Alytus man niekada nebuvo toks miestas, kuris trauktų užsukti ir užsibūti jame dieną ar bent pusdienį. Ir lankytinų objektų gausa jis labai pasigirti negali, todėl lankantis Alytuje ir atsiradus valandėlei kitai laisvo laiko teko prisiminti ką ten galima pamatyti. Prieš metus gerą pusdienį vaikščiojau po miestą iš pietų gaubiančio Vidzgirio miško takais, todėl dabar sugalvojau susipažinti su šiaurine miesto dalimi, plytinčia kitoje Nemuno pusėje. Ne kas kitas o Baltosios rožės tiltas davė impulsą tokiam sprendimui, nes mieste, kuriame yra mažai ką žiūrėti, lankytinas objektas, tituluojamas kaip aukščiausias pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas Lietuvoje, atrodo kaip tikras turizmo perlas.

Baltosios rožės tiltas

Tiltas jungia du Nemuno krantus, todėl jį galima pasiekti iš abiejų upės pusių. Aš pasirinkau dešinįjį krantą ir kiek paklaidžiojęs Merkinės gatvėje suradau siaurą ir vingiuotą per nuosavų gyvenamųjų namų rajoną vedančią Piliakalnio gatvelę, kuri iš pradžių nieko gero nežadėdama pradeda leistis į Nemuno slėnį, o atsivėrusi slenio panorama su priekyje aukštai virš vandens iškilusiu tiltu ir nepriekaištingai sutvarkyta aplinka iš visų jėgų smogia susiformavusiam įvaizdžiui apie Alytų. Kaip nuo visų paslėpta vieta filme „Juros periodo parkas“, taip ir šis saulės atokaitoje ir ramybėje paskendęs Nemuno slėnis atrodo ypač malonus siurprizas nesitikinčiam rasti čia nieko įspūdingo.

Baltosios rožės tiltas

Tik apsilankymas šiame slėnyje nukelia ne į tuos laikus, kada gyveno dinozaurai, o į šiek tiek vėlesnius, kai XIV amžiuje ant Alytaus piliakalnio stovėjo medinė Alytaus pilis, kurią 1377 m. ir 1382 m. buvo užėmę kryžiuočiai. Tai vieta, kur gimė miesto pavadinimas, o apie jo atsiradimą sklando legenda, neva kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje krito daug karių, tačiau Alyta likęs gyvas, prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet ir jis žuvo. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis, o seni žmonės sako, kad iš to upelio atsigėrę dar nemylėję – įsimyli, o kas myli – pamilsta dar labiau. Ir tikrai, pro pat piliakalnį teka Alytupio upelis, kurio čiurlenimas puikiai girdisi nuo pat piliakalnio viršaus, iki kurio užlipti kaitrią dieną – iššūkis.

Alytaus piliakalnis

Iš vienos pusės skalaujamas Nemuno vandenų, iš kitos pusės nuo aukštumos atskirtas gilaus Alytupio upelio slėnio Alytaus piliakalnis iškyla į 25 metrų aukštį. Protėviams tai buvo dėkinga gamtos dovana įsirengti gynybiniams įtvirtinimams, o šiandieniniams keliautojams, nebijantiems nuvarginti kojas, tai puiki apžvalgos aikštelė. Ramiai tekėdami į vakarus Nemuno vandenys pradingsta už miško, už kurio galima įžiūrėti dar taip neseniai pramone garsėjusio miesto pastatus.

Alytaus piliakalnis

Kas nors kartą kopė į kalnus žino, koks tas jausmas, kai įkopus į matomą viršūnę paaiškėja, kad tai tik tarpinė viršūnė. Tikroji kažkur ten – rūke. Panašiai galima pasijusti ir kopiant į šį piliakalnį, kai užkopus į buvusią nenaudojamą pietvakarinę aikštelę pasimato dar pusė tiek kiek įveikta laiptelių, kurie skiria nuo piliakalnio viršaus.

Alytaus piliakalnis

Piliakalnio viršuje stovi sumūrytas aukuras o pasak piliakalnio aprašymų, galima dar įžiūrėti nuo Pirmojo pasaulinio karo likusius apkasų kontūrus. Šiaurinė piliakalnio dalis stebina šlaitų statumu, tuo tarpu pietinė – atveria vaizdą į Nemuną, kur pro neseniai išsprogusius šviesiai žalius ąžuolų lapus baltuoja Baltosios rožės pėsčiųjų tiltas.

Alytaus piliakalnis

Kad nereikėtų leistis nuo piliakalnio žemyn, o po to vėl lipti į viršų, idant patekti ant pėsčiųjų tilto, siūlau eiti nedideliu bet pramintu takeliu į rytus nuo piliakalnio. Ženklų ir rodyklių nėra, bet norintiems pataupyti kojas verta pasinaudoti šiuo patarimu. Nulipusius nuo piliakalnio žemyn ir patraukusius link tilto, kairėje tako pusėje pasitiks aikštelė su suoliukais ir medinėmis skulptūromis. Kažkur čia (bent jau man taip atrodo) buvo aptikta senovės gyvenvietė, datuojama VII a. ir XI a. – XIV a. ir paslėpta po 60 cm kultūriniu sluoksniu.

Alytaus piliakalnis ir gyvenvietė

Sutiktos medinės skulptūros čia nevienintelės, einančios taku jos lydi iki tilto ir už jo. Tai per du kartus įrengta skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“.

Alytaus piliakalnio protėviai

Priėjęs tiltą takas nesibaigia. Už pievelėje stovinčių skulptūrų ir pavėsinės takas lenda į mišką, kur nuveda iki dešiniojo Nemuno kranto, netoli kurio ramią vandens tėkmę drumsčia kyšantis mitologinis akmuo. Pavadintas jis Klebono akmeniu. Kodėl? O gi todėl, kad seniai seniai, po maro, prasidėjo didelis badmetis. Vietinis kunigas negalėdamas žiūrėti kaip miršta jo parapijiečiai, surinko iš likusių gyvų gyventojų pinigus ir išplaukė Nemuno aukštupiu pirkti grūdų. Tačiau kelionė užtruko, ir kunigas su bendrakeleiviais ilgai negrįžo, o gyventojai nuo bado mirė vienas po kito. Nesulaukę kunigo, jį pradėjo keikti, kad šis pasielgęs nesąžiningai. O kai kunigas su savo laivo įgula priartėjo prie Alytaus, pakilo didelis viesulas, trenkė žaibas į laivą ir šis akmeniu pavirto. Kiti pasakoja, kad kunigas velnio sugundytas, sumanęs grūdus parduoti Kaune ir taip daugiau pinigų užsidirbti. Vėliau šį akmenį žmonės Klebono akmeniu praminė.

Klebono akmuo

Teliko aplankyti paskutinį objektą, dėl kurio ir nusprendžiau atvažiuoti čia, tai Baltosios rožės tiltą. Pirmiausia traukia jis savo aukščiu – 37,6 metro aukščio virš vidutinio vandens lygio, dėl kurio tiltas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip pats aukščiausias pėsčiųjų tiltas Lietuvoje. Žvelgiant į tiltą iš toliau, jis neatrodo taip įspūdingai, kol nepastebi juo einančių žmonių, o tada tas kontrastas ir parodo tikrąjį tilto dydį.

Baltosios rožės tiltas

Be rekordų tiltas garsus ir savo istorija. Pirmą kartą šioje vietoje tiltą pastatė carinė Rusija ir tais laikais tai buvo geležinkelio tiltas naudotas kariniais tikslais. Tuomet toks tiltas neturėjo analogų visoje Rusijoje ir buvo rusų inžinierių pasididžiavimas. Stovėjo jis iki Pirmojo pasaulinio karo kai patys rusai traukdamiesi jį ir susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai tiltą atstatė, tačiau medinis tiltas tarnavo tik dešimtmetį. Jau atkurtos Nepriklausomynės laikais Alytaus miesto savivaldybė ryžosi ant upėje likusių pirmojo tilto taurų pastatyti naują tiltą, kuris 2015 metais buvo atvertas pėstiesiems ir dviratininkams.

Baltosios rožės tiltas

Abiejose tilto pusėse įrengtos apžvalgos aikštelės. Gerai, kad visur stovi masyvūs turėklai, nes pažvelgus žemyn kūnu perbėga šiurpuliukai. Visgi nėra taip baisu, kaip užlipus ant aukščiausio Lietuvoje Mindūnų apžvalgos bokšto, už kurį šis tiltas yra aukštesnis beveik 2 metrais.

Baltosios rožės tiltas

Nuo tilto Nemuno slėnis su piliakalniu ir tolumoje kyšančiais Alytaus daugiaaukščiais atsiveria kaip ant delno. Komentarų nereikia, tiesiog dairausi ir gėriuosi.

Baltosios rožės tiltas

Kaip sako patys alytiškiai – Alytaus piliakalnis yra šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas. Jis paskelbtas istorijos ir kultūros paminklu, tačiau tai tik oficialioji pusė. Kur kas svarbiau, kad šis istorijos ir kultūros paminklas yra sutvarkytas ir laukia lankytojų, kad sutvarkytas kelias, įrengti informaciniai stendai, pėsčiųjų ir dvaračių takai, vaikų žaidimo, automobilių stovėjimo aikštelės bei pavėsinės. Viso šio gražaus Nemuno slėnio akcentu tapęs Baltosios rožės tiltas sujungia šią lankytojams įdomią ir draugišką vietą su kitu krantu, kur tarp medžių paupyje švenčių laukia Dainų slėnis, o pasivaikščiojimo takai tęsiasi iki pat Alytaus širdies. Ir kodėl Alytus nesigiria, jog turi tokią gražią vietą? O jei ir giriasi, tai per mažai!

Baltosios rožės tiltas

Važiuoju namo ir mintyse Alytų su Kernave sudėjau į vieną gretą. Gal istorinių ir kultūrinių paminklų svoriai skirtingi, o praeities įvykių reikšmės nesulyginamos, tačiau abi šios vietovės turi nuostabius slėnius. Kas būtų Kernavė be Pajautos slėnio? Beveik tas pats, kas Alytus be šio slėnio. Na, bent jau man.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *