Dar prieš kelionę planuojant maršrutus po kalnus dėmesį atkreipiau į pėsčiųjų trasą iš Skalnate pleso iki Hrebienok. Pirmiausia pasirodė priimtinas trasos ilgis – 1 val. 35 min. Maršrutas turėtų būti įveikiamas ir ne per sudėtingas net ir jauniesiems mūsų keliautojams, nes bet kokius kopimus į viršūnes iš karto atmetėm kaip per sunkius. Renkantis šį maršrutą per vieną dieną galima aplankyti ir Skalnate pleso ir Hrebienok slėnius, nes ir ten, ir ten norėjosi apsilankyti. Ir galiausiai, toks maršrutas suteikia galimybę pasivažinėti Tatrų kalnais važiuojančiu elektriniu traukiniu, nes šis maršrutas yra ne žiedinis, todėl kelionės pradžios ir pabaigos vietos yra skirtingos. Šį argumentą sustiprino dar ir tai, kad kai kam šis važiavimas traukiniu turėjo būti pirmasis. Ir buvo, ko pasekoje stovėdami Skalnate pleso apžvalgos aikštelėje žvelgėme į žemyn vedantį akmenuotą taką, prie kurio stovintis rodyklių stendas skelbė, kad Hrebienok pasieksime greičiau nei po dviejų valandų (dar vienas naivumo momentas).

Aukštieji Tatrai

Tokių stendų su paženklintais maršrutais, jų įveikimo laikais ir rodyklėmis pilni Tatrai. Kalnuose, miškuose ir prie kelių jie leidžia susiorientuoti ir pasirinkti sekantį kelionės tikslą atsižvelgiant į laiku įvertintą atstumą. Tik susistemintos ir tvarkingai internete sudėliotos informacijos apie kalnų maršrutus trūksta. Vien jau maršrutų žymėjimas pagal spalvas pasirodė kaip neįveikiamas galvosūkis, tarsi būtų sunku aiškiai parašyti ar spalvos reiškia maršrutų sudėtingumą, ar tik šiaip išskiria skirtingus maršrutus. Tobulėti yra kur ne tik lietuviamas, bet ir slovakams, kurie kai kurių lankytinų vietų ženklinimą įrengę pagal tik jiems vieniems žinomą logiką. Kaip ten bebūtų kitur, su šiomis geltonomis informacinėmis lentelėmis viskas tvarkoje ir jos sėkmingai mus atvedė raudonuoju maršrutu iki pat Hrebienok. Atsisveikinę su Skalnate pleso ir mėgaudamiesi nuo kalnų atsiveriančiais toliais pajudame pirmyn.

Skalnate pleso, Aukštieji Tatrai

Prieš pradedant šios kelionės pasakojimą buvo mintis jį sukurti iš nuotraukų, o tarp jų įterpti tik vieną kitą sakinį. Pradžioje tai nesigavo. Taip jau būna, kad kartais vieną kitą sakinį tenka tiesiog „išgimdyti“, o kai pradedi dėlioti nuotraukas, mintys tarsi konkuruodamos su nuotraukomis pačios liejasi laisvai ir tenka jas tramdyti trumpinant tekstą. Būsiu principingas ir tekstu neužgošiu kalnų vaizdų, nes kalnais tiesiog reikia gėrėtis.



Keltuvai iš apačios. Kasdien į kalnus pakelia tūkstančius kalnų mylėtojų, tokių kaip mes.

Aukštieji Tatrai

Vos už kelių šimtų metrų nuo maršruto pradžios prieiname Skalnata chata. Esam kupini jėgų, todėl apie poilsį net negalvojam.

Skalnata chata, Aukštieji Tatrai

Žygiuojančių taku srautas didelis, tarsi eismas Lenkijos keliuose. Kartais tenka praleidinėti į priekį kaip kalnų ožius greitai šokinėjančius žygeivius, kartais sustojus prasilenkinėti su priešpriešais einančiomis grupelėmis.

Aukštieji Tatrai

Esame apie 1700 metrų virš jūros lygio aukštyje ir aukščiau mūsų tik uolos, akmenys ir atšiaurias gamtos sąlygas pakenčiančios kalninės pušelės.

Aukštieji tatrai

Žemiau – raudona slidinėjimo trasa.

Aukštieji tatrai

Dar žemiau – neaprėpiami Slovakijos žemių toliai.

Aukštieji tatrai

Šis turistas nieko nepametė, jis tiesiog renka mėlynes. Pasirodo, mėlynės auga kalnuose ir pusantro likometro aukštyje, o leidžiantis žemyn mėlynių krūmų dydis ir vešlumas tiesiog stebina.

Aukštieji tatrai

Kalnų takas link Hrebienok veda nestačiais, kalninėmis pušelėmis apaugusiais kalnų šlaitais, kur nėra nei užuovėjos nuo vėjo, nei pastogės nuo lietaus, nei pavėsio nuo saulės. Laimei oras mums palankus ir nuo ėjimo ir saulės spindulių sušilusį kūną atvėsina nestiprus ir gaivus kalnų vėjelis.

Aukštieji tatrai

Niekas kitas taip gerai neišlaisvina galvos nuo kasdieninių rūpesčių kaip jūra arba kalnai. Apačioje likę kasdieniniai rūpesčiai atrodo tokie pat maži, kaip ir vos įžiūrimos civilizacijos apraiškos kalnų papėdėje. Prasideda relaksas…

Aukštieji tatrai

Kelyje pasitaikančios akmenų sankaupos byloja, kad kadaise čia praslinko akmenų nuošliaužos po savimi palaidojusios ištisus kalninių pušelių plotus. Ne tik pušelės, bet ir žmonės yra nukentėję.  Sako, su kalnais juokauti nereikia, juos reikia gerbti.

Aukštieji tatrai

Ir iššūkių nereikia bijoti, juos reikia įveikti.

Aukštieji tatrai

Atrodo, toks kalno šlaitu vingiuojantis takas taip ir ves mus iki pat Hrebienok, bet vienas posūkis viską pakeičia. Čia graužiasi tie, kas nepasiėmė su savimi fotoaparato.

Aukštieji tatrai

Jau kuris laikas žingsniuojame per mišką ir kuo toliau, tuo dažniau girdisi vaikiškas klausimas „ar daug dar liko eiti?“. Ar gi vaikas supras jei pasakysi, kad nuėjom tik pusę kelio? Tenka dažniau stoti ilsėtis, todėl realus maršruto įveikimo laikas žada stipriai prasilenkti su nurodytu stende. Saulė dar aukštai, todėl tamsa negresia. Kažkur ten, apačioje, tarsi degtukų primėtyta nupjautų medžių.

Aukštieji tatrai

Akmenuotame šlaite medžiai prisitaikę augti tiesiog ant uolų, o jų atviros šaknys tarsi išpilta ir suaušusi smala laikosi apglėbusios akmenis.

Aukštieji tartai

Eiti miško taku kiek lengviau nei uolomis, tačiau iš medžių šaknų ir akmenų suformuota tako danga už kiekvieną neatidumą baudžia griuvimu. Ypač avint netinkamą avalynę. Gėrėtis kalnų vaizdais reikia atsargiai, nuolat žiūrint po kojomis.

Aukštieji tatrai

Šis maršrutas yra kartu ir pažintinis takas, kuriame stovintys stendai suprantami tik slovakams ir visiems kitiems, suprantantiems jų kalbą.

Aukštieji tatrai

Tikru miško akcentu tapo turistų dėmesį ignoruojanti lapė. Galima pagalvoti, kad ji sužalota, ar net dresiruota, nes žmones prisileidžia ištiestos rankos atstumu net neatsimerkdama. Tikrasis lapės gudrumas pasireiškia kuprinėje sušlaminus Rimi pirkinių krepšelį. Šis garsas lapę pažadina tarsi žadintuvas ir pašokusi ji pulte puola artyn, užsidirbdama kelis saldžių džiuvėsių gabalėlius. Nėr ko pykti ant tų ubagautojų prie Aušros vartų ar kitų gausiai lankomų vietų, jie visa tai išmoko iš gamtos. Na o lapė ne be reikalo pasakose vaizduojama tokia gudri.

Aukštieji tatrai

Įminę lapės mįslę ir palikę ją pozuoti turistų asmenukėms, prieiname kalnų kriokliukus, kurie žemiau pavirsta srauniais kalnų upeliais.

Aukštieji tatrai

Čia takai šakojasi ir galima nueiti iki dar vieno žemiau slėnyje esančio krioklio, bet mes liekam ištikimi raudonam maršrutui ir tiesiausiu keliu traukiam link Hrebienok. Čia takas suformuotas iš kieto grunto, kurį vietomis keičia specialios trinkelės, todėl ši tako dalis tinkama net ir keliautojams su vaikiškais vežimėliais. Po kalnų takelio eiti tokia danga tikras malonumas.

Aukštieji tatrai

Pagaliau. Hrebienok simbolis mums prieš akis.

Aukštieji tatrai

Visą savaitgalį čia vyko šventė skirta vaikams. Dar būdami kitoje slėnio pusėje girdėjome skambančią muziką, bet dabar jau baigia užsidaryti paskutiniai prekybininkų kioskai. Nespėjom, bet neapmaudu. Atsipūtę pajudam lėkštu slėnio šlaitu link Stary Smokovec. Kažkur ten stovi mūsų automobilis.

Aukštieji tatrai

Yra ir alternatyva – galima nusileisti traukiniu keltuvu, bet įsijungęs antras kvėpavimas mus neša žemyn kaip vėjas.

Aukštieji tatrai

Tolumoje palikę kalnus sparčiu žingsniu kertame Stary Smokovec miestelį.

Stary Smokovec

O įlipę į automobilį pajuntame neapsakomą sėdėjimo malonumą. Paspaudus STOP, Endomondo suskaičiuoja nueitą kelią – 10,12 km. Užtrukome keturias su puse valandos. O pridėjus dar 3 – 4  kilometrus, nueitus iki maršruto pradžios, turime solidų kilometražą. Vakare, valgant milžiniško dydžio vakarienės porciją, reikės pakelti šalto slovakiško alaus bokalą už vaikų įveiktą nevaikišką iššūkį.

 

Tęsinys turės savo tęsinį…

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *