Dzūkijos nacionalinis parkas žiemą apsigaubia ramybe. Po miškus nebraido uogautojai ir grybautojai, baidarininkų mėgiamas sraunias Dzūkijos upes sukausto ledas, o mėgautis gamta išdrįsta tik patys ištikimiausi jos gerbėjai. Net laukuose ir pamiškėse tūnančių sodybų duris saugo iš lauko įkabintos spynos, o sniegu nukloti nedideli keliukai ir takeliai išpėduoti laukinių žvėrelių pėdsakais. Žmogus čia retas svečias žiemą.

Skroblaus pažintinis takas

Tokiais žiemiškais vaizdais mus pasitiko tarp girių pasislėpusio Margionių kaimo apylinkės. Butent čia, kur, kaip rašoma, pradeda tekėti vandeningiausia ir šalčiausia Dzūkijos upė Skroblus, jos vardu pavadintas vingiuoja dar tik vieninteliame lankstinuke pažymėtas Skroblaus pažintinis takas. Tą lankstinuką gavome Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre Marcinkonyse, o be jo nueiti šį taką nuo pradžios iki pabaigos – jokių šansų. Pasidairius internete galima rasti informacijos apie Skroblaus pažintinį taką, tačiau ten nurodomas jo ilgis 4km – tik dalis to tako, kuris dabar driekiasi palei Skroblaus upelį. Takas praplėstas ir įtrauktos keletas naujų lankytinų vietų, tačiau ženklinimo dar nėra. Vienintelė orientavimosi priemonė – žemėlapis iš lankstinuko, kuris nueito tako pabaigoje buvo gerokai susidėvėjęs.

Skroblaus pažintinis takas

Skroblaus pažintinis takas žiedinis ir nėra svarbu, nuo kur pradėti žygį ir kuria linkme judėti, tačiau lengviausia jį rasti atvažiavus į Margionis, kur kiek toliau už kapinaičių yra Klojimo teatras (jis lankstinuke pažymėtas pirmuoju numeriu). Daugiau kaip prieš 20 metų pastatytame name įsikūrė Margionių klojimo teatras, o vasaromis teatro mėgėjus kliečia jau kelintus metus iš eilės vykstanti kaimo teatrų šventė „Citnaginė“. Klojimo teatro pradžia laikomi 1929 metai, kai mokytojas Teofilis Sukackas subūrė kaimo gyventojus, kurie suvaidino komediją „Amerika pirtyje“.

Margionių klojimo teatras

Margionių kaimas turi vos keliasdešimt gyventojų ir dauguma iš jų jau garbingo amžiaus. Nepaisant to, šio kaimo gyventojai kone vieninteliai Lietuvoje išsaugojo nuo pagonybės laikų seną tradiciją – aštuonias naktis po Vėlinių deginti laužus kapinėse. Pasak vietinių, tokiu būdu jie pagerbia mirusiuosius ir save pačius. Ši Margionių kaimo gyventojų tradicija neturi nieko bendro su pažintiniu taku, tačiau tai gali būti dar viena priežastis, kodėl verta apsilankyti Margionyse.

Skroblaus pažintinis takas

Keliaujam toliau į kitą Margionių kraštą, kur legendomis apipintas „Bobos daržo“ šaltinis trykšta, o ten stovintis stendas dzūkiškai istoriją pasakoja: „Yra tokia vieta – Bobos daržas, o ty tokia duobelė, o jos dugno neragėc. Tai pas mumi tep porino: sako iš ty bobulė vaikus parneša. Buvo mūs kaimynų vaikai, ale jau ot ūgtelėjį, ir bobulė dar vienų mažukų sugovė. Mes pastarėm ir nutarėm, kad gana. Raikia kų tai daryc, kad jau toj bobulė vaikų nenešot. Klapatas: supk, žūrėk, negali bėgioc, kur visi. Tai ciej vaikai ir aš, ir dar mergaitė lupom iš tvoros lotų ir ajom tan Bobos daržan. O karcis ilga, o mes jų vos nešam… Ir – kyšc mes tų lotų ton duobelėn, o kas ty – jų atgal! Nutarėm, kad nieko nepadarysim. Cik inšlapom, išsimurinom… Kitų dzien mes ir vėl. Cik dar akmenį. Akmenų ca nedaugel. Tai iš toli. Visų dzien sukaitį ricinom, ale vos cik atricinom ton duobelėn. Ir jau parajom mūs – durys uždarytos! Nesugaus bobulė daugiau mažukų. Tuom kart niekas ir negimė. O paskui paaugom ir ėmėm suprasc, iš kur ciej vaikeliai randas.“ Ne tik savo pavadinimu garsus šis šaltinis, iš 40-50 metrų gylio ištekėję jo vandenys yra Skroblaus  upelio ištakos.

Bobos daržo šaltinis

Tolimesnė tako dalis, vedanti per Margionių mišką, yra pati klaidžiausia ir vietomis nesimato nei kelio, nei takelio. Takas nepaženklintas, o sprindžio storio sniego sluoksnis paslėpė vietinės reikšmės miško takelius, todėl pažintinio tako marštutą „pasigauname“ tik Kapinišiuose, kur kaimą kerta kelias Marcinkonys – Druskininkai. Nuo čia jau viskas aiškiau ir ėjimas lengvesnis, nes kaimo keliukas nuvalytas. Matyt, ne visi dar emigravo, ne visi žiemai į miestus ar miestelius pas gimines išvažiavo. Vienoje kitoje troboje šviesa dega ar iš kamino dūmai rūksta, tačiau kaip per Komendanto valandą nei keliuose, nei kiemuose nesimato nei gyvos dvasios. Tarsi žiemos miegu kaimas miega ir ar per mišką eini, ar keliuku, vingiuojančiu palei išsimėčiusias pavienes sodybas, žygiuoji, jautiesi esąs toli nuo civilizacijos. Į kai kurias sodybas pavasarį kažkas grįš, kai kurias tik savaitgaliais ir per atostogas sulauks žmonių, o kai kurios taip ir liks stovėti amžinai užrakintomis durų spynomis ir vėjo klebenamomis langinėmis. Dar keletas metų ir kadaise įdėtą sunkų žmogaus triūsą pasiglemš gamta.

Skroblaus pažintinis takas

Ėjimas vėl pasunkėja, nes nuvalytas kelias suka į šoną ir tenka eiti vos keletą kartų pravažiuotu keliuku. Žiemą pasivaikščiojimas Skroblaus pažintiniu taku vertas žygio statuso. Žingsniuojam, kol vėl pamatom Skroblaus upelį, jau sraunesnį ir išplatėjusį bei nesukaustytą ledo.

Skroblaus pažintinis takas

Kurį laiką einame drauge su upeliu, kuris po tilteliais persimeta tai į vieną pusę, tai į kitą. Slėnyje ir sodybų ne viena matosi, o kai kurios visai nesenai atnaujintos ir sutvarkytos. Už sodybų kalnelyje matosi nedidelių kapinaičių kryžiai. Panašu, jog kapinaitės senos, bet neužsukam ir žingniuojam vos praeinamu taku toliau.

Skroblaus pažintinis takas

Kol takas vingiuoja kalva, Skroblaus upelis vingiuoja užpelkėjusiomis užliejamomis pievomis, pavadintomis Skerdzimų pieva. Čia gausu retų augalų ir gyvūnų, o jiems išsaugoti visas Skroblaus slėnis su savo ištakomis ir Margionių ir Kapiniškių kaimais paskelbtas Kapiniškių kraštovaizdžio draustiniu.

Skroblaus pažintinis takas

Skroblaus slėnis ypač šaltiniuotas, o iš tų šaltinių labiausiai dėmesio vertas Samardotiškių arba Antončiko šaltinis. Jame iš žemės besiveržiančios vandens srovės judinamas smėlis atorodo tarsi verdantis puodas, kurio gylis siekia iki 1,5 metro. Tokie šaltiniai vadinami verdenėmis, o dzūkai sako „burbeklės“.

Skroblaus pažintinis takas

Palikę Skroblų tekėti sava vaga artėjame prie Bakanauskų peklutės. Smėlingoje lygumoje su iškilusiomis 10-15 metrų aukščio žemyninėmis kopomis telkšanti pelkutė – besitraukiančio ledyno palikimas. Pelkutės viduryje kaip mėlyna akis tarp žalių Dzūkijos girių žiba nedidelis liekaninis Bakanauskų ežeras, iki kurio per pelkę veda nutiestas medinis takelis.

Skroblaus pažintinis takas

Nueitas neblogas galas kelio, bet ši vieta yra daug maž pusiaukelė. Likusi tako dalis ne tiek įdomi gamtos vaizdais, nepagyvina jo ir kažkur slėnio apačioje čiurlenantis Skroblas. Nei matosi upelis, nei jo čiurlenimas girdisi, tik vietomis takas veda stačių šlaitų atbrailomis, kur apačioje neišsenkantys šaltiniai savo gausiais vandenimis Skroblų maitina. Atidesni keliautojai gali pastebėti sakinimo pėdsakus ant medžių ar palei keliuką plytinčias žemynines kopas, visiems kitiems belieka mėgautis gamta ir ramybe.

Skroblaus pažintinis takas

Kada benuspręsit, žiemą ar vasarą, pasivaikščiot šiuo pažintiniu taku – nepamirškit pasirūpint tinkama avalyne. 13,5 kilometro – tokio ilgio yra ilgiausias (bent jau kol kas) pažintinis takas Lietuvoje ir jam įveikti reikės kantrybės bei šiokių tokių orientavimosi įgūdžių. Bent jau kol Dzūkijos nacionalinio parko direkcija pažymės maršrutą.

 

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *