

Dangus pradeda tamsėti ir pradedame spėlioti, ar pavyks išvengti lietaus. Tikriausiai dėl susikaupusių tamsių debesų tolesnė tako dalis neatrodė tolia jauki ir šviesi. Šiek tiek paspartiname žingsnį ir žingsniuodami per kalvas praeiname pilkapius. Tai XI – XII amžiuje degintų mirusiųjų, daugiausia vietinių gyventojų ir karių, kapai. Teigiama, kad karius laidodavo su žirgais, kurie palaidoti greta esančiuose pilkapiuose.

Prieiname mįslių lentą, bet čia nugali noras išlikti sausiems, todėl kitoje lentos pusėje perskaitome atsakymus ir žingsniuojame toliau.

Už posūkio randame tikrą turistinio tako autostradą. Kernavės poilsinis takas gerą puskilometrį veda tiesiai kaip styga.

Dar kartą pereiname Lielupės upelį, kuris šiuo metu be vandens ir palypėję laiptais matome daugiau šviesos, nes artėjame prie upės ir ten įrengtos stovyklavietės. Tai pradinis ir galutinis turistinio – poilsinio tako taškas. Pasidžiaugiame, kad tikslą pasiekėme sausi ir priėję prie apžvalgos aikštelės dar kartą pažvelgiame į gražią panoramą ir slenkantį tolyn lietaus debesį.