Yra du žmonių tipai. Pirmojo tipo žmonės pirmiausia suvalgo tai, kas skaniausia (nes neduok Dieve su kuo nors teks dalintis skaniausiu kasneliu), o tada jau skrandin keliauja ir likusi maisto dalis. Antrieji gi skaniausią kąsnelį pasilieka pabaigai, kad ne tik pavalgius būtų galima jausti sotumo jausmą, bet ir pati valgymo pabaiga būtų tarsi kulminacija, pamaloninanti skonio receptorius ir paliekanti malonų pojūtų ilgesniam laikui.  Vakar įsitikinau, kad tokios situacijos pasitaiko ne tik valgant, bet ir keliaujant.

Kauno rajone Vaišvydavos apylinkėse yra nedidelis rezervatas – Dubravos rezervatinė apyrubė, kuris saugo gamtiniu požiūriu vertingą aukštapelkę. Dar sovietiniais metais ši teritorija buvo paskelbta saugoma teritorija, o nuo 1994 metų čia įkurtas rezervatas. Po dešimtmečio per Dubravos rezervatinę apurubę nustiestas pažintinis takas, kuriuo ir sugalvojom pasivaikščioti karštą gegužės šeštadienį.

Dubravos rezervatinės apyrubės apžvalgos takas

Prieš kurį laiką Kauno miestas garsėjo duobėtais keliais, tačiau į mero kėdę sėdęs ir ūkiškai pradėjęs tvarkytis Matijošaitis šią problemą greitai išsprendė. Tokio pat ūkiškumo reikėtų ir pastatant nuorodas link pažintinių takų, nes kairiąjame Kauno marių krante aplankius 3 pažintinius takus pavyko pamatyti tik vieną nuorodą link jų. Vargas tiems, kas neturi išmaniųjų telefonų ar planšetinių kompiuterių ir vadovaujasi žemėlapiais, reklaminiais lankstinukais bei pasakojimais. Šįkart ir mums teko naudotis navigacija, kuri mus link pažintinio tako vedė pro Girionis, o tada važiuodami zigzagais dulkėtais miško žvyrkeliais stabtelim ties nedideliu liepteliu per griovį šalia kelio. Iš kitapus lieptelio stovinčio stendo matosi, kad čia yra pažintinio tako pradžia, nes identiškas tiltelis yra už gero kilometro, kur pažintinis takas baigiasi. Jei čia pradžia, tai čia ir pradedam. Nenuėję nei šimto žingsnių tampa aišku, kodėl tako pradžia pasirinkta būtent čia.

Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Šioje vietoje auga storiausia pušis, kurios skersmuo siekia beveik vieną metrą. Ne visai vykusiai parinktas šriftas ne iš karto leidžia suprasti parašytą jos storį, tačiau išsprendę šį galvosūkį keliaujam toliau. Tiesa, pakeliui reikia susitvarkyti su dar viena problema – ištisais debesimis uodų. Tenka eiti sparčiu žingsniu ir nuolat virš galvos mojuoti lazdyno šakele, nes pro tankias spygliuočių šakas vos prasiskverbianti saulė sukuria uodams tikrą rojų.

Dubravos rezervatinės apyrubės apžvalginis takas

Takas vingiuoja natūralia miško danga ir yra pakankamai platus, tik reikia saugotis išsiraizgiusių šakų ir nugriuvusių medžių kamienų. Kai kurie iš jų ne pirmus metus guli nugriuvę, todėl apaugę samanomis tapo smulkių miško gyvių buveinėmis. Visgi kaip rašoma stende, didelis kiekis vėjo išverstų medžių yra pavojingas, nes gali prisiveisti dideli kiekiai kinivarpų ir pradėti naikinti likusius medžius, nors paprastai jos graužia tik pažeistus.

Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Stovi take ir dar keletas stendų apie paukščius, žvėrelius ir eglynus, tačiau mūsų ištikimi palydovai uodai neleidžia ramiai skaitinėti. Spėjom tik pačiame pirmame stende įspėjimus perskaityti, kad negalima sausuolių judinti, ant nuvirtusių medžių laipioti, vaikščioti grupėmis, ne po vieną ir vėjuotomis vienomis čia nesilankyti. Tik kaip paprastam žmogui žinoti, kada vėjo greitis 15 m/s greitį viršija? Tiek to, dabar vėjo beveik nėra ir nesukam dėl to galvos. Einant tarp šimtamečių dangų remiančių pušų kartu ir smagu, ir šiek tiek nejauku. Tą nejaukumą kuria prieblanda ir natūraliai atrodantis ir nevalytas miškas, todėl žingsnį dar paspartinam kai pasirodo miško proskyna. Artėjam prie aukštapelkės.

Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Prasideda medinėmis lentelėmis grįstas takas, kuriuo tarsi tiltu iš tamsos karalystės einame į šviesos, gėrio ir grožio šalį. Visai neplanuotai Dubravos rezervatinės apyrubės aukštapelkėje atsidūrėme tokiu laiku, kai žydi siauralapis švylys. Tai medvilnę primenantsi augalas žydintis baltai, todėl kai kur taip ir vadinamas „pelkių medvilne“. Kas jo gyvai nėra matęs, pavadinimas įspūdžio nedaro, tačiau pasivaikščiojimas po baltai žydinčią pelkę yra kažkas nerealaus.

Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Įspūdį daro ne tik balti, pūkuoti žiedai, bet ir jų kiekis, kuris ne ką mažesnis nei miške likusių saulės spindulių išsigandusių uodų.

Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Gegužės – birželio mėnesiais žydintys švyliai vilioja ne tik paprastus lankytojus, bet ir fotografus, kurie čia rengia jaunavedžių fotosesijas. Net portalas Didysis vestuvių katalogas šią vietą įtraukė į savo sąrašą.

Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Bendras pažintinio tako ilgis siekia 1,9 kilometro ir gal tik paskutinis trečdalis jo vingiuoja per aukštapelkę, tačiau pagal praleistą laiką paskutinėje dalyje užtrunkame ilgiausiai. Nors saulė kaitina negailestingai, nejausdami kaitros mėgaujamės akiai mielais vaizdais. Švyliai auga visai palei taką, tačiau pagundai nusiskinti žiedą nepasiduodame. Visgi rezervatas.Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Pelkė žavi ne tik „pelkių medvilne“, aplinkui telkšantis vanduo sukuria ir daugiau gražių gamtos vaizdų.

Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Takelis per aukštapelkę baigiasi laipteliais į krantą, kurio viršuje įrengta poilsiavietė, o nuo apžvalgos aikštelės atsiveria vaizdas į pelkę. Paskutinį kartą žvilgtelime atgal ir baigiame pasivaikščiojimą Dubravos rezervatinės apyrubės apžvalgos taku, kuris, beje, nėra žiedinis.

Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas

Štai tokį skanų kąsnelį gaunam pažintinio tako pabaigoje, kuris šį taką atminty paliks kaip ypač vertą dėmesio. Ar būtų viskas taip pat, jei važiuodami iš kitos pusės pirmiausiai būtumėm sustoję šioje vietoje kur tako pabaiga? Pamačius tai, kas gražiausia, vargu ar būtų didelis ūpas keliauti pažintiniu taku į kitą pusę, kur pasibaigus aukštapelkei vos įžengus į seną eglyną pasitiktų spiečiai uodų? Džiaugiamės, kad eidami taku nuo pradžios jo pabaigoje buvome apdovanoti neeiliniais vaizdais, todėl paliekame šią vietą pakylėtos nuotaikos. Visgi man labiau patinka skaniausią kąsnelį pasilikti pabaigai.

Kadangi pažintinis takas nėra žiedinis, prie tako pradžioje palikto automobilio galima grįžti tuo pačiu taku arba žingsniuoti žvyrkeliu. Kilometrą keliu nueiti daug neužtrunka, tik pravažiuojanti mašina apdovanoja debesiu dulkių. Bala nematė tų dulkių, kai pagalvoji apie miške dūzgiančius uodus.

Taip pat bus įdomu...

1 komentaras

Atsakyti

Super, labai irgi mėgstu šią vietą :))

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *