Neskubėdamas išlipau iš mašinos ir priėjau prie durų. Jos buvo užrakintos. Tik prieš pora minučių užrakino, todėl  jei būčiau žinojęs, būčiau paskubėjęs. Tiek to, šį kartą su Bužuku nepasimatysiu, bet į Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centrą Marcinkonyse norėjau pakliūti dėl pažintinio tako schemos. Šio šeštadienio popietės tiklas – Zackagirio pažintinis takas, kuriuo pasivaikščioti pasirinkau tikrai vasarišką dieną, kai oro temperatūra siekė +28C. Takas ilgas, o kaip jis paženklintas – nežinau, todėl apsidžiaugiau, kai anapus durų pamačiau judančius siluetus. Darbą baigusi lankytojų centro darbuotoja neatsisakė padėti ir grįžusi vidun atnešė tako schemą. Su schema eiti bus ramiau, nors tai, ką išgirdau vėliau – nepaguodė. Šiandien keletas turistų jau bandė eiti taku, bet netrukus grįžo atgal sparvų sukandžioti. Dar prie Grūdos upės gali būti drėgna, nes prieš keletą dienų liūtis buvo, bet gal kaip nors praeiti pavyks. Tuo blogos naujienos baigėsi, bet atsisakyti plano neleidžia išdidumas, todėl nieko nelaukdamas susirandu šalia lankytojų centro stovinčią vienintelę pažintinio tako iškabą ir pajudu nurodyta kryptimi.

Zackagirio takas

Nors Zackagirio pažintinis takas prasideda Marcinkonyse, jis skirtas visus juo keliaujančius supažindinti su Dzūkijos nacionalinio parko gamta, todėl kai kur jis vadinamas gamtiniu taku, o didžioji jo dalis vingiuoja Marcinkonis supančiais miškais. Vos už keliasdešimt metrų nuo pradžios takas pradingsta tarp medžių tik retai pasirodydamas kaime ar greta atokiau stovinčių namų, tarsi besislapstydamas nuo žmonių akių, neilgai trukus vėl neria į mišką ir vingiuoja ratu aplink Marcinkonis. Kurį laiką ant medžių galima matyti ne tik raudono, bet ir mėlyno maršruto ženklinimą. Tai Girinio takas, kuris taip pat prasidėjęs prie lankytojų centro kurį laiką draugiškai koja kojon žengia su Zackagirio taku, kol persiritęs per pirmąjį tiltelį nusprendžia pasukti į kairę.

Zackagirio takas

Atsisveikinęs su vienu pakeleiviu – Girinio taku, iš kišenės išsitraukių kitą – išmanųjį telefoną, kuriame įsirašiau Zackagirio pažintinio tako audio gidą, parsisiųstą iš Dzūkijos nacionalinio parko tinklalapio. Idėja gera ir tai galėtų būti geras pavyzdys kitiems pažintiniams takams. Informaciniai stendai gamtoje laikui bėgant tampa prastos būklės ir sunkiai įskaitomi, todėl audio gidas yra puiki alternatyva. Gal jis 100 procentų nepakeis rašytinės informacijos, tačiau einant klausytis įrašo lengviau nei skaityti stendą, ypač jei šalia yra nekantraujančių ar mažiau besidominčių. Be to tai šiuolaikinis informacijos pateikimo būdas, kuris jaunajai kartai turėtų atrodyti tikrai patrauklus.

Zackagirio pažintinis takas

Vienoje rankoje laikydamas telefoną, iš kurio sklinda profesionalaus diktoriaus balsas, kita ranka nusilaužiu lazdyno šakelę, kuria mojuodamas aplink save pradedu vaikyti neprašytus palydovus – sparvas ir uodus. Praklausęs keletą įrašų telefoną slepiu kišenėje, nes virš galvos skraidančių kraujasiurbių debesis su kiekvienu žingsniu didėja. Nuolatinis mojavimas aplink save tampa neatskiriamu šio pažintinio tako atributu, bet užsibrėžto tikslo neatsisakau. Čia pat pasirodo kraštinių kaimo sodybų pastatai su megztomis užuolaidomis užgengtais langais ir durimis, su kieme augančiomis ir stogą siekiančiomis saulėgrąžomis ir su tik patiems šeimininkams suprantamais dzūkiško kaimo puošimo elementais.

Dzūkijos nacionalis parkas – upių ir upelių parkas. Su šiais audio gido žodžiais neįmanoma nesutikti, nes nuolat tenka pereiti didesniu ar mažesniu tilteliu, ar žygiuoti pasroviui palei upelio tėkmę. Kartais net sunku suprasti, čia tas pats upelis, ar jau kitas ir kelintą kartą tenka jį pereiti šiame take. O tilteliai? Jų čia daug ir įvairių – plačių ir nelabai, keliančių pasitikėjimą ir nelabai.

Zackagirio pažintinis takas

Kurį laiką takas veda palei Dorupio upelį, jau kiek didesnį ir vandeningesnį, skubantį į Grūdą. Šis pavadinimas man pirmiausiai asocijuojasi su kelionių agentūra ir tikiu, kad nemažai yra tokių, kurie nustebtų išgirdę esant upę tokiu pavadinimu, tuo tarpu vietiniams – viskas atvirkščiai. Dzūkams Grūda yra upė ir ne šiaip sau upė, o išsiskirianti ypač plačiu slėniu, kuriame per užliejamas pievas vingiuoja Grūdos vaga. Stipriai vingiuota ir su daugybe senvagių Grūda nuolat formuoja naują savo vagą – vienose vietose grauždama slėnio krantus, kitose vietose kaupdama sąnašas ji kuria naujus vingius, senuosius palikdama užpelkėti. Taip ir teka Grūda iki pat Merkio neištrūkdama iš savo plataus slėnio, tarsi būtų amžinai įkalinta jame.

Sparčiu žingsniu žengdamas ir tarsi malūnas sukdamas virš savęs lazdynų vantomis, palieku už savęs Dorupio ir Grūdos santaką, slėnio pakraštyje susiformavusias raguvas ir derlingoje salpoje mane praaugusias žoles, kol staiga nuo aukšto skardžio atsiveria Grūdos slėnio panorama.

Zackagirio gamtinis takas

Tai Šaudzyklos kalnas su dėmesį prikaustančiu vaizdu į Grūdos upės kilpą, tačiau už gražų gamtos vaizdą kur kas labiau mano dėmesį patraukia ant suoliuko sėdinti mergina. Ji sėdi nejudėdama, o jos žvilgsnis paskęsta Dzūkijos nacionalinio parko miškų platybėse. Atrodo tarsi liūdi ir vieną akimirką pagalvoju, gal kažko ji gedi, gal kažkas čia buvo nušautas, nes kalnas gi vadinasi Šaudzyklos? Jau sekančią akimirką tokias mintis nurašau perkaitimui saulėje ir neiškenčiu nepaklausęs, kodėl kraujasiurbiai jos nekanda? „Jų čia nėra“ – ramiai atsakė ji ir tarsi nurimus vėjui sustoja malūno sparnai, nurimo ir mano rankos. Neišdrįsau paklausti, kodėl ji buvo liūdna, ar tik man taip pasirodė ir nesupratau, ar sparvos ir uodai mane ramybėje paliko tik užkopus ant Šaudzyklos kalno, ar jau kurį laiką desperatiškai mojavau rankomis tik iš įpročio? Stovėjau ir žiūrėjau. Mėgavausi ne tik vaizdu, mėgavausi galimybe tą vaizdą stebėti nejudant ir tuo pačiu nepatiriant nuolatinių pasikėsinimų į kraujotakos sistemą.
13 metrų aukščio status Šaudzyklos kalno šlaitas – Gūdos darbas, o toks kalno pavadinimas atsirado dėl to, kad lenkų okupacijos metais čia buvo šaudykla, kur kareiviai šaudydavo į palei šlaitą bėgiais traukiamus taikinius. Čia pat nuo kalno link upės leidžiasi mediniai laipteliai, kuriais nusileidus pažintinio tako maršrutas keliasi į kitą Grūdos krantą. Audio gidas siūlo atkreipti dėmesį į medžius – ten, kur kalne baigiasi pušys, prasideda salpa, o joje karaliauja žolės ir drėgmę mėgstantys alksnynai. Jais toliau ir vingiuoja tako maršrutas. Tiesą sakė lankytojų centro darbuotoja – tenka eiti ypač drėgnomis vietomis ir retkarčiais pavyksta praeiti tik nuverstų medžių ir primestų šakų dėka. Sunku net įsivaizduoti, kaip atrodo ši atkarpa ankstyvą pavasarį.

Zackagirio pažintinis takas

Kurį laiką leidę pailsėti sparvos ir uodai vėl imasi savo kruvinos veiklos, o man vis dažniau tenka ne tik vaikyti kraujasiurbius, bet ir šluostytis bėgantį prakaitą. Keletui sekundžių stabteliu, kol nuspaudžiu fotoaparato mygtuką ir jaučiu, kad kiekvienas kadras man kainuoja du – tris įkandimus. Nustoju keiktis. Matyt, pasiekiau tą ribą kai sunkumai nebenervina, jie – motyvuoja. Ir kuo sunkiau, tuo didesnį energijos antplūdį jaučiu. Sparčiu žingsniu žingsniuojant prieinu stuobrį, prie kurio stovintis informacinis stendas sako, kad tai dravė – senovinės drevinės bitininkystės reliktas.

Zackagirio gamtinis takas

Toliau laukia pirma klaidi pažintinio tako vieta, kai išvedęs į miško keliuką ženklinimas užduoda orientacinį rebusą. Tai viena iš dviejų vietų, kai džiaugiausi gavęs pažintinio tako schemą lankytojų centre. Tako tęsinį pavyko rasti keliu paėjus į dešinę apie 100 metrų, kur vėl pamatęs tako ženklinimą jo nebepaleidau iš akių.
Tik plačią salpą turinčios Grūdos ir Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų tinkamai parinkto maršruto dėka eiti Zackagirio gamtiniu taku neprailgsta. Vietomis takas veda per tiesių it didžiuliai susmaigstyti pieštukai pušų mišką, vietomis kurį laiką nuo saulės galima slėptis mišraus miško pavėsyje, vietomis takui nusileidus į salpą tenka eiti tarsi labirintu pro žmogaus ūgį siekiančią žolę, o vietomis tenka lenkti nugarą ir plėšant voratinklius irtis į priekį per krūmynus, tarsi tai būtų žygis žvėrių takais.

Zackagirio gamtinis takas

Jei būčiau žinojęs, kokios patirtys manęs laukia Dzūkijos nacionaliniame parke – vargu ar būčiau ryžęsis tokiu oru įveikti Zackagirio gamtinį taką, tačiau sunkumai kuria prisiminimus, todėl žinau, kad ateity bus apie ką papasakoti. Už nugaros palikęs Grūdos slėnį ir kišenėje sutrintos popieriaus skiautės dėka grąžintas į teisingą kelią prieinu Marcinkonis. Dairausi į pavienes sodybas, tačiau ne medinė architektūra ir ne namų puošyba šį kartą mane domina, o nenumaldomai didėjantis poreikis vandens. Karštą dieną nesimato kiemuose nei gyvos dvasios, todėl laikydamasis maršruto einu link bažnyčios. Ji Marcinkonyse ryškiai geltona ir kaip ryškiausias kaimo akcentas, tarsi specialiai paslėptas už medžių, kad per daug nekristų į akis, stovi ant kalvos kaimo pakrašty.

Zackagirio pažintinis takas

Apeinu aplink bažnyčią šventoriumi, kuris aptvertas akmenine tvora su 14 Kristaus kelio stočių ir jau noriu prisėsti pailsėti, tačiau pastebiu, kad kišenėje nebeturiu tako schemos. Ji jau pora kartų pravertė, o dar tik pusę kelio nuėjau, todėl kaip per atlaidus einu aplink bažnyčią antrą kartą su viltimi, kad pamečiau netoliese. Aplink bažnyčią nesimato nei menkiausio popierėlio, net troškulio jausmas kiek atlėgo kai pagalvojau, kad dar keletą kilometrų Dzūkijos miškuose turėsiu eiti pasikliaudamas vien tik tako ženklinimu. Jei jau likimas sugalvojo viso mėnesio  išbandymus sudėti į vieną dieną – tiek to, aš juo priimu.

Prisėdęs ant laiptų prie bažnyčios pasiklausau istorijos apie Marcinkonių kryžius, kuriuos lietuviai statė, o lenkai, okupacijos metais, liepė griauti. Griovimui darbininkus vežė iš kitur, nes tarp vietinių neatsirasdavo net tokių, kurie griautų už pinigus.

Zackagirio pažintinis takas

Kojos pailsėjo, šlapi nuo prakaito drabužiai pradžiūvo, teliko tik vandens susirasti. Jo randu kaimo pakrašty, kur atvirame kieme ant suoliuko šnekučiavosi dvi moterys. Be jokių užuolankų pasisveikinęs paprašau vandens. Įtariu žvilgsniu nužvelgtas nuo galvos iki kojų gaunu pilną kvortą šalto vandens, kurią visą išgėręs išsklaidau visas abejones. Motina ir ją aplankyti atvažiavusi dukra pasakoja apie sausrą, dėl kurios šiemet obuoliai maži ir rūgštūs, apie debesis sparvų, kurių ypač daug šiomis dienomis ir apie Gaidžių kopą, kuri anksčiau buvo kur kas įspūdingesnė nei dabar. Tiesos žodžiuose yra, nes dabar kopa aplink apsodinta medžiais ir nuo viršaus nupustytas smėlis ant jos iš miško jau nebepatenka. Aplink Marcinkonis žemyninių kopų gausu, tačiau beveik visos apaugusios mišku.

Zackagirio pažintinis takas

Perkopęs kopą ir iš batų išsikratęs smėlį žygiuoju toliau. Šiapus Marcinkonių tako maršrutas vingiuoja ne miško takeliais, bet nedideliais keliukais. Eiti būtų patogiau nei pirmoje tako dalyje, tačiau vietomis provėžose guli palaidas smėlis. Per jį klampoti dar sunkiau, o kaitinanti saulė ir ramybėje nepaliekantys vabzdžiai apie komforto zoną neleidžia net pagalvoti. Susidaro įspūdis, tarsi sparvos ir uodai taip pat turi savo teritorijas, nes kurį laiką intensyviai atakuojantys kraujasiurbiai staiga kažkur dingsta ir kurį laiką būna ramu, kol tarsi iš niekur atsiradę vėl užpuola debesiu ir kartais priverčia netgi bėgti. Bėgu, bėgu ir pribėgu … meškos šikną. Nieko bendro ši vieta nei su meška, nei su šikna neturi. Tai tiesiog aukštapelkė, traukianti smalsuolius dėl savo pavadinimo, o vietinių iš lūpų į lūpas perduodamas pasakojimas apie ją su pamokančia pabaiga, jog sekmadieniais nevalia nei grybaut, nei uogaut, bo velniai rodos, įgarsintas net audio gide.

Zackagirio pažintinis takas

Zackagirio pažintinis takas suteikia galimybę rinktis. Mažiausiai ištvermingi nuo Marcinkonių bažnyčios gali pasukti per kaimą atgal, link lankytojų centro, o tokio maršruto ilgis yra apie 7 kilometrus. Vos pradėjęs eiti šiuo pažintiniu taku turėjau mintyse trumpąjį maršrutą kaip atsarginį planą, jei sparvos būtų mirtinai užkandžiojusios ar kas nenumatyto būtų atsitikę. To neįvyko ir sėkmingai pasiekiau antrą vietą take, kur šakojasi vidutinysis ir ilgasis maršrutai. Pasukus dešiniau tako ilgį galima sutrumpinti iki 10,5 kilometro ir grįžti į pradžią, laikantis kairės pasirenkamas ilgiausias maršrutas, kurio bendras ilgis – 14 kilometrų. Net nesvarstydamas pasukau kairiau, tarsi jausdamas, kad šiandien dar ne visi iššūkiai įveikti. Tik einant ilgiausiu maršrutu galima pasiekti Aklažerį – nedidelį užpelkėti baigiantį ežerėlį, į kurį nei vienas upeliukas nei įteka, nei išteka.

Zackagirio pažintinis takas

Toliausiai nutolusioje tako vietoje, kur Aklažeris dar neužpelkėjęs, ženklinimas staiga dingo. Ėjau pakrante tolyn, ieškodamas ženklų ant medžių, o jų – kaip nėr, taip nėr. Grįžęs atgal, kur mačiau paskutinį ženklą ir atidžiai apsižvalgęs supratau, jog sausais batais grįžti iš šio pažintinio tako nelemta – už keliasdešimt metrų nuo kranto matėsi iš vandens išlendantis medinių lentų takelis. Tuo momentu nesusilaikiau nesusijuokęs.

Zackagirio pažintinis takas

Vienoje rankoje laikydamas batus ir visą kitą savo mantą, o kita ranka lazda ieškodamas po vandeniu pasislėpusio takelio lėtai judėjau į priekį. Vandens apsemtos medinės lentos slidumu prilygo ledui, todėl vienas neatsargus žingsnis galėjo kainuoti šlapius rūbus ir paskandintą išmanųjį telefoną bei fotoaparatą. Aklažerio vanduo buvo šiltas kaip arbata ir teko tik spėlioti kaip būčiau pasielgęs šaltuoju metų laiku. Ant kranto laukė medinių lentų aikštelė ir suoliukas, ant kurio prisėjęs jau ruošiausi mautis batus, bet laimei pirmiau apsidairiau. Kiek toliau takelis vėl nėrė po vandeniu, tik šį kartą giliau, kad net reikėjo pasikelti į viršų kelių nesiekiančius šortus. Mažais žingsneliais bridau į priekį, o sparvos, nebijodamos užimtų rankų, tiesiog mėgavosi tokiu mano bejėgiškumu. Tai buvo Zackagirio pažintinio tako kulminacija, bet ne pabaiga.

Zackagirio pažintinis takas

Iki pabaigos dar liko keletas kilometrų ir kuo labiau artėjau prie Marcinkonių, tuo labiau miškas tamsėjo. Pušis keitė eglės, lapuočių medžių lajos platėjo, kol vakarėjančios saulės spinduliai tapo tik reti svečiai. Net eiti darėsi ne itin jauku, nes prasidėjo liūnai ir pelkėtos vietos, kuriose karaliauja bebrai.

Zackagirio gamtinis takas

Pažintinis takas prasuka ir pro geležinkelį Sankt-Peterburgas – Varšuva, su kurio statyba ir istorija galima susipažinti Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre.

Zackagirio pažintinis takas

Neslėpsiu, apsidžiaugiau išvydęs Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro Marcinkonyse pastatą. Dziackagirio pažintiniame take galėjau padėti tašką, kuris paženklintas išlietu prakaitu, sukandžiotu kūnu ir įspūdžiais, netelpančiais galvoje. Tai buvo artima ir nepagražinta pažintis su Dzūkijos nacionaliniu parku. Pamatyk, pajausk, paragauk! – vienas iš šūkių kviečia pažinti Lietuvą, tokiais trimis žodžiais galėčiau apibūdinti ir pažinti su Dzūkijos nacionaliniu parku. Pamačiau ir pajaučiau, tik su ragavimu gavosi kiek kitaip – ne as ragavau, o mane ragavo.

 

Taip pat bus įdomu...

4 komentarai

Atsakyti

Ėjom pavasarį, nusprendėm trumpint maršrutą ir pradėjom eit nuo galo. Daug praklaidžiojom, aklaežerio išvis nepriėjom, su ženklinimu labai liūdni reikalai ten.

Atsakyti

Eiti nuo galo turėtų būti savižudybė, nes ženklinimas įrengtas einant tik į vieną pusę.

Atsakyti

Prieš mėnesį ėjome atsitiktinai pasirinkta kryptimi (prieš laikrodžio rodyklę), tai greitai pastebėjom, kad ženklus matome tik atsisukę atgal. Laimei ėjom su OsmAnd’u ir įjungtu pažintinių takų sluoksniu – tai rasti kelią buvo visiškai nesunku.
Aklaežerio takas jau buvo paskendęs, šiek tiek piečiau sausai „pavijome“ pažintinį taką.

Atsakyti

Ėjau šiandien, 2018 11 17. Pilną maršrutą, palei numatytą kryptį. Aklažerio takas paskendęs ir šiuo metų laiku, bet tik antroji dalis. Iki suoliuko įmanoma buvo prieiti įprastai. Teko autis batus ir bristi per šalia tako augančias samanas, nes bandyti eiti taku ir laužyti ledą pasirodė pavojingiau dėl tikimybės paslysti ir sušlapti ne tik kojas bet ir daugiau. Šiaip takas ir vaizdai labai patiko, atstumas pats tas, vaizdai gražūs. Aklažerį sutvarkytų ir būtų OK

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *