100 metų sukaktis – jubiliejus rimtas. Reikėtų istorikų paklausti, kokią vietą pasaulyje Lietuvos Respublika užima pagal valstybės amžių, bet ir neklausus aišku, kad valstybės istoriją turime seną. Tikrųjų Lietuvos valstybingumo ištakų reikėtų paieškoti kur kas senesniais laikais, tačiau čia jau kita tema, nes būtent šiomis dienomis visa Lietuva švenčia Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Visi šie metai paskirti Nepriklausomybės atkūrimo progai švęsti ir minėti, tačiau svarbiausia diena yra vasario 16-oji, būtent tą dieną 1918 metais ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas.

Turbūt niekada iki šiol valstybinei šventei švęsti nebuvo skirta tiek daug dėmesio. Tiek Vasario 16-oji, tiek Kovo 11-oji Lietuvoje daugiau asocijuojasi su rimties ir susikaupimo šventėmis, nors prieš kurį laiką pradėta vis aktyviau kalbėti, jog šias šventes reikia švęsti, o ne tik minėti. Pasakyti galima, bet taip greitai įpročiai nesikeičia. Visgi šiais metais jubiliejui parodytas įvairių institucijų dėmesys yra pastebimas ir jaučiamas. Ar net ragaujamas, girdimas bei uodžiamas, nes Lietuvos sostinė vilniečiams ir miesto svečiams pasiūlė įvairiapusę programą. Ta proga netgi internete atsirado jubiliejui skirtas internetinis tinklapis www.vilnius1918.lt. Už realizavimą jis nusipelno kritikos, tačiau pati idėja verta pagyrimo, juk būtent Vilniuje ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas, todėl sostinė bene tinkamiausia vieta švęsti šią šventę.

Vasario 16-osios šventė

Taigi, priimu Vilniaus kvietimą švęsti Valstybę ir keliauju laikų į 1918-uosius. Simboliška kelionė prasideda simboliškai – simboliniu laiku, 19 valandą 18 minučių, kiekvieną vakarą per vieną Valdovų rūmų langą Laisvės trimitininkas atlieka kūrinį „Lietuva brangi“.

Laisvės trimitininkas

Gal žvarbus oras, o gal tiksliai nenurodyta trimitininko pasirodymo vieta suviliojo tik keliolika žmonių, iš kurių keletas buvo tiesiog atsitiktiniai praeiviai. Kur kas didesnę auditoriją trimitininkas prieš akis išvydo Vasario 16-ąją, kai šventinio koncerto metu Katedros aikštė buvo sausakimša.

Dar likus keletui dienų iki Vasario 16-osios miestas pradėjo puoštis Lietuvos vėliavos spalvomis. Puošėsi gatvės, puošėsi pastatai, puošėsi net ir tiltai. Trys iš jų – Baltasis, Žaliasis ir Mindaugo sužibo trispalvėmis spalvomis.

Vasario 16-oji

Gimtadienio laiko nepasirinksi – kada gimei, tada ir šventi. Su Nepriklausomybės atkūrimo diena tas pats, todėl geltonomis, žaliomis ir raudonomis šviesomis pasipuošusį miestą išvydo tik tie, kas nepabūgo žiemiško oro ir tamsos. Būtent tamsoje trispalvės šviesos kūrė šventišką atmosferą tarsi priversdamos abejoti ar per Naujuosius metus miestas buvo labiau pasipuošęs, ar dabar. Nors Vilnius šventinėmis dienomis pasiūlė nemokamas ekskursijas Valstybės atkūrimo takais, jomis džiaugtis galėjo tik patys apsukriausieji. Vietų kaip mat neliko, mat lietuviams žodis nemokamas yra tiesiog magiškas. Vilnius1918.lt su Nepriklausomybės atkūrimu labiausiai susijusius pastatus pažymėjo žemėlapyje, o pastarieji buvo apšviesti trispalvėmis šviesomis. Savarankiška ekskursija nėra jokia naujiena, todėl sulaukęs tamsos leidausi į kelionę po istorinius pastatus. Pastatų eiliškumas čia nėra svarbus, todėl kažkokių paslėptų minčių ieškoti nereikia.

Filharmonija

Dabartinės Nacionalinės filharmonijos pastate XX a. pradžioje buvo Pirklių namai, kuriuos rekonstruojant įrengta teatro ir koncertų salė. Šioje salėje 1905 metais ir buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, iškėlęs autonomijos idėją. Metai prieš tai čia pradėjo veiktis pirmasis Vilniuje Petro Vileišio lietuviškas knygynas, o po dviejų metų įvyko pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ premjera. Kitame netoliese stovinčiame istoriniame pastate buvo suvaidintas ir pirmasis lietuviškas spektaklis – tragedija „Pilėnų kunigaikštis“. Tai Vilniaus rotušė, kuri buvo svarbi lietuvių kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo vieta.

Vilniaus rotušė

Sekantis trispalvės šviesomis apšviestas pastatas pasitinka Lydos ir Pranciškonų gatvių sankirtoje – tai buvęs Pranciškonų vienuolynas. Čia Lietuvių mokslo draugijos patalpose 1917 m. posėdžiavo Lietuvos Taryba, gyveno Jonas Basanavičius. Šis pasivaikščiojimas per istorinius pastatus galėjų būti kur kas įdomesnis, jei vilnius1918.lt tinklapis būtų nepatingėjęs iš to laikmečio įdomių istorijų ar faktų paieškoti. Blogiausiu atveju buvo galima tiesiog nukopijuoti informaciją ir vilnius-tourism.lt svetainės, kur panašus maršrutas taip pat buvo siūlomas. Ir čia galima dar vieną akmenį į Vilniaus savivaldybės dangoraižį paleisti už koordinacijos trūkumą, mat vilnius-tourism.lt ir vilnius1918.lt tinklapiai siūlo du pakankamai panašius maršrutus, bet lankytini objektai šiek tiek skiriasi. Tiek pagal pateiktą informaciją, tiek pagal atspausdintus lankstinukus turizmo informacijos centras pasirodė nepriekaištingai, o štai Vilniaus savivaldybė liko giliai šešėlyje. Geros idėjos neužtenka, dar reikia ir gero realizavimo, bet nepaisant to, žingsniuoju toliau.

Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis

1915 metais Vilniuje buvo įsteigta Lietuvių draugija, kurios komiteto nariai, būsimi signatarai A. Smetona, S. Kairys, P. Klimas ir J. Šaulys pradėjo planuoti Lietuvos valstybės atkūrimą. Būtent jų dėka 1917 metais tuometiniame Pohuliankos teatre įvyko konferencija, kurios metu išrinkta Lietuvos Taryba ir ji įpareigota atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Istorinis pastatas, kuriame vyko konferencija – Valstybinis rusų dramos teatras.

Valstybinis rusų dramos teatras

Pastatas Nr. 5 – Mokytojų namai. Juose 1904 metais išleistas pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“. O štai turizmo informacijos centras dar siūlo atkreipti dėmesį, jog čia, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra saugomi Mstislavo Dobužinskio darbai. Čia galima rasti Lietuvos herbo istoriją.

Mokytojų namai

Totorių gatvės 20-uoju numeriu pažymėtame name praeito šimtmečio pradžioje veikė M. Kutkai priklausanti „Lietuvos aido“ spaustuvė, kurioje Nepriklausomybės akto signataras P. Klimas sugalvojo laikraštyje išspausdinti ir Lietuvos žmones supažindinti su Nepriklausomybės aktu. Akto pasirašymo išvakarėse atspausdintas laikraštis buvo išplatintas visoje Lietuvoje, o iki šių dienų išliko 200 egzempliorių.

Vasario 16-osios šventė

Vingiuodamas po Vilniaus senamiestį maršrutas Valstybės atkūrimo takais atvedė į Gedimino prospektą, kur yra du istoriniai pastatai. Tiksliau – vienas, nes priešais Centrinį knygyną stovėjusių rūmų nebeliko. Šiuose rūmuose, kaip ir kituose, buvusiuose Gedimino pr. 9, dirbo Lietuvos Taryba ir Vyriausybė, buvo įsikūrusi Krašto apsaugos ministerija.

Vasario 16-osios šventė

Šiame pastate, tuomet priklausiusiam pirkliui Štraliui, Lietuvių draugija nuomojosi patalpas, kuriose ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas. Pirmasis jį garsiai perskaitė ir pasirašė J. Basanavičius, o vėliau Nepriklausomybės akto signatarai pasirašinėjo abėcėlės tvarka. Įdomus pastebėjimas, jog iki tos dienos Lietuvos Tarybos posėdžiai vykdavo Aušros Vartų gatvėje buvusiame J. Basanavičiaus kabinete, tačiau pastarasis labai taupė tuomet brangiai kainavusias malkas, todėl kabinete buvo labai šalta. Dėl šios smulkmenos vasario 16-ąją Taryba nusprendė susirinkti draugijos patalpose, o Pilies gatvės 26 numeriu pažymėtas namas įėjo į Lietuvos istoriją kaip istorinis pastatas.

Signatarų namai

Valstybės atkūrimo takas baigiasi Rasų kapinėse, kur amžinąjam poilsiui atgulė J. Basanavičius, P. Vileišis ir kiti svarbūs to meto valstybės veikėjai.

Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis

Štai tokia trispalvių šviesų palydėta ir su šimtmečio senumo įvykiais supažindinanti ekskursija buvo vienas iš nedaugelio renginių, kuriais Vilnius kvietė švęsti Valstybę. Neabejotinai šventiškiausias, akiai mieliausias ir laukiamiausias renginys prasidėjo 17 valandą. Tai 100 laužų uždegimas Gedimino prospekte.

100 laužų Gedimino prospekte

Vakarėjant vis aiškiau pradėjo šviesti naujametinius papuošimus pakeitusios trispalvės dekoracijos, o minios žmonių ir uždegimui paruošti laužai patys savaime kūrė šventišką atmosferą. Kažin kada paskutinį kartą Gedimino prospektas buvo regėjęs tiek žmonių?

100 laužų Gedimino prospekte

Eiti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, o artėjant link Katedros Gedimino prospektas virto ištisine minia su jos viduryje degančiais laužais. Kas kalbėjosi, kas dainavo, kas fotografavosi, o kas šildėsi, bet visus vienijo šventinis nusiteikimas. Kas vėlevėlę rankoje plazdeno, kas trispalve tiesiog apsigobę buvo, kas trispalvį šaliką ar kepurę dėvėjo, o kas kukliai į atlapą mažą trispalvį simbolį įsisegė – kiekvienas patriotiškumą išreiškė savaip.

100 laužų Gedimino prospekte

Kol vieni vilniečiai tarp Gedimino prospekte degančių laužų dalinosi vienybės ir laisvės jausmais, kiti priešais Lukiškių aikštę esančiame Aukų gatvės skvere prisiminė ir pagerbė visus, kovojusius už Lietuvos laisvę. Keturi ypač galingi prožektoriai šovė į dangų galingomis šviesomis, kurios buvo matomos nuo daugelio aukštesnių Vilniaus vietų. Tokio šviesos paminklo sumanytojai teigė, kad stipriausią efektą sukurtų apsiniaukęs dangus ir iš jo krentančias snaiges skrodžianti šviesa, tačiau vargu ar jie patys tikėjosi, kad vasario 16-osios vakarą būtent toks oras ir bus.

Šviesos paminklas

Dar neregėtą šviesų šou surengė Gedimino prospekto šviesoforai, kurie kuriam laikui pamiršę savo pagrindinę funkciją reguliuoti eismą, signalus išdėliojo pagal mūsų trispalvę. Gal tai ir yra vienas iš tikros šventės požymių, kai nusižengę protokolui peržiangiame tam tikras ribas ir leidžiame sau šiek tiek daugiau? Aišku, svarbiausia saikas, o jį šviesoforai turėjo ir už Gedimino prospekto ribų jie uoliai dirbo savo darbą padedami būrio policininkų.

Vasario 16-osios šventė

Laužams gęstant minia judėjo link Katedros aikštės, kur vakare turėjo prasidėti šventinis koncertas Dainuoju Lietuvą. Daugiatūkstantinei miniai alternatyvos pabandžiau paieškoti ant Trijų kryžių kalno, nuo kurio turėjo puikiai matytis po koncerto dangų nušvieskiantys saliutai. Toli gražu ne man vienam tą vakarą kilo tokia mintis.

Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis

Štai ir jie – saliutai, paskutinė žvakutė ant gimtadienio torto palydėta garsiomis Katedros aikštę užtvindžiusios minios ovacijomis.

Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis

Šventimas persikėlė į namus. Nemokamas viešasis transportas, išmargintas Nepriklausomybės akto signatarų mintimis,  perpildytais autobusais ir troleibusais vilniečius gabeno į miegamuosius rajonus, o daugiabučiuose iki vėlyvos nakties girdėjosi švenčiančiųjų balsai, kuriuos taip išgirsti galima nebent Lietuvos krepšinio rinktinei išlošus svarbų mačą. Žmonės šventė ir šventė nuoširdžiai. Nors tai ir ne mano gimtadienis, bet nuo to ne mažiau smagu, kad šventė pavyko. Matėsi daug veidų, kurie džiaugėsi laisve, buvo laimingi ir atrodė vieningi. Atrodo imk ir sušuk „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Seniai to nemačiau.

Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis

Iki sekančio iššūkio liko lygiai metai. O kodėl tokios šventės, kurios vienija ir teikia džiaugsmą negalėtų būti tradicija? Kodėl negalėtų kitais metais Gedimino prospekte užsidegti ne 100, bet 101 laužas? Kodėl didelę simbolinę reikšmę turintys laužai negalėtų tapti tokios šventės ašimi? Ar dar kas nors pasaulyje švenčia Valstybės gimtadienius uždegdami tiek laužų, kiek sukanka metų? O gal tai klausimai verti Idėjos Lietuvai? Iki sekančio gimtadienio.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *