Jau dvi savaitės kai prašurmuliavo turizmo paroda, o internete vis dar ritasi jos atgarsiai. Ne kartą teko girdėti turizmo sektoriaus atstovus ar šiaip keliautojus sakant, kad Adventur jiems savotiški atlaidai. Panašu, kad šiais metais atlaidai buvo tikri kaip niekad, nes juose dalyvavo ir tikrų tikriausias kunigas. Patirčių kolekcijos – tokia šių metų parodos tema ir parodos dalyviai ne tik bandė vilioti lankytojus naujomis kryptimis, bet ir naujomis patirtimis. Viena tokių patirčių – piligriminės kelionės. Jei viduramžiais tokios kelionės buvo garbės reikalas, gyvenimo tikslas ar prasmės paieškos, tai šiais laikais jos tapo turizmo sritimi. Ir nebūtina belstis į Šventąją žemę kaip kad tą darė Radvila Našlaitėlis, ar važiuoti į Ispaniją ir žingsniuoti bene garsiausiu Jokūbo piligriminiu keliu, kelionę į save galima pradėti ir Lietuvoje. Anot kunigo, svarbiausia ne vietovė, kuria eini, svarbiausia kelionė į save, link Dievo, nes ėjimas tai malda. Net ir tikėjimo stiprumas čia ne pats svarbiausias, todėl į organizuojamas keliones piligriminiais keliais su kunigu gali leistis kiekvienas. Būtų įdomu pasižiūrėti iš arti kaip dera dvasininko ir marketinginis rūbai kartu ir jei rinkčiausi tokią kelionę, tai tą, kurioje einama iš Egipto į Izraelį. Sako, einant Biblijoje minimomis vietomis ir Šventojo rašto supratimas padidėja, bet puiki kelionės į save pradžia galėtų būti ir Camino Lituano.

Adventur paroda

Didieji internetiniai naujienų portalai dar parodai nesibaigus raportavo apie lankytojų apgultį ir vos galinčius atsilaikyti kelionių operatorius. Taip, turizmo Gariūnų paviljone (taip aš jį vadinu) gyvenimas virė, bet didžiąją daugumą lankytojų viliojo viena patirtis – all inclusive. Tai kaip apyvartinė moneta, kuri numizmatikoje vertės neturi, taip ir stori katalogai su užrašais Turkija, Egiptas, Graikija netraukė nors kiek gurmaniškesnių keliautojų. Kita vertus tame turkiškai egiptiškame šurmulyje buvo ir viena kita didesnio dėmesio verta salelė, kur galima tikėtis tikrų patirčių. Du vyrukai anksčiau pardavę savo vasaras Islandijoje, dabar jas pardavinėja tiems, kuriuos vilioja ši nuošali šalis su laukine gamta. Jie niekada nesilygiuos kelionių pardavimais su Novaturu, bet jei norėčiau patirti Islandiją, pasitikėčiau būtent jais.

Lietuvių yra ne tik Islandijoje, jų yra ir Kretoje. Audrius šioje Viduržiemio jūros saloje pirmą kartą apsilankė 1999 metais ir nuo to laiko ji jam tapo antrais namais. Klausausi jo pasakojimo apie Santorinį ir stebiuosi, kaip sugeba žodžiais sukurti gražesnį šios nuostabios salos vaizdą nei kad matosi nuotraukose. Skeptikai gali sakyti, jog jis geras pardavėjas, bet istorijos žinojimas, gamtos ir žmonių pažinimas, maisto supratimas parodo jo profesionalumą, o gebėjimas bendrauti ir sukaupta patirtis leidžia tikėtis, kad jo dėka galima patirti tikrąjį Santorinį ar Kretą.

Neabejoju, kad didieji kelionių organizatoriai daug kam yra patikimumo garantas, bet kelionėje svarbu ne tik, kad ji įvyks, tačiau ir kokių įspūdžių suteiks. O čia dydis jau nėra pats svarbiausias. Aišku, yra ne vienas gidas ir kelionės vadovas, kurie dirba didelėse kompanijose ir mėgaujasi savo darbu. Viena tokių – kelionių vadovė iš Kelionių akademijos, kurios vardą pamiršau. Myli ji ne tik savo darbą, myli ir Butaną, šalį, kurioje ji norėtų gyventi, kurios žmonės tokie atviri, kad įsimylėję tuoj pat prisipažįsta. Butanas garsėja, kad jie skaičiuoja ne BVP dalį vienam gyventojui, bet laimės indeksą, todėl negali nerūpėti nuvykti į šalį, kur laimė svarbiau nei ekonomika. Sako ir baimės jokios jų nekankina, nes pasak butaniečių, visos baimės kyla nuo mirties baimės, o kad jos atsikratyti reikia penkiskart per dieną galvoti apie mirtį. Prisižadėjau tai išbandyti ir šiandien apie mirtį galvojau dukart – matyt, pernelyg retai ir trumpai, kad būtų poveikis.

Peršasi išvada, kad keliaujant svarbiau pasirinkti ne kelionių organizatorių, o kelionės vadovą ar gidą. Daugeliui pradavimo vadybininkų esame tiesiog vaikščiojančios piniginės. Kiek kelionių jie parduoda, tiek sočiai jų šeimos gyvena ir nepakartojamų kelionės patirčių tai negarantuoja. Užtenka vien praeitų metų statistikos apie atidėtus skrydžius, informacijos apie bendravimą su įstrigusiais keleiviais, apie kalbas dėl kompensacijų ir supranti, kad didelei kompanijai tu esi lašelis jūroje. Yra toks posakis: vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų mirtis – statistika. Visko gali būti ir su Audriumi iš ManoKreta.lt, kurio antrasis vardas yra Antanas, ar su Artūru ir AtraskIslandiją.lt, bet esu įsitikinęs, jog jie jaus kelis tūkstančius kartų didesnę atsakomybę nei šimtus milijonų vartanti UAB. Ir neverta klausti, kas labiau stengsis, kad iš kelionės parsivežtumėt neišdildomus įspūdžius.

Tokių neišdildomų įspūdžių buvo galima pasiklausyti apie patyriminį safari po Namibiją. Dykumos, laukinės gentys, vandenyno skalaujama Skeletų pakrantė ir kartu keliaujantis srities specialistas – gurmaniškas derinys. O stipriausius įspūdžius iš šios egzotinės kelionės turėtų parsivežti pedagogai. Nors Navicko vadovaujama profsąjunga ir nutraukė streiką, pedagogų situacija iš esmės nepasikeitė ir iki idėjos Lietuvai, kad pedagogai taptų prestižine profesija, dar labai toli. Toli kaip Namibija, kurioje būtent mokytojai yra ypač gerbiami ir uždirba virš 600 eurų, nors šalyje yra daug gyventojų, kurie badauja arba už eurą per dieną turi šeimą išmaitinti. Kad pamatytumėt šiuos Namibijos kontrastus teks kurį laiką pataupyti, nes be 4000 eurų kokybiško patyriminio safari nebus.

Prieš parodą buvau prisažadėjęs, jog šalinsiuos kelionių agentūrų vykdomo marketingo, tačiau aklai ignoruoti irgi nėra labai protinga. Skyręs keletą valandų turizmo industrijos rykliams (aišku, Lietuvos mastu) toliau ieškojau grynuolių, tokių kaip Vykinto keliai. Tiems, kurie galvoja, kad mūsų ištakos siekia tuos laikus, kai statėsi bažnyčios ir kūrėsi Lietuvos valstybė, neprošal sudalyvauti Vykinto ekskursijose. Jis tyrinėja tai, pro ką mes dažniausiai praeiname, apie ką nesusimąstome. Šventieji akmenys, piliakalniai, pilkapiai ir kiti mūsų protėvių reliktai nėra patys įdomiausi lankytini objektai, bet kai tuo gyvenantis žmogus apie viską pradeda pasakoti – pradedi žiūrėti kitomis akimis. Gal ten reikia ieškoti tikrųjų savo šaknų ir gal senoji baltų kultūra galėtų būti tas išskirtinumas, kuris Lietuvą pasaulinio turizmo žemėlapyje paverstų išskirtine kryptimi?

Paroda Adventur

Būtent tokio požiūrio laikosi „Neregėtos Lietuvos“ autorius Marius Jovaiša, kurio Lietuvos vaizdai atpažįstami visame pasaulyje. Vaizdai nėra tik vaizdai, kiekvienas jų slepia mintį ir idėją, ar istoriją pasakoja. Istoriją ne tik faktų, bet ir gyvenimo, nes niekas taip „neužkabina“ kaip nuoširdi istorija. Pasaulis apie Lietuvą iš Jokūbo Laukaičio filmuko sužinojo daugiau, nei davė naudos visi tie Lietuvos pristatymui sukurti šūkiai ir įvaizdžiai, už kuriuos vėjais paleistas ne vienas milijonas. Gal šie Lietuvos ambasadoriai ir nėra tie grynuoliai, kurių ieškojau parodoje, tačiau jų entuziazmas ir meilė Lietuvai daro ją matomą pasaulyje. Matomumas atveda turistų srautus, o šie į Lietuvos ekonomiką įlieja dolerių, eurų ir kitokios užsienio valiutos. Gerai turistams, gerai Lietuvai, tačiau medalis visada turi dvi puses.

Atsiranda pasaulyje vis daugiau šalių ar vietovių, kurios užuot investavusios į atvykstamąjį turizmą, pradeda jį riboti. Kaip žiauriai beskambėtų, turistai yra vartotojai. Tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme. Neturi 250 dolerių prarai – apie Butaną gali tik pasvajoti, bet ne tik jis išlaikydamas aukštą kainos kartelę filtruoja turistus. Santorinis, Sardinija ir kitos salos bandė ar bando tiesiogiai riboti atvykstančiųjų turistų skaičių, nes gamta tapo svarbesnė už pinigus, nes vietiniai gyventojai palieka savo namus dėl nuolatinių turistų masių. Tokios problemos Lietuvai dar neaktualios, tačiau kas žino kada tas laikas ateis?

Kol vieni keliautojai nevengdami spūsčių ir eilių lanko visus TOP10, TOP20, Must see, Most beautiful objektus, kiti atradimo džiaugsmo ieško dar neatrastose vietovėse, kur vietos gyventojai turistų neieško ir nelaukia, ir net nustemba pamatę juos. Ten nėra garsių lankytinų objektų, ten kasdienį gyvenimą gyvena paprasti žmonės, tačiau jų istorijos ir darbai yra pakankama priežastis ten apsilankyti. Simboliška, kad mažoje Litexpo salėje dvi gidės, Daiva Tankūnaitė ir Henrieta Miliauskienė, antrus metus iš eilės pasakojo apie didelius potyrius mažuose miesteliuose. Emocijomis ir jausmais perpintas pristatymas prasidėjo ištrauka iš Jono Meko dienoraščio : „Sako: nepamesk kelio dėl takelio… A, žiūrint kur kas eina. Žiūrint kur kas nori nueiti… Yra vietų, kur gali nueiti tik takeliais. Takeliai dažniausiai veda prie gražiausių, subtiliausių papievėlių, upelių, žolynų, pavėsių. Keliai yra oficialūs, dulkini – tik pravažiuoti. Bet aš noriu ir pasigrožėti, ne tik važiuoti (ar pravažiuoti). Mano gyvenimas nėra važiavimas į tikslą. Tie žolynėliai daug daugiau man rūpi, tie papievėliai, kur takeliai nuveda.“ Ėjome per visus Lietuvos regionus ir traukėme perliukus vieną po kito. Retas buvo prie kelio, dauguma pasiekiami tik takeliais.

Būten apie keliavimą pėsčiomis, apie ėjimą takais ir takeliais pasakojo matematikas ir keliautojas Algis Kavaliauskas. Meškų takas Suomijoje buvo vienas paskutiniųjų jo nueitų takų. Laukinė Suomijos gamta, pabėgimas nuo civilizacijos, bet tuo pačiu gerai ir aiškiai įrengta keleto dienų ėjimo trasa, esanti visai netoli Lietuvos – puikus sprendimas norintiems pabėgti nuo rutinos. Algis rengia ir žygius Lietuvoje, tačiau be asmeninio pakvietimo į juos nepateksi. Rašai elektroninį laišką ir lauki. Laukiu ir aš.

Šiais metais iš parodos parsinešiau kur kas mažiau makulatūros nei praeitais metais. Gal išmokau atsirinkti kas tikrai domina ir ko noriu? Praeitais metais pakako įsigyti National Geographic žurnalą „Nepažinta Lietuva“ ir idėjų kelionėms po Lietuvą užteks keletui metų. Prie tikrai gerai paruošto gido šiais metais pridėjau dar keletą perliukų, tik kad laiko užtektų viskam. Lietuva maža tol, kol sėdi namuose, bet kai pradedi keliauti po ją, ji tampa neįtikėtinai didelė, pilna patirčių ir atradimų. O kur dar visas pasaulis… Svarbiausia – nesėdėti namuose!

 

Taip pat bus įdomu...

1 komentaras

Atsakyti

Lietuva tikrai turi, ką pasiūlyti. Pati tuo nuolat įsitikinu, bastydamasi po įvairias Lietuvos vietas. Ir ačiū už Jūsų tinklaraštį – ne kartą būtent čia radau man reikiamą informaciją, kurios nesugeba pateikti vietos TIC Interneto puslapiai

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *