Pro kai kurias Lietuvos vietas pravažiuota n kartų, bet taip ir nesustota, tačiau ateina tas laikas, kai prisiruoši pasakyti – STOP! DABAR! Ta kai kuri vieta – Aukštadvaris. Tai bus ne pirmas pasivaikščiojimas miestelio vardu pavadintame regioniniame parke. Kiek anksčiau praeita Protėvių tako trasa, apeitas ir Žaliojo tako ratas, todėl dabar atėjo laikas trečiam regioninio parko pėsčiųjų maršrutui – Po Aukštadvario miestelį. Praeito dešimtmečio dizaino stilių menančioje regioninio parko internetinėje svetainėje pateiktas trumpas aprašymas apie maršrutą ir nuoroda į žemėlapį. Nuoroda yra gerai, bet dar geriau, kad ta nuoroda veiktų išmaniąjame telefone. Jei stacionarusis kompiuteris paspaudus nuorodą atverčia pažymėtą maršrutą maps.lt žemėlapyje, tai štai išmaniąjame telefone to padaryti nepavyksta net ir pasirinkus siūlomą Beta versiją.

Po Aukštadvario miestelį

„Nieko čia tokio“, – pagalvoju ir sustoju Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro automobilių aikštelėje, bet įžengus vidun kelią pastoja tarpduryje stovinti kėdė. Panašu, kad direkcija dirba, tačiau šeštadienį lankytojų niekas nelaukia. Nekeldamas triukšmo uždarau iš lauko pusės laukines duris ir žlugus paskutiniai vilčiai rasti pėsčiųjų maršruto „Po Aukštadvario miestelį“ žemėlapį ar schemą, traukiu į miestelio pradžią. Atvažiavus į Aukštadvarį nuo Trakų, dešinėje kelio pusėje stovi medinis Aukštadvario ženklas su herbe šokančiais dviem upėtakiais, o kairėje – telkšančio Navos ežero krante įsikūrusi kavinė. Čia patogu palikti automobilį ir pradėti pasivaikščiojimą po senus laikus menantį miestelį.

Pirmasis tako objektas – Marčežeris, esantis kitoje kelio pusėje yra vienas iš Lietuvos žaliųjų ežerų. Nelabai aišku, kodėl jis vadinamas Žaliuoju, nes jo vandens spalva nei iš tolo neprilygsta Spindžiaus ežero vandens žalsvumui, tačiau Marčežerio pavadinimas paremtas legenda. Sako, čia skandindavosi mačios ar sužadėtinės, nesulaukdavusios mūšiuose žuvusių vyrų, ar tų, kurie buvo pakarti ant netoliese stūksančio Kartuvių kalno.

Po Aukštadvario miestelį

Kartuvių kalnas netoliese ir būtent link jo veda maršrutas, tačiau tai yra viena pavojingiausių šio pasivaikščiojimo atkarpų. Pėstiesiems ir dviratininkams tenka rinktis kelkraštį, kurio šioje vietoje beveik nėra, todėl radęs kiek pramintą takelį už atitvarų kairėje kelio pusėje, patraukiu link Kartuvių kalno. Tiksliau būtų sakyti, jog einu ne link jo, bet aplink jį, nes kelias puslankiu apglėbia Kartuvių kalną ir tik palikęs jį už nugaros išsitiesinęs nusidriekia per Aukštadvarį. Kalnas Kartuvių pavadinimą gavo dėl ant jo buvusių kartuvių, kur ponai nepaklusnius baudžiauninkus korė, o po 1863 metų sukilimo toks pat likimas laukė ir sukilimo dalyvių. Lipant į kalną kažkodėl vaizduotė piešia ten kartuves stovint, tačiau viršuje nieko panašaus nėra. Tik du vieniši suoliukai laukia pailsusių nuo kopimo į viršų keliautojų, kuriems kalno pušys savo žaliomis lajomis taip ir neleidžia pasigėrėti ežeringomis Aukštadvario regioninio parko panoramomis.

Po Aukštadvario miestelį

Nusileidus nuo kalno, kuris pagonybės laikais buvo alkakalnis, iš karto prasideda Aukštadvaris – 2018-ųjų mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Toliau einu link raudonstogės miestelio puošmenos – Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios, kuri prieš keletą metų paminėjo 100 metų jubiliejų. Maldos durys užrakintos, todėl nieko kito nebelieka tik kaip atlaidų procesijos dalyviui šventoriumi lėtai apeiti aplink gražiai restauruotą medinę bažnyčią.

Po Aukštadvario miestelį

Aukštadvaris yra pakankamai senas miestelis, todėl iškyla klausimas – ar jame bažnyčia buvo pastatyta tik prieš 100 metų? Tikrai ne ir sekantis maršruto sustojimas bus būtent ten, kur pirmoji bažnyčia buvo pastatyta dar 1518 metais. Po šimto metų jos vietoje iškilo mūrinė bažnyčia, o greta įsikūrė ir Domininkonų vienuolynas. Caro metais be jokių sentimentų bažnyčia buvo paversta cerkve, o vienuolynas – kareivinėmis. Pokario metais bažnyčios patalpose buvo įrengtas sandėlys, o vėliau netgi restoranas, kol galiausiai maldos namai grįžo į tikinčiųjų rankas.

Po Aukštadvario miestelį

Gyvenimas sugrįžo ir į vienuolyno patalpas, kuriose dabar įsikūręs Šv. Domininko pensionas ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras. Istorija ir kasdienybė gyvena greta.

Po Aukštadvario miestelį

Vos keletas žingsnių nuo vienuolyno žemyn besileidžiančiu keliu ir atsiduriu pačiame Aukštadvario centre, kur apie miestelio pakilimo laikus primena didžiulis akmuo. Jame iškalta, jog 1569 metais Aukštadvariui suteikta miestelio privilegija. Privilegija tuo metu reiškė, jog miestelis gali rengti turgus, o tai vietiniams duodavo pajamas.

Po Aukštadvario miestelį

Aukštadvario turgaus aikštė – centrinė miestelio dalis, kurioje senovėje virė gyvenimas, o dabar į pėsčiųjų maršrutą „Po Aukštadvario miestelį“ įtrauktas lankytinas objektas. Pasak įvairių šaltinių, autentiško mažai čia išliko, nebent tik akmeninis grindinys ir aikštėje esantis šulinys, iš kurio seniau aukštadvariečiai semdavo vandenį ir nešdavosi namo.

Po Aukštadvario miestelį

Dabar gi vietos gyventojai vandenį maistui gaminti semia ne iš šulinio, bet iš Verknės upės krante trykštančio ir Verknės senvagės vardu vadinamo šaltinio. Sako, jis tinkamas ne tik maistui gaminti, bet ir gydymui, o šalia esanti aikštelė beveik visada būna pilna su vandens talpomis laukiančių žmonių.

Po Aukštaitijos miestelį

Ši vieta Senvage vadinama todėl, kad anksčiau, iki užtvenkiant Verknę, pagrindinė upės vaga buvo čia, tačiau pastačius Aukštadvario hidroelektrinę pagrindinis vandens srautas nukreiptas kita linkme. Po hidroelektrinės pastatymo apsijungė 4 ežerai, taip suformuodami Aukštadvario tvenkinį.

Po Aukštadvario miestelį

Pavedžiojęs po miestelį ir supažindinęs su jo istorija ir architektūra, maršrutas pasuka į gamtos prieglobstį, kur iš vienos pusės apsuptas miško ir atskirtas Verknės senvagės, iš kitos pusės prisiglaudęs prie Zamkelio ežero stūkso Aukštadvario piliakalnis. Anot rašytinių šaltinių, čia stovėjo Novenpilio pilis, buvusi vienas svarbiausių gynybinių įtvirtinimų pietų Lietuvoje.

Po Aukštadvario miestelį

Ant piliakalnio ir šalia jo rasta daug strėlių antgalių, peilių, ylų, skiltuvų, sagių ir kitų radinių, o po Žalgirio mūšio pilis virtusi karališkuoju dvaru davė pradžią Aukštadvario miesteliui. Dar vienas, išlikęs dvaras yra pakeliui grįžtant į Aukštadvario centrą. Prie pagrindinio kelio ošia Aukštadvario dvaro parkas su A. Mickevičiaus ąžuolu ir Aukštadvario kaštonu, o parko medžių apsuptyje stovi Aukštadvario dvaras. Tiek dvaro rūmai, tiek garsaus prancūzų architekto E. Andre sukurtas parkas slepiasi už uždarytų vartų, o kiekvienas praėjimas paženklintas užrašu Privati valda. Dabar dvaras priklauso jo paveldėtojams, o kiekvienas svetimą privatumą gerbiantis turistas turės pasitenkinti vaizdu pro užrakintus vartus.

Po Aukštadvario miestelį

Maršruto „Po Aukštadvario miestelį“ ilgis, kuris daug maž atitinka nurodytą regioninio parko internetinėje svetainėje, yra 6 km. O štai per kiek laiko įveiksite šį maršrutą – priklauso nuo fizinio pasirengimo, ėjimo tempo ir, aišku, smalsumo. Man pakako 2 valandų maršrutui įveikti, nes mėgstu vaikščioti greičiau (bet ne taip greitai kaip nurodoma Vilniaus pėsčiųjų trasų informaciniuose stenduose), tačiau svarbiausia ne greitis, svarbiausia – pažintis su Aukštadvariu. Ta pažintis būtų dar mielesnė ir sklandesnė jei prie kiekvieno maršruto objekto stovėtų ar būtų gero stovio informacinis stendas. Maršrutas nėra niekaip paženklintas, todėl verta iš anksto pasirūpinti žemėlapiu arba tiesiog pasikliauti savo orientavimosi sugebėjimais ir leistis į kelionę po Aukštadvarį.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *