Aplenkiau laiką, o gal tiksliau Vilniaus miesto savivaldybę, nes vienas iš kaip grybų mieste pridygusių pėsčiųjų takų pasirodė  dar nepaženklintas. Vaikštau Saulėtekyje ir ieškau stendo, žyminčio K5 Studentų tako pradžią, o jo kaip nėr taip nėr. Nieko tokio, juk dar ne iš tokių situacijų galima rasti išeitį turint išmanųjį telefoną rankose. Kaip šuniukas ieškodamas vietos … Skaityti daugiau

Saulė taip ir nepasirodė, nors sinoptikai rašė, jog galbūt. Storas debesų sluoksnis leido orui sušilti iki 6C, ar net 8C laipsnių šilumos, todėl pasivaikščiojimas gamtoje neatrodė bloga mintis. Tik paskutiniai lietaus dar nenuplauto sniego likučiai pamiškėje ir trumpa, atrodo taip iki galo net ir neprašvintanti diena neleidžia pamiršti, jog dabar žiema. Tądien vienintelis sutiktas žmogus … Skaityti daugiau

Toks geras jausmas kai atsibudus ryte pro langą girdisi tyla. Beveik visą naktį kąsniais iš dangaus krito sniegas, kuris žemę nuklojo kokiu 10 centimetrų storio baltu žiemos apdaru. Gražus ir tylus rytas, tik dar tamsu. Dienos dabar trumpos, todėl nelaukdamas kol prašvis, keliuosi ir išsitraukęs iš spintos „teisingą avalynę“ einu į miestą. Kam mieste „teisinga … Skaityti daugiau

Kuo labiau artėjo tikslas, tuo siauresnis darėsi miško keliukas. Ant kiekvieno kelio šakojimosi stovintys įspėjamieji ženklai apie draudžiamą eismą ir gyvybei gresiantį pavojų jaukumo neprideda, o įtarimų kupini kareivių žvilgsniai pro pravažiuojančio kareiviško automobilio langus priverčia jaustis kaip kokiam nelegalui. Nieko nuostabaus, važiavau pačia Gaižiūnų karinio poligono riba. Sako, šis poligonas žinomas dar nuo caro … Skaityti daugiau