Spalio 25d. buvo suplanuoti du užsiėmimai: atsukti laikrodį bei sudalyvauti ekskursijoje po Žvėryną. Kol „Gyvos gatvės“ vis dar „ant bangos“, einu pasiklausyti Alberto pasakojimų apie Žvėryną. Susitikimo vieta – Žvėryno tiltas.

Visorių miško karinės paslaptys

Įžanginis žodis apie Žvėryno istoriją. O ji prasideda nuo XVIa., kai Žvėrynas pirmą kartą paminimas Radvilų rašytiniuose dokumentuose. Tuo metu ši vietovė taip ir buvo vadinama – Žvėrynu, kadangi čia esančiame miške buvo specialiai medžioklei laikomi žvėrys. Kalbama, kad čia buvo Radvilų medžioklės namai, bet jokių įrodymų, kad jie buvo, nerasta. Yra informacija, jog Žvėryne jau Radvilų laikais buvo vandens malūnas, kuris buvo nuomojamas žydams. XVIIIa. Žvėrynas buvo kaip landšaftinis parkas su pasivaikščiojimo takais, retais medžiais ir gėlynais.
Šiaurinėje Žvėryno dalyje stovėjo turtingo magnato Saltono dvaras, todėl vienu metu Žvėrynas buvo vadinamas Saltoniškėmis. XIXa. pradžioje Žvėrynas atiteko vienos iš Radvilaičių vyrui Vitgenšteinui. Jis Žvėryne pastatė vasaros rezidenciją, kuri vėliau tapo generalgubernatoriaus rezidencija. Mirus Vitgenšteinui, jo turėtą teritoriją paveldėjo sūnus Petras, o mirus jam – pastarojo sesuo, kuri visas žemes pardavė. Keitėsi savininkai, kol Žvėrynas 1892 metais galiausiai perėjo Sank Peterburgo pirklio Martinsono nuosavybėn. Pastarojo tikslas buvo Žvėryną prijungti prie miesto ir padalinus sklypais parduoti. Tą padaryti pavyko ne iš karto, tačiau vilniečiai Žvėryną mėgo ir jį gausiai lankė, tad 1900 metais Žvėrynas galiausiai buvo prijungtas prie miesto. Tada atliekant planavimo darbus ir buvo nuspręsta Šiaurinėje Žvėryno dalyje palikti esamas gatves, o pietinėje dalyje įrengti taisyklingai išdėstytų gatvių kvartalą. Dar prieš tai, 1898 metais Žvėrynas buvo padalintas į Miško zoną, kur sklypai buvo didesni ir brangesni ir į pigesnę Lauko zoną.

1907 metais vietoje senojo tilto Varšuvos tiltų statybos kompanija pastato naują mūrinį-metalinį tiltą, kuris buvo pavadintas Nikolajaus vardu ir išliko ir iki šių dienų. Pastačius tiltą Gedimino prospektas (tada jis buvo vadinamas Jurgio vardu) prasitęsė į Žvėryną.

Visorių miško karinės paslaptys

Intensyvėjant eismui bei siekiant pagerinti susisiekimą bei apsaugoti stipriai apkrautą Žvėryno tiltą, 1987 metais pastatytas metalinis Liubarto tiltas per Nerį. Per jį buvo nukreiptas ir visuomeninis transportas.

Visorių miško karinės paslaptys

Žvėryno tiltu perėjus Nerį dešinėje pusėje spindi Vilniaus stačiatikių Švč. Mergelės Marijos ženklo iš dangaus arba kitaip Znamenskaja cerkvės bokštai. Martinsono dovanotame miestui sklype cerkvė pastatyta 1903 metais kaip atsvara kitame Gedimino prospekto gale esančiai Katedrai.

Ekskursija po Žvėryną

Kitoje Mickevičiaus gatvės pusėje yra Eduardo Balsio skveras. Žinomiausi kompozitoriaus kūriniai yra baletas „Eglė žalčių karalienė“, opera „Kelionė į Tilžę“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, bet ne pats kompozitorius ar jo nuopelnai būti įamžintam sukelia diskusijas dėl šio skvero. Viduryje jo stovi skulptūra „Paukščių lizdas“, kuri, pasak Alberto, „nelabai į temą“.

Ekskursija po Žvėryną

Po istorinės įžangos apie Žveryną, pasileidžiame palei Nerį dešiniuoju krantu pasroviui. Praeiname pro minėtąjį Liubarto tiltą, o kairėje Neries pusėje lieka verslo trikampis.

Ekskursija po Žvėryną

Pro ten esančių ofisų langus turėtų neblogai matytis pirmasis mūsų sustojimo tiklas – istorinis Žvėryno akmuo dešiniajame Neries krante. Net neaišku, kaip tiksliai jį užvadinti, o dėl jo tikrosios paskirties iki galo nesutaria net ir patys istorikai.

Ekskursija po Žvėryną

2 metrų skersmens ir apie 10 tonų sveriantis akmuo yra vienintelis toks su iškaltais Gediminaičių stulpais. Jis keliskart keitė savo vietą, kol galiausiai apsistojo dešiniajame Neries krante. Vieni teigia, jog tai buvo tam tikras riboženklis, kitų teigimu, tai su senuoju tikėjimu sisijęs objektas, kadaise buvęs šventvietės dalimi, tačiau vargu ar kas į šį akmenį kreiptų dėmesį, jei ant jo nebūtų iškalti Gediminaičių stulpai. Sako, jis gulėjo apleistas ir užmirštas, kol vieną dieną Žvėryno žmonės neaptvarkė aplinkos ir taip šis akmuo tapo negausiai lankomu objektu.

Ekskursija po Žvėryną

Kaip viena keliautoja išsireiškė „Aš kolekcionuoju ne nuotraukas, o pojūčius ir potyrius“. Tą galima pritaikyti ir šiai ekskursijai. Tiesiog smagu pasivaikščioti po geltonai-raudonais lapais nuklotą Žvėryną ir pajusti rudenį. Ar tą galima pajusti iš nuotraukų? Turbūt nelabai…

Ekskursija po Žvėryną

Apėję ratą grįžtame prie Liubarto tilto, tik šį kartą ant jo viršaus. Šimtą kartų pro čia pravažiuota, tačiau tik dabar sužinojau, kad prie pat šio tilto esančiame pastate veikė pirmoji radijo stotis Vilniuje.

Ekskursija po Žvėryną

Iš čia 1927 metais kovo 4 dieną per Kaziuko mugę buvo transliuojama pirmoji radijo transliacija. Ši transliacija buvo neoficiali, kadangi ją transliavo bandomąją radijo stotį įrengęs „Vilniaus radiotechnikos biuras”. Nepraėjus nei metams buvo pradėtos ir nuolatinės transliacijos, o jas transliavo Polskie Radio filialas Vilniuje (tada Vilnius buvo Wilno ir priklausė lenkams).
Išsamesnio pasakojimo apie čia išgarsėjusį lenkų radio teatrą bei Česlovo Milošo veiklą nepavyko išgirsti dėl pravažiuojančių mašinų keliamo triukšmo. Tas pats triukšmas nustelbė ir pasakojimą apie netoliese stovinčią kenesą.

Ekskursija po Žvėryną

Tai karaimų maldos namai. Pradėti statyti prieš I-ąjį pasaulinį karą, o baigti jam pasibaigus. Sovietų okupacijos metais ji buvo netgi apgyvendinta, kol 1989 metais nebuvo grąžinta karaimų bendruomenei. Atidaryta ji būna retai – tik religinių švenčių progomis ir dar sekmadieniais, nes Vilniuje likusi tik labai nedidelė karaimų bendruomenė. Įdomus buvo faktas, kad karaimų tikėjimas gana griežtas ir karimų moterys gali ištekėti tik už tikro karaimo, todėl daug jų tiesiog lieka senmergėmis, nes surasti vyrą tikrą karaimą ne taip jau lengva.

Prie kenesos stovi informacinė lenta, bet vargu ar joje pavyks ką nors įskaityti.

Ekskursija po Žvėryną

O štai netoliese, kitoje gatvės pusėje, yra kavinė Flamingo. Ši kelnių su gėlių vazonais kompozicija ji kur kas labiau patraukia dėmesį nei nei kenesė.

Ekskursija po Žvėryną

Albertas tikino, kad taip ir nesužinojo, ką reiškia ši kompozicija, tačiau pasak jo, kavinėje dažnai svečiuojasi mūsų valdžios atstovai, kuriems sukurtos geros privatumo sąlygos. Gal čia vertėtų vartoti būtąjį laiką, nes sunku įsivaizduoti čia pietaujančius seimūnus. Ne itin daug noro užsukti ir išbandyti virtuvę sukelia ir komentarai internete. Taip stovėdami ir klausydami istorijų apie Flamingo, sulaukėme dėmesio ir mes.

Ekskursija po Žvėryną

Liko neaišku, kas sieja šį „flamingą“ su to paties vardo kavine, tačiau kavinei rodomas dėmesys jam pasirodė malonus. Juk ne apie kiekvieną kavinę ekskursijų metu pasakojama.
Beje, kavinės kieme stovi moters ir vaiko skulptūra, kurią, pasak Alberto, patovanojo Lietuvai Stalinas ir kažkokiu būdu ji atsirado čia. Tik ranka kažkam „užkliuvo“. Šis herojus su treningais paaiškino, kad tai taksistų darbas, nes jiems vis kas nors pajuokaudavo, kad reikia važiuoti į Liubarto gatvę, nes ten mašinas stabdo moteris su vaiku.

Ekskursija po Žvėryną

Pasivaikščioję po pietrytinę Žvėryno dalį, toliau zigzagais vingiuojame taisyklingai išdėstytais Žvėryno gatvių labirintais. Tarp Birutės, Maloniosios, Traidenio ir Latvių gatvių yra didžioji dalis XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje statytų medinių pastatų, kurie priklauso Vilniaus centrinės dalies medinės architektūros paveldui. Kultūros vertybių registre įrašyti ir saugojami yra ne atskiri pastatai, o visas kompleksas kaip nedalomas vienetas. Pagal už kultūros vertybių saugojimą atsakingų institucijų duomenis, 108 iš 439 Žvėryno medinių pastatų yra įtraukti į kultūros vertybių registrą. Liūdniausia yra tai, kad apie 80% visų šių pastatų yra apleisti ar labai prastos būklės. Ir tas matosi.

Ekskursija po Žvėryną

Gyvenantys Žvėryno medinukų antrame aukšte, būkite atidūs ir prieš išeidami į balkoną, įsitikinkite, ar jis tebėra.

Ekskursija po Žvėryną

Po Antrojo pasaulinio karo keitėsi daugelio pastatų šeimininkai, o čia apsigyvenę žemesnio socialinio sluoksnio atstovai dar iki šiol gyvena be patogumų. Natūraliai susiformavo neigiamas požiūris į šiuos pastatus. Dažnai nei patys savininkai supranta savo namų architektūrinę vertę ir reikšmę, nei tą kontroliuojančios institucijos skiria pakankamą dėmesį apsaugai. Neverta stebėtis, kad kartas nuo karto Žvėryne sudega medinukas, o jo vietoje iškyla naujas ištaigingas statinys.

Ekskursija po Žvėryną

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Žvėrynas su savo medinėmis vilomis, tavernomis bei kurhauzais buvo žymus kurortinis, poilsiui skirtas ir vilniečių mėgiamas priemiestis. Sako, to meto pastatuose galima įžvelgti art nuveau bruožus bei Zakopanės stiliaus architektūrą, bet kaip ne architektūros specialistui, man labiau pastebimi liaudiški papuošimai, dar kiaurapjūvio ornamentika vadinami.

Ekskursija po Žvėryną

Puošyba visu gražumu matosi ant šio, 1911 metais pastatyto vasarnamio. Aplink langus nesunku pastebėti rusiškus motyvus.

Ekskursija po Žvėryną

Į akis krenta ir kai kurių namų spalva. Sodresnės spalvos turbūt jau nėra.

Ekskursija po Žvėryną

Namo architektūroje matomas rusiškas ir šveicariškas stilius, bet pirmiausiai pastatas prašosi renovacijos.

Ekskursija po Žvėryną

Pasirodo, Žvėryne ir viešojo tualeto būta. Matyt čia tiems, kurių namai be patogumų…

Ekskursija po Žvėryną

O čia medinė ir stiklinė architektūra viename kadre.

Ekskursija po Žvėryną

Kad nesusidarytų įspūdis, jog Žvėryne yra tik avarinės būklės mediniai pastatai, stabtelėjome prie vieno iš tvarkingai renovuotų namų Vytauto gatvėje. Kas domisi medine Žvėryno architektūra gali pasiskaityti zverynas.eu, kur yra net gi ekskursijos „Žvėryno medinukai“ maršrutas su detaliu aprašymu.

Ekskursija po Žvėryną

2008 metų gruodžio mėnesį Lietuvos dailės istorikų draugija surengė savo narių apklausą „Geriausi ir blogiausi Nepriklausomybės laikotarpio pastatai istorinėje aplinkoje“. Geriausios rekonstrukcijos pavyzdžiu pripažintas individualus gyvenamasis namas Vilniaus Žvėryno rajone, D. Poškos g. 61 (pastatytas 1901; rekonstruotas 2006). O įdomiausia tai, kad blogiausiu rekonstrukcijos pavyzdžiu pripažinti Valdovų rūmai.

Ekskursija po Žvėryną

Čia dar vienas vykusios rekonstrukcijos ir gražiai tvarkomos aplinkos pavyzdys.

Ekskursija po Žvėryną

O ką daryti, jei susitvarkius namą ir aplinką, kaimynai to daryti neketina? Tenka improvizuoti. Tik klausimas, kaip tokias improvizacijas vertina paveldosaugininkai? Tikriausiai jiems labiausiai rūpi senamiestis.

Ekskursija po Žvėryną

Šis namas kiek išsiskiria iš kitų medinukų, kadangi išorės apdailai nenaudotos dailylentės ir matosi rastinės namo konstrukcijos.

Ekskursija po Žvėryną

Įsijautus galima vaikščioti Žvėryno gatvėmis ir apžiūrinėti medinukus. Jų čia pilna, kiekvienas su savo ypatymais ir su savo istorija. Tarp kai kurių medinukų „įgrūsti“ mūrai atrodo tarsi implantai tarp senų dantų.

Ekskursija po Žvėryną

Po pasakojimo apie Žvėryno medinukus, Albertas greitai nurūko į priekį, o mes su savo mintimis, žiniomis ir improvizacijomis apie medinę architektūrą traukėme paskui. Vieniems norėjosi išsamesnio pasakojimo ir jie jau galvojo apie „namų darbus“, kiti šią atkarpą ėjo sparčiu žingsniu, nes ką nors neįdomesnio jiems būtų sunku sugalvoti. „Jei neįdomu, tai bent jau sveika“, – galima taip save motyvuoti ir tos dvi su puse valandos gryname ore atrodys prasmingesnės.

Kiekvienas su savo mintimis sekdami gidą priėjome mūrinį vaiduoklį. Tai pirmasis Žvėryno mūrinis pastatas, kuriame veikė trikotažo fabrikas „Triumf“. XIX a. įkurtas fabrikas priklausė dvarininkui Eduardui Fon Heimanui ir jau nuo 1897 metų naudojo elektrą. Tada net gatvė (dabartinė Birutės g.) buvo pervadinta į Fabričnaja.

Ekskursija po Žvėryną

Paminėjęs fabriko pavadinimą Albertas iš karto skuba patikinti, kad tai ne ta pati kompanija, kurios gaminius dabar galima įsigyti visuose didesniuose prekybos centruose. 1910 metais fabrikas parduotas pirkliui Rabinovičiui, o 1925 metais perduotas lietuvių labdaros draugijai. Po Antrojo pasaulinio karo čia iš Kauno buvo perkelta Lietuvo kino kronika, vėliau virtusi Lietuvos kino studija. Čia veikė pirmieji filmavimo paviljonai, buvo įgarsinami filmai, jiems rašoma muzika. Šiame pastate dirbo visi žymiausi lietuvių režisieriai – Vytautas Mikalauskas, Napoleonas Bernotas, Raimondas Vabalas, Vytautas Žalakevičius bei kiti. Vėliau čia įsikūrė Lietuvos kinematografininkų draugija. 2004 m. pastatas privatizuotas ir nuo to laiko jis stovi apleistas.

Ekskursija po Žvėryną

Už šio pastato prie upės stovėjo rytietiško stiliaus namelis, kuriame nuo 1894 metų veikė garo vonios su mineraliniu vandeniu, gydomosios gimnastikos ir masažo kabinetai. Netoliese vilas statėsi tuometiniai Rusijos valdininkai. Gydyklų namelis prieš kelis metus sudegė, kol dar nebuvo spėta jo įtraukti į saugomų objektų sąrašą. Beje, toks pat likimas ištiko ir Levo Vitgenšteino statytą medinę vasaros rezidenciją, kuri buvo tapusi net Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencija. Kažkada šioje vietoje iškils prabangūs būstai.

Ekskursija po Žvėryną

Visai šalia sudegusios rezidencijos, ant V. Martinsono miestui dovanoto sklypo to paties generalgubernatoriaus lėšomis pastatyta Jekaterinės cerkvė-koplyčia. Pastatyta ji žmonos garbei, kuri garsėjo kaip geras žmogus bei užsiėmė labdaringa veikla. Cerkvės autorius – architektas Čaginas.

Ekskursija po Žvėryną

Žvėryne yra dar nuo Radvilų laikų išlikęs vandens malūnas. XVIII a. dokumentuose minimi mūriniai pastatai su žydų bravoru ir šalia esančiais tvenkiniais. Vėliau malūnas priklausė turtingų rusų Pimonovų šeimai. Dar XX a. viduryje žmonės iš Karoliniškių, Viršuliškių ir kitų aplinkinių kaimų akmenimis grįstu keliu nusileisdavo žemyn ir važiuodavo į Žvėryno malūną malti grūdus. Tada jį vadino malūnu Karolinkoje. Malūnas veikė ir po karo, tik jis buvo sukamas ne vandens, bet elektros. Dabar tai modernus gyvenamasis namas, kurio išvaizda primena buvusį malūną.

Ekskursija po Žvėryną

Šalia malūno yra ir tvenkiniai, kurių vanduo anksčiau suko malūną. Vandens lygis anksčiau buvo aukštesnis, kadangi tvenkiniai pildėsi kalvose esančių šaltinių vandeniu. Dabar iš šaltinių tekantis vanduo nukreiptas į lietaus nuotekų sistemą.

Ekskursija po Žvėryną

Šalia tvenkinių prieš keletą metų atidengtas paminklas rusų poetui Konstantinui Balmontui, žinomam kaip lietuvių mitologijos, tautosakos ir istorijos interpretacijų kūrėjui bei visada pabrėždavusiam savo lietuvišką kilmę. Albertas prasitarė, kad ankstesnėse ekskursijose po Žvėryną prie šio paminklo nestodavo, kol viena ekskursijos dalyvė to nepaprašė.

Ekskursija po Žvėryną

Apėjus malūno teritoriją atsiveria pievelė, kurios viduryje stovi „Čiulbantis kryžius“. Autorius, Gitenis Umbrasas, ketino sujungti šiaurinius ir pietinius paukščių migracijos kelius, kuriuose stovėtų „Čiulbantys kryžiai“. „Kryžiai galėtų būti Romoje, Paryžiuje arba Jeruzalėje. Paukščių migracijos kelias atitiktų piligrimų kelią į Šventąją Žemę ir simbolizuotų bevizę Europą, kurios gyventojai jaučiasi laisvi kaip paukščiai. Jei konstrukcija stovėtų Amerikoje, paukščių migracija sutaptų su pokario Lietuvos emigracija“, – šitaip savo sumanymą pristatinėjo autorius. Deja, bet šis kryžius taip ir liko vieninteliu iš viso sumanymo. Sako, kad ir patys paukščiai nelabai mėgsta tokio bendrabučio.

Ekskursija po Žvėryną

Prie kryžiaus ir atsisveikinam su Albertu. Smagu matyti gausų būrį žmonių, kurie gražią rudenišką dieną atsispyrė pagundai gulėti prie televizoriaus ir išėjo pasivaikščioti po Žvėryną.

Pilna nuotraukų galerija

View stream on flickr

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *