Šį kartą kelionės kryptis – Naujoji Vilnia. Neabeboju, kad ši vietove toli gražu ne visiems sukelia teigiamas asociacijas. Vieniems tai pramoninis Vilniaus rajonas su ne pačia geriausia reputacija, kiti įsivaizduoja, kad tai Dievo užmirštas užkampis su problematišku susisiekimu, tačiau kaip ir visur taip ir čia, yra ką veikti ir į ką pasižiūrėti.

Nuo senų laikų palei Vilnelės upę, dabartinės Naujosios Vilnios apylinkėse, gyveno žmonės. Tą byloja ir du netoli vienas kito stūksantys piliakalniai. Dešiniąjame Vilnelės krante, Barsukynės miške, stūkso Kučkuriškių (Naujosios Vilnios) piliakalnis. Anksčiau ši aukščiausia apylinkių kalva buvo vadinama Barsukynės kalnu, bet 2009 metais jis buvo pripažintas piliakalniu ir įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Statūs piliakalnio šlaitai siekia iki 60 metrų aukščio, o nuo jo viršaus atsiveria puiki Naujosios Vilnios panorama.

1

Palei Vilnelės slėnį iš Vilniaus veda kelias ir geležinkelis. Būtent jo nutiesimas apie 1860 metus ir paspartino Naujosios Vilnios kūrimąsi. Palei geležinkelį kūrėsi pramoninė zona, o šalia plėtėsi ir darbininkų gyvenvietė.

2

Kitapus kelio ir geležinkelio yra Rokantiškių piliavietė arba pilies kalnas. Žinoma, kad ant šio kalno nuo XII a. stovėjo viena seniausių Lietuvos pilių.

3

Grįžtant prie Kučkuriškių piliakalnio, reikia pasakyti, kada neteko matyti nei vienos nuorodos ar lentelės, liudijančios čia jį esant, ar tiesiog padedant jį surasti. Žygio, kurį organizavo Vilniaus keliautojų klubas ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, pradžioje pajudėjome Kojelavičiaus gatve nuo Rokantiškių užtvankos. Paėję kelis šimtus metrų tiesiog per sodybos kiemą pasukome į mišką, kur giliomis raguvomis vingiavome aukštyn link piliakalnio viršaus.

4

Paskutinius metrus į piliakalnį reikia ropštis gana stačiu šlaitu, nes laiptelių dar niekas neįrengė, o ir rimtesnio takelio dar nepramynė.

5

Piliakalnis gana tankai apaugęs medžiais, tačiau žygio vadovei Balčiūnienei tai atrodo kur kas priimtiniau nei plikai skusti piliakalniai – juk kas nori, tas praeina. Žygeiviams, gamtos mylėtojams ar šiaip aplinkos tyrinėtojams tokios žmogaus rankos nepaliestos vietos atrodo patraukliai, tačiau norint išlikusias gamtos vertybes parodyti platesniam žmonių ratui, tenka tam pritaikyti infrastruktūrą. Juk šiais laikais žmonės ne tik, kad nuo asfalto nenori nulipti, bet ir stengiasi privažiuoti kuo arčiau lankytinų vietų, kad net iš automobilio nereikėtų išlipti apžiūrint. Matyt, teisybė kažkur per vidurį.

Kita vieta, kur geografės Balčiūnienės nuomone žmogaus veikla yra perteklinė, tai ant Vilnelės upės įrengta mažoji hidroelektrinė.  Dar 1826 metais Vilnelė buvo užtvenkta, kad čia pastatytam popieriaus fabrikui Vilnelės vandenys suktų jo mechanizmus. Tačiau prieš gerą dešimtmetį šioje vietoje įrengtą hidroelektrinė kelia labai rimtų problemų lašišinių šeimos žuvų migracijai. Dabartinį hidroelektrinės barjerą gali įveikti reta žuvis (jei iš viso gali), todėl Vilnelės aukštupys šioms žuvims tapo praktiškai nepasiekiamas.

6

Pasigrožėję Naujosios Vilnios apylinkėmis nuo Kučkuriškių piliakalnio, pasukome link Naujosios Vilnios pilkapynų. Nors oras buvo rudeniškas ir nelepinantis, žygiavome ne tiesiausiu keliu. Už akių užkliuvo miškelyje stovinti apleista sodyba. Gal tiksliau ne sodyba, o fabrikėlis, nes pagal pastato dydį ir originalios konstrukcijos kėlimo-transportavimo įrenginį, panašu, kad čia veikė „kažkoks bizniukas“.

7

Priėjus pilkapyną, kur žygeivius pasitiko uždegtas laužas ir folkloro ansamblis „Varangė“, kuris su Nijole Balčiūniene jau ne pirmus metus čia gieda senovines Vėlinių dainas.

8

Buvo dainų, senovinių papročių, pasakojimų, iš kurių vienas sako, kad anksčiau per Vėlines būdavo valgidinami ubagai ir benamiai, kaip tarpiniai tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Matyt, žmogaus teisių atstovai dėl to galėtų ir į Strasbūro žmogaus teisių teismą kreiptis, bet istorija yra istorija ir šiame pasakojime nebuvo jokių patyčių.

9

Pats Naujosios Vilnios pilkapynas, esantis ant kalvos prie Rokantiškių užtvankos, sudarytas iš 4 išlikusių pilkapių. Pilkapiai – tai šeimų kapai, kuriuose randama nuo kelių iki keliolikos mirusiųjų. Naujosios Vilnios pilkapynas supiltas I tūkstantmečio antrojoje pusėje.

Šalia pilkapių, nuo medžių ir krūmų išvalytoje pievelėje, įrengtas akmenų su ženklais parkas. Skirtingose Lietuvos vietose yra išlikę akmenys su įvairiausiais ženklais iš įvairių laikotarpių, o šiame pilkapyne stūksantys akmenys yra viso labo tikrųjų tokių akmenų kopijos.

10

Kiekvienas akmuo turi savo istoriją, kažkada turėjo ir savo paskirtį. Vieni iš jų tarnavo religiniais tikslais, kiti – atliko, kaip spėjama, ženklinimo funkciją, treti saugo mitologines paslaptis. Štai  šis Molėtų rajone stūksantis Valiulio akmuo ,manoma, buvo riboženklis, tačiau kitų teigimu po juo yra palaidoti Napoleono kariai. Mitologai mėgsta sakyti, kad jį saugo velnias Valiulis, o archeologo Tarasenkos nuomone jis yra pagoniškojo Saulės kulto dalis.

11

Nebijantys rudeniško lietaus ir greitai trumpėjančių lapkričio dienų dar pasiliko prie laužo „Varangės“ dainuojamų senųjų Vėlinių dainų dainuoti ir mitologių Trinkūnienės bei Laurinkienės mitologinių pasakojimų klausytis. Tokia ta pažintis su Naujosios Vilnios apylinkėmis ir pagoniškomis Vėlinių tradicijomis. Sako, sunku įvertinti tai, ką turi. Tarybiniais laikais už tokias apeigas buvo galima nemažai nemalonumų apturėti, o viduramžiais už tai net ant laužo degindavo. Dabar mes laisvi ir už kitokias mintis niekas nepersekioja, tik kad tą laisvę nalabai mokam vertinti.

12

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *