Ir vėl į miestą. Šį kartą pasivaikščiojimui pasirinkau N14 Istoriniu taku pavadintą pėsčiųjų maršrutą Vilniuje, vedantį iš Žvėryno į Katedros aikštę. Šią žiemą taip ir neteko iš arti pasigėrėti gražiąja Vilniaus egle, neteko kalėdinio miestelio šurmuly karšto šokolado ar vyno paragauti, todėl puikus sekmadienio oras buvo paskutinis akstinas pamatyti pagrindinę kalėdinio Vilniaus puošmeną o tuo pačiu ir pasivaikščioti dar vienu neseniai įrengtu taku. Šis takas prasideda A. Mickevičiaus gatvėje, kur prie Žvėryno tilto įrengtas Eduardo Balsio skveras, o jo viduryje stovi skulptūra „Paukščių lizdas“.

N14 Istorinis takas

Šis skveras yra pirmasis pėsčiųjų maršruto reikšmingas objektas, o pats tako pavadinimas sako, kad dėmesio vertų objektų turėtų būti kur kas daugiau nei maršrutuose, vedančiuose per miegamųjų rajonų namų kiemus. Maršrutas su visais reikšmingais objektais turėtų būti pažymėtas tako pradžioje informaciniame stende su žemėlapiu, deja… Stendo kol kas nėra, nebent jis taip sėkmingai paslėptas, kad einant Mickevičiaus gatve link tilto jo neįmanoma pamatyti. Nematyti ir jokių rodyklių, nors šį maršrutą skersai kertantys kiti du pėsčiųjų takai ženklinimo stoka skųstis negali.

Istorinis takas - kasdienis pėsčiųjų maršrutas Vilniuje

Būta čia ko skųstis, juk iki Katedros aikštės net ir su balta lazdele vaikštantis kelią rastų, mat maršrutas prasidėjęs Mickevičiaus gatvėje ir per Žvėryno tiltą persikėlęs į kitą Neries krantą Gedimino prospektu eina visad tiesiai, pakol pasiekia Katedros aikštę taip nei vieno posūkio ir nepadaręs. O pačioje Gedimino prospekto pradžioje stovi reikšmingas objektas Nr.2 – Lietuvos Respublikos Seimas. Tautos išrinktųjų darbovietė, svarbių sprendimų priėmimo vieta, kur politikavimas, skandalai kartais kartais užgožia svarbius ir reikšmingus darbus.

Istorinis takas Vilniuje

Beveik šonu prie Seimo pastato glaudžiasi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Istorinis takas Vilniuje

„Tik tako sumanytojų surašyti reikšmingi objektai ir nieko daugiau.“ – tokios taisyklės nusprendžiau laikytis eidamas Istoriniu taku. Gal tik pačioje tako pabaigoje teks padaryti išimtį ir pasivaikščiojimą baigti prie paskutines dienas skaičiuojančios Vilniaus eglės. Tai bus savotiška duoklė sąžinei, nes prie pasaulio žiniasklaidos dėmesį patraukusios eglės taip ir neteko pabuvoti. Iki eglės dar toli, o Gedimino prospektas šiame gale alsuoja ramybe. Tik kalėdiniai papuošimai parduotuvių vitrinose ir uždegtos girliandos ant stulpų bando kompensuoti tą žiemiškos šventinės nuotaikos stoką ką be vargo sukurtų sniegas. Tokios savijautos tikrai nesuprastų ispanas ar koks kitas pietietis, kuriam sniegas yra tikra egzotika, bet čia Lietuva ir žiema čia be sniego ne žiema.

Istorinis takas Vilniuje

Reikšmingas objektas Nr. 4 – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Turbūt tai pirmas kartas kada stabtelėjau veidu į šį pastatą, bet tokiu neilgai trukusiu žvigsniu ir baigiasi pirmoji pažintis. Prie reikšmingų objektų sąrašo internete nėra nei menkiausio aprašymo, kas, sakyčiau, yra tiesiog būtina.

Istorinis takas Vilniuje

O štai kitoje Gedimino prospekto pusėje atsivera visiems gerai pažįstama erdvė, kuri paskutiniu metu kaip niekada dažnai patenka į pirmuosius laikšraščių puslapius. Sovietiniais metais čia stovėjo Leninas ir visiems buvo ramu, o štai dabar vieni nori Vyčio, kiti pasisako už surengto konkurso nugalėtojo pasiūlymą, kuris šią aikštę pakeistų neatpažįstamai. Kada ir kokia ji bus – neaišku, o gal gerai ir tokia, kokia yra dabar? Lukiškių aikštė yra reikšmingas objektas Nr. 5.

Istorinis takas Vilniuje

Ir vėl takas veda į kitą Gedimino prospekto pusę, kur stovinčiame pastate buvo ne tik skelbiami, bet ir vykdomi mirties nuosprendžiai. Tai genocido aukų muziejus (reikšmingas objektas Nr. 6), kurio sienos išraižytos KGB nužudytų aukų pavardėmis.

Istorinis takas Vilniuje

Iki 7 objekto toli eiti nereikia, jis čia pat, tai Konstitucinis teismas. Didelių paaiškinimų nereikalauja, tai net nelabai apmaudu, kad ir nestabtelėjęs praėjau link Žemaitės skvero. Jame su knyga ant kelių sėdi ir pati Žemaitė. Paminklas jai yra reikšmingas objektas Nr. 8.

Istorinis takas Vilniuje

Literatūros temą keičia teatras ir sekantį sustojimą Istorinio tako rengėjai suplanavo prie Valstybinio mažojo teatro (reikšmingas objektas Nr. 9), kuris sutemus suspindi auksinėmis spalvomis.

Istorinis takas Vilniuje

Kiek nuklystu nuo objektų sąrašo, nes einant link Katedros sekantis yra objektas Nr. 17 – Europos Parlamento informacijos biuras. Įėjimas iš Vilniaus gatvės, todėl trumpam tenka išklysti iš prospekto.

Istorinis takas Vilniuje

11-uoju numeriu take pažymėta tautiškos giesmės autoriaus Vinco Kudirkos aikštė, kurios užnugaryje pro belapius medžius atsispindi veidrodiniai Vyriausybės rūmų langai.

Istorinis takas Vilniuje

Gedimino prospektas leisdamasis žemyn artėja prie katedros, kurios balti mūrai kartu su šalia stovinčios varpinės bokštu kas žingsnį didėja prieš akis.

Istorinis takas

Dešinėje prospekto pusėje takas priverčia stabtelti prie interaktyvaus ir įdomaus pinigų muziejaus ( objektas Nr. 11), kurio lankymą vis atidedu ir atidedu vėlesniam laikui ir kurio pastatą puošia lito tėvu vadinamo Jurgučio skulptūra.

Istorinis takas

Jei ne Istorinis takas taip ir nebūčiau sužinojęs jog Gedimino prospekte yra Gėtės institutas. Jis kitoje prospekto pusėje nei Pinigų muziejus ir take pažymėtas 12 numeriu.

Istorinis takas

Neįmanoma praeiti Gedimino prospektu neatkreipus dėmesio į tris mūzas virš dramos teatro įėjimo ( reikšmingas objektas Nr. 13).

Istorinis takas

Paskutinis žvilgsnis į Gedimino prospekto pastatus baigiasi ties 3 numeriu pažymėtu pastatu, kuriame yra Lietuvos mokslų taryba.

Istorinis takas Vilniuje

Taip statistiškai eidamas nuo vieno reikšmingo objekto prie kito priėjau ir Katedros aikštę. Prieš pereinant Šventaragio gatvę takas pasuka į dešinę, kur pasitinka linksmosios Odminų skvero elektros skydinės. Reikšmingas tako objektas ne linksmosios skydinės, o pats Odminų skveras ( objektas Nr. 19).

Istorinis takas

Objektų numeriukai vėl kažkaip išsibarstė, bet šį kartą likau ištikimas maršruto nuoseklumui, o ne reikšmingų objektų eilės tvarkai. Arkikatedros ir arkikatedros varpinės bokšto pristatinėti nereikia, o atskiros ekskursijos verti objektai telpa į vieną kadrą (objektas Nr. 14 ir Nr. 15).

Istorinis takas

O štai ir pats Vilniaus miesto įkūrėjas Gediminas nulipęs nuo arklio su kalaviju rankoje žvelgia Kalėdų eglės pusėn.

Istorinis takas

Paminklas LDK didžiąjam kunigaikščiui Gediminui ir atstatyti Valdovų rūmai yra paskutiniai Istorinio tako objektai. Viso jų šiame take yra 20.

Istorinis takas

Nupėdinus 2,7 kilometro (oficialus ilgis yra 2km) galima ir į kalėdinio miestelio šurmulį pasinerti. Čia pat, kur baigiasi įveiktas pėsčiųjų maršrutas, stovi kareiviška mašina, kurioje kareiviškais rūbais apsirengę žmonės kareivišką košę dalina. Ne dalina, o pardavinėja, paaiškėja priėjus arčiau. Kareiviška košė kalėdinė kaina – 3 eurai už samtelį, susigundau. Stiprinuosi ir matau, kaip daugelis priėjęs tikisi dovanai skanų kąsnelį nugriebti, tačiau išgirdę jo kainą net galvą pasikaso. Ir pasikaso ne tik nuo košės, bet ir nuo kitų skanėstų kainų. Štai karštas šokoladas prie eglutės stovinčiuose mediniuose nameliuose kainuoja net iki 5 eurų, karštas vynas pigiausiai atseina 2 eurus, vafliai ar spurgytės irgi prasideda nuo 2 eurų.

Istorinis takas

Brangiausia kada nors valgyta košė ir stiklinėlė gero tiršto karšto šokolado kiek sušildo, tad eidamas aplink eglę bandau įžiūrėti jos grožį. Daugelyje nuotraukų Vilniaus eglė tikrai atrodo gražiai, tačiau dauguma tų nuotraukų darytos iš aukštai. Vaikštant ant žemės pamatyti kažką gražesnio nei buvo pernai – nepavyksta. Sakyčiau, nežinant galima būtų teigti, kad papuošimai tie patys, o vakarėjantis bet giedras ir šviesus dangus neleidžia atsiskleisti girliandų šviesų kuriamai nuotaikai.

Vilniaus eglė

Žvarbus oras nevilioja pasilikti iki pilnai sutems ir eglė galės pasirodyti visame savo gražume. Laikas namo. Vis aiškiau ir aiškiau temstant pradeda švytėti Gedimino prospekto girliandos tarsi iš paskutiniųjų besistengdamos kurti šventinę nuotaiką. Gražu, bet viduje kažkaip liūdna, labiau norėjosi parsinešti gražios eglės prisiminimą, o ne iš galvos nesitraukiančias mintis apie košę už 3 eurus. Kaip praeitais metais per vieną radijo laidą džiaugsmingai kalbėjo kažkoks stilistas, neva nesvarbu kokia tų kalėdinių prekybininkų namelių kaina, svarbu, kad yra vaizdas skoningas ir stilingas. Tik ar ne to stiliaus kainą tenka mokėti kiekvienam atėjusiam prie eglės ir sugalvojusiam kažką nusipirkti? Gal mažiau susirinktų Vilniaus savivaldybė pinigų ir Katedros aikštė nebūtų tokia „stilinga“ jei prekybininkai pirkėjus aptarnautų iš už šiek tiek kuklesnių prekystalių, tačiau ar tai nebūtų teisingiau vilniečių ir jų svečių atžvilgiu? Gal tokiu atveju grįžinėčiau nuo eglės kupinas šventinės nuotaikos ir teigiamų emocijų, o ne minčių apie „auksinę“ košę. Kažin ar tie stilistai ragavo tos košės?

Istorinis takas

 

Taip pat bus įdomu...

1 komentaras

Atsakyti

Liuks. Prieš Žemaitę dar kažkasda šuo buvo gražus…:)

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *