Jau vakarėja. Dangus visas sunkiais debesimis aptrauktas, iš kurių protarpiais pakrapnoja. Liko užsukti į paskutinį lankytiną objektą – Kalnalio apžvalgos bokštą. Rodyklės atveda į automobilių stovėjimo aikštelę Kalnalio kaime. Pačio bokšto nesimato, tačiau už akių užkliūna prie aikštelės stovinti medinė bažnyčia su kažkokiu naujai suręstu mediniu statiniu. Einu ieškoti apžvalgos bokšto, bet vis žiūriu bažnyčios pusėn, kol jos tarpduryje nepamatau pastatyto kibiro, o už jo – su šluota ir bažnyčios raktu rankoje besisukiojančios moteriškės.

Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia

Bokštas palauks, pagalvojau, ir priėjęs arčiau paklausiau, ar galima įkišti galvą į bažnyčią? „Aišku galima, jei tik įdomu,“ – išgirstu atsakymą. Čia kaimas ir žmonės paprasti. Ne tokie kaip mieste, kai likus 10 minučių iki parduotuvės uždarymo užėjęs į parduotuvę išgirsti, kad parduotuvė jau uždaryta. Į nebylų klausiamą žvilgsnį (pasižiūrėjus į laikrodį) gauni atsakomąjį žvilgsnį, po kurio jautiesi tarsi būtum ne tik nelaiku užėjęs, bet dar ir apsivogęs. Ir visai nesvarbu, kad esi nuolatinis klientas.



Visos nedidelės lietuviškos medinės bažnytėlės yra gražios ir jaukios, bent jau man. Neišimtis ir ši. „Nedažnai čia žmonės užeina ir dar rečiau pasidomi bažnyčia. Prieš kurį laiką buvo vilniečiai, tai skaitė ir paveikslavo raštą apie tai kaip bažnyčia buvo pastatyta, sudegusi ir atstatyta, kaip netoliese gimusį patį Valančių čia krikštijo“, – pasakoja senolė. Sako, senovine žemaičių kalba čia viskas parašyta. Man tas žodis „pabudawota“ su lenkų kalba siejasi, bet nesiginčijam šiuo klausimu, nors visi linkę manyti, kad žemaičiai labai užsispyrę ir savo nuomonę gina iki galo.

Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia

Dar prieš skaitant šiuos žodžius pasidomėjau, ar ši bažnyčia nebuvo sudegus? „Buvo, – nustebusi atsako vietinė: – o iš kur žinai?“ Nežnau, tiesiog spėju, nes seniau retas medinis statinys nuo gaisro nenukentėdavo, o neretai ir dalis kaimo ar net visas kaimas supleškėdavo.
„Pradžioje buvo pastatyta nedinelė vieno altoriaus medinė bažnytėlė, bet, matyt, Dievuliui tokia nepatiko, – net neprašoma pasakoja senolė, – tai Perkūnas įtrenkė ir suliepsnojo toji, o vėliau pastatė naują, jau trijų altorių. Tokia ji ir stovi iki dabar. Kad gražiau būtų ir viduje apsitvarkėm, bet atvažiavo iš Vilniaus, iš kažkokios institucijos, tai pylos gavom.“ Visos sienos ir lubos gražiai išdažytos, tik gal kiek neįprastai atrodo panaudota ryškiai mėlyna spalva, tarsi kokioje Baltarusijoje būtumėm. Sutapimas ar ne, bet tas dažytojas ar menininkas (o gal du viename) buvo rusakalbis, kuris bažnyčios vidų išdažė.

Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia

Neliko nepastebėtas ir bažnyčios viduje esantis užrašas didelėmis raidėmis „Blaivios širdys – malonios Dievui“. Jis čia neatsitiktinai, nes 1801 metais būtent šioje bažnyčioje buvo krikštytas būsimasis Žemaičių vyskupas ir blaivininkas Motiejus Valančius. Tikslias datas ir metus tenka pasižiūrėti prie bažnyčios stovinčiame informaciniame stende, nes pasakodama apie praeitį senolė mini tik mėnesius. Tarsi visa tai įvyko tik pernai, tarsi laikas šiame kaime skaičiuojamas kitaip.

Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia

Neapsiėjo be nuostolių ir prie bažnyčios stovinti varpinė – tas naujai iš nedažytų lentų suręstas statinys. Šalia varpinės augo didelė sena liepa, kuri vieną dieną lūžo. Viena didelė šaka nuvirto į vieną pusę, kita nuvirto į kitą pusę – tiesiai ant varpinės ją sugriaudama. O tada važiavo paveldosaugininkai surašinėjo po vieną lentelę ir liepė atstatyti ją lygiai tokią pačią, kokia ir buvo. Tokia ji ir buvo atstatyta, tik dabar dar nenudažyta stovi.

Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia

Lauke pradeda lyti nestiprus vasariškas lietus, bet kaimo žmonių jis negasdina, todėl kalbamės toliau. Dabar jau ne apie bažnyčią, dabar apie apžvalgos bokštą. Iki jį pastatant į Kalnalį nelabai kas užsukdavo, o kai jis atsirado, tai ir jauni, ir seni žmonės pradėjo važiuoti. Net ir 11 valandą vakaro būna, kad atvažiuoja. Pro bažnyčią tiesiai link apžvalgos bokšto medinių lentelių takelis buvo įrengtas, bet buvo atvejų, jog greta stovintys antkapiai nukentėjo, todėl medines lenteles nuėmė, o patį taką nukreipė kitu maršrutu.

Kalnalio apžvalgos bokštas
Pašnekovė sako, kad dar pamenanti tuos laikus, kai iš Kalnalio kaimo ir be apžvalgos bokšto buvo matyti Salantų bažnyčios bokštai, bet vėliau šlaitas apsodintas medžiais ir dabar atsiveriančia panorama galima pasigrožėti tik užlipus į bokštą.

Kalnalio apžvalgos bokštas

Jau visai vakarėja ir lietus stiprėja, todėl laikas atsisveikinti su įdomia pašnekove, kuri pasitinka net ir grįžtantį iš apžvalgos bokšto. Važiuodamas jaučiuosi šiek tiek nesmagiai, nes net jos vardo nepaklausiau, kol ji taip nuoširdžiai ir įdomiai apie Kalnalį pasakojo. O galėjau perskaityti informacinį stendą su statistiškai surašytomis datomis ir praeinant tiesiog nufotografuoti bažnyčią nieko nekalbindamas. Bet kokiu atveju būčiau apsižvalgęs ir po apylinkes nuo Kalnalio apžvalgos bokšto, tačiau tada savo aplankytų vietų žemėlapyje būčiau tiesiog uždėjęs pliusą prie dar vienos aplankytos vietos.

Užtenka pasidomėti kur keliauji ir ką matai, užtenka pabendrauti su žmonėmis, kurie papasakoja istorijas ir tada iš kelionių parsiveži ne tik gražias nuotraukas, bet ir įsimintinus įspūdžius, nors tame pačiame aplankytų vietų žemėlapyje skirtumo beveik nesimatys – prie šios vietos tiesiog bus uždėtas pliusas. Pliusas su pliuso ženklu.

Taip pat bus įdomu...

2 komentarai

Atsakyti

Viskas įdomu ir naudinga, bet pradedant skaityt.. net nenumanau, kurioj Lietuvos dalyje yra Kalnalio bokštas… ar tikrai nebūtų galimybės to paminėti ir tekste? (ir taip ne su vienu Jūsų įrašu)..

Atsakyti

Kretingos rajonas

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *